Socialiniame tinkle „Facebook“ A.Baranauskas pasidalijo savo patirtimis apsistojant Švedijos viešbučiuose. Pateikiame jo įspūdžius:
„Švedijos viešbučiai yra kažkas galingo. Jau žinau, kaip įsivaizduojate. Kad tie švedų įmonių darbuotojai tik tuščiai pučiasi, nes vos nusileidę šoka į penkių žvaigždučių viešbučius su džiakuziais visokiais ten ir nesibaigiančiais minibarais.
Oh boy, kaip jūs klystate.
Švedai viešbučių funkcionalumą pakėlė į nuostabų lygį – tokį tik jiems būdingą kapitalizmo ir komunizmo mišinį. Kapitalizmo, nes reik mažint sąnaudas. Komunizmo – nes turėkis, bus tau ir taip gerai.
Taip, ten būna ir gerų viešbučių; bet prisiminkit, kad mes čia juk už įmonės (A.Baranauskas dirba „Tele2“, – red.) pinigus važinėjam, ir įmonė neperka liukso numerių kur nors Grand Hotelyje. Kažkodėl.
Todėl pabandžiau apžvelgti kelis variantus, kuriuose man teko gyventi Švedijoje. Sąrašas nėra galutinis, prašom pildyti. Ir daugumos nuotraukų neturiu, sorry; tiesiog nenorėjau jų išsaugoti. Gal pravers renkantis, kur negyventi.
Važiuojam.
POŽEMINIS KAMBARYS. Dešimties aukštų viešbučio registratūra yra PENKTAME aukšte. Nes visi aukštai iki jos yra po žeme. Aš gyvenau pirmame aukšte, ir pirmąsyk gyvenime pagavau save ypač atidžiai apžiūrinėjantį galimus evakuacijos kelius. Jei manot, kad nesat klaustrofobiški – ten tikrai suabejosit savimi.
Užtat yra privalumas – langas. Sienos gabalas, apšviestas lempa, ir uždengtas užuolaidomis. Jei čia ne langas – tai kam tau tada vaizduotė?
Kai kurie net reklamuojasi, kad čia tokia, matote, nauja koncepcija – be cool, lįsk gyvent po žeme. Ačiū, bus laikas, įlįsiu ilgam, o dabar duokit man vaizdą pro langą.
KAMBARYS – DEPRESANTAS. Liuks, sako švedai, duosim. Ir duoda, tik tie vaizdai industriniame priemiestyje varo kone į egzistencinę neviltį. Bėgiai, ventiliatoriai, parduotuvės stogas apačioj, švediška naktis žiemą... Pažiūrėjęs pro langą supranti, kodėl jie vartoja tiek antidepresantų. Ir supranti, kodėl langas neatsidaro iš vidaus.
KAMBARYS SU METALINIU STALU. Veiksmas vyksta už keliasdešimt kilometrų nuo Stokholmo, susitinkam konferencijų centre, kuris įrengtas buvusiuose karaliaus rūmuose. Prie centro – prieš keliasdešimt metų statytas viešbutis, o jame... Taip efektingai atsidarančio nuleidžiamo stalo dar nebuvau regėjęs, žr. filmuką. Miegoti rinkausi kitoje lovos pusėje – kažkaip nesinorėjo, kad naktį nukristų ant manęs.
KAMBARYS – SPINTA. Matėt tokių? Ištiesi rankas į abi puses ir (beveik) gali paliesti sienas. O spintą reikia atidarinėti tada, kai tualeto durys uždarytos, nes kitaip kliūva. O 6-ą ryto tave pažadina griausmingas riaumojimas – gatvėje, mažiau nei už metro nuo tavo galvos, sustoja galingas kelininkų sunkvežimis ir kažko laukia užvestu varikliu. Ačiū, bent nepavėluosiu pusryčių.
KAMBARYS SU AMŽINU KONDICIONIERIUMI. Ot šitų tai nekenčiu. Švedai kartais padaro tokį bajerį: įrengia kondicionierių – ir nenumato galimybės jo išjungti. Galima didinti oro srovę, reguliuoti temperatūrą (šiek tiek, švedai geriau už tave žino, kokios temperatūros tau reikia) – bet išjungti nepavyksta. Ir slepiesi po antklodėmis, galvodamas, ar ryte čiaudėsi, ar ne.
Gerai bent, kad tokių nedaug.
KAMBARYS BE LYGINTUVO. Šitie yra klastingiausi, nes pasitaiko visur ir dažnai supuola su kitais kambariais. Žiūrėkit: jei jūs turit viešbutį – tai lygintuvas kambaryje yra a must. Jei neturit, bet lankotės viešbutyje – tai kambarys be lygintuvo yra skylė, o ne kambarys. Man ryte reikia išlygintais marškiniais įmonę reprezentuoti, o aš ką veikiu? Bėgioju po viešbutį ir aiškinuosi, kur yra lyginimo kambarys, o ten dalinuosi lygintuvą su kitais tokiais pačiais nelaimėliais. Septintą ryte.
Bet ir tai – gerai, jei tas lyginimo kambarys iš viso yra. Nes kas pasakė, kad jo reikia? Va tau gym‘as. Ryte, kai prakaituoti dėdžiai stenės po svarmenimis ir sėdės keistuose kankinimo įrenginiuose, tu imk ir lyginkis, kas trukdo?
Mic drop.“
