Svalbardo valdžios teigimu, lokį nušauti buvo nuspręsta vardan gyventojų saugumo, nors dėl jo pasirodymo ir nebuvo susidariusi nepaprastoji padėtis. Visgi, gubernatorius teigė, gyvūno elgesys buvo „labai ypatingas“ – jis vis grįžo į miestelį, todėl pradėjo kelti grėsmę Longjyrbieno gyventojams ir lankytojams.
Šiuo metu čia tvyro poliarinė naktis – nuo lapkričio vidurio iki sausio pabaigos yra tamsu net ir vidurdienį. Policija teigė, kad neturi tiek žmogiškųjų išteklių, kad užtikrintų gyventojų saugumą visą parą.
Longjyrbienas, beje yra išties išskirtinis Norvegijos miestas. Čia gyventi gali tik itin ištvermingi žmonės. Apie 2 tūkst. Longjyrbieno gyventojų Norvegijos šiaurėje įsikūrę vietoje, kuri vadinama viena nepalankiausių vietų žmogaus gyvenimui sausumoje. Vienas didžiausių iššūkių – poliarinė naktis.
Gyventojams tenka paklusti ir dar labai keistam įstatymui – čia negalima mirti. Neįprastas įstatymas priimtas 1950 m., kai vietos gyventojai pastebėjo, kad kapinėse palaidoti kūnai dėl šalto klimato neyra. Nors kremuotų kūnų urnas leidžiama laidoti, tiek mažai žmonių pasirenka šį būdą, kad mirtinai sergantieji turi išvykti iš salos ir likusias savo dienas praleisti žemyninėje Norvegijoje. Daugiau skaitykite čia: Norvegijos miestas, kuriame teisiškai uždrausta numirti.
Grįžkime prie lokio. Pirmą kartą jis buvo pastebėtas Antrąją Kalėdų dieną. Gyventojas nufilmavo gyvūną vaikštantį pagrindine Longjyrbieno gatve, einantį pro populiarų barą.
Gyvūnas mokslininkas buvo žinomas – jis buvo pirmą kartą pastebėtas netoliese 2016 m. Tuomet jis buvo apsvaigintas ir perkeltas už maždaug 150 km nuo miestelio. Gubernatoriaus teigimu, šįkart to padaryti nebuvo galima, nes tiesiog kalėdiniu laikotarpiu Longjyrbiene nebuvo pakankamai kvalifikuotų žmonių tokiai procedūrai.
Ne visi buvo dėkingi valdžiai. Vienas gyventojas vietos žiniasklaidai piktinosi sprendimu nušauti saugomos rūšies atstovą, kuris nebuvo agresyvus. Mortenas Jørgensenas tokį elgesį pavadino gubernatoriaus paniška reakcija.
Baltųjų lokių medžioklė Svalbarde uždrausta nuo 1973 m., kai jų čia buvo labai sumažėję. Nuo draudimo įsigalėjimo gyvūnų populiacija atsistatė – jų čia dabar yra 2-3 tūkst. Jie migruoja tarp Svalbardo ir Franzo Josefo žemės Rusijoje. Jie lankosi ir keistame Norvegijos mieste – Piramidėje. Tai – miestas-vaiduoklis, vadinamas distopiniu sovietų palikimu šalyje.
Nors Svalbardo gyventojai ir svečiai palikdami gyvenvietes privalo su savimi turėti ginklą, nušauti baltąjį lokį leidžiama tik tada, kai tai yra paskutinė išeitis žmogaus gyvybei gresiančioje situacijoje.
Prieš pora metų į Šiaurės ašigalį keliavęs lietuvis Andrius Simankovas 15min po kelionės pasakojo, kad prieš ekspediciją jis taip pat buvo mokomas, kaip elgtis pamačius baltąjį lokį.
Instruktoriai nuosekliai pasakojo, kad jeigu pamatai šį gyvūną – net ir besidaužant širdžiai turi likti ramus, nedaryti staigių judesių ir tyliai apie gyvūną pranešti kelionės vadui. „Jei meška artinasi, turi pradėti purkšti specialias dujas iš balionėlio, tačiau jei vėjas bus nepalankus, tada jums nepasisekė... Vadas priims sprendimą, kaip elgtis toliau, kadangi aplink – tik lygus ledas ir jokio kalno ar medžio“, – prisiminė Andrius.
