Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 5d. 18:02

Tadas iš darbo Nyderlanduose šventėms sugrįžo autostopu: per 10 dienų – 4000 km ir dešimt aplankytų šalių

Tado Paulausko kelionės autostopu
Tado Paulausko asmeninio albumo nuotr. / Tado Paulausko kelionės autostopu

Prieš dvejus metus iš mažo Aukštupių kaimelio kilęs 23-ejų metų Tadas Paulauskas dar nė karto nebuvo kirtęs Lietuvos sienos. Nuotykių ir svetimos žemės patirties troškulys jį pagavo visai netikėtai – buvo vasara ir nebuvo ką veikti. Pinigų jaunuolis turėjo, o iki sesers vestuvių – visos 3 savaitės. Tuomet Tadas išsiruošė į pirmąją kelionę autostopu. O štai neseniai grįžo jau ir iš antrosios.

Su Tadu gruodžio 21 dieną susitikome visai netikėtai – iš Vilniaus į Tauragę vykstančio nepažįstamo tauragiškio automobilyje. Abu, tik skirtingose vietose, į pavežėjo transporto priemonę įsėdome greitkelyje ties Kaunu. Jis ką tik buvo grįžęs iš antrosios savo kelionės autostopu, tad, suprantama, „šviežios“ emocijos liejosi per kraštus ir greitai užpildė visą automobilio saloną.

„Tik vakar grįžau, pavežė iš Lenkijos iki pat Kauno. Pasisekė, nes laikinojoje sostinėje gyvena mano sesuo. Permiegojau pas ją ir vykstu į namus Tauragės rajone. Džiaugiuosi, kad spėjau grįžti iki švenčių. Aš šiandien ir laišką 15min rašiau – norėjau papasakoti apie keliones. Tai čia toks likimas dabar. Įsivaizduoji, tik su šia mažyte kuprine važiavau. O maistui per 10 dienų išleidau gal 100 eurų!“, – kaip mažas vaikas krykštavo Tadas.

Dar mokydamasis 10-oje klasėje vaikinas žinojo, kad baigęs mokyklą savo gyvenimą sies su statybomis.

Nuotykiai išties mums dovanoja nemažą dofamino, serotonino ir endorfino – vadinamųjų laimės hormonų – kiekį. Tadas su nekantrumu ėmė emocingai pasakoti savo istoriją.

Dar mokydamasis 10-oje klasėje vaikinas žinojo, kad baigęs mokyklą savo gyvenimą sies su statybomis. Būdamas paauglys prisidėdavo prie bendruomeninių pastatų atnaujinimo: dažydavo sienas, klodavo plyteles. Vaikinas troško kuo anksčiau įgyti praktikos. Tačiau darbas užsienyje patraukė ne iš karto.

„Turiu tris vyresnes seseris. Viena gyvena Kaune, o kitos dvi – dvynės – Danijoje. Buvau nuvykęs aplankyti jas Kopenhagoje. Nesužavėjo danai. Skandinavai šalti man žmonės,“ – apie pirmąją išvyką užsienin užsiminė Tadas.

Karolinos Stažytės nuotr./Tadas Paulauskas
Karolinos Stažytės nuotr./Tadas Paulauskas

Baigęs mokyklą, jis studijavo Kauno technologijos universitete. 2018-ųjų vasarą sumąstė išvykti užsidirbti – pasirinko Nyderlandus, kur plušo pagalbiniu statybose. Darbus tekdavo atlikti ir Belgijoje, nes Tadas buvo įsikūręs šalia šių dviejų valstybių sienos. Tiesa, pakeliauti jis tuomet nespėjo – koncentravosi į uždarbį.

„Nyderlandai skiriasi nuo Belgijos vien savo švara, Nyderlandai – švaresni, o ir dviračių takai labiau ten išvystyti“, – pagrindinį skirtumą įvardijo pašnekovas.

Baigęs trumpalaikius darbus, Tadas grįžo į Lietuvą, toliau studijavo, kai praėjusią vasarą netikėtai užgimė neišdildomų nuotykių ir adrenalino troškulys.

Į Barseloną – autostopu

Buvo nuostabi šilta vasaros diena. Yra laisvo laiko, yra pinigų, iki sesers vestuvių rugpjūčio 1 dieną – beveik mėnuo: ką nuveikus iki tol?

„Nežinojau tiksliai savo maršruto. Pamaniau, tiesiog pakeliausiu. Sumąsčiau, sėsiu Kaune į autobusą, kuris gali toliausiai mane kur Europoje nuvežti, ir vyksiu autostopu pas draugą į Barseloną. Su juo susipažinau feisbuko grupėje, vienijančioje apie 40 tūkst. Europos tranzuotojų. Taip pirmiausiai atsiradau Prahoje. 1000 pirmųjų kilometrų nuvažiuota autobusu. Kišenėje turėjau 400 eurų. Keliauti autostopu pasirinkau ne dėl to, kad tai ekonomiškiausias variantas, o dėl nuotykių.

Nutariau toliau vykti per Vokietiją, pabijojau keliauti „per apačią“ – pietinėmis šalimis, nes susimąsčiau, ar ten angliškai gerai kalbės. Primenu, kad kelionei nesiruošiau visai, vykti apsisprendžiau per dvi dienas“, – pirmosios kelionės istoriją ėmė pasakoti Tadas.

Keliautojo kelias iš Prahos į Barseloną driekėsi per Vokietiją ir Prancūziją. 1800 kilometrų įveikti per 5 dienas. Tranzuojant pirmą kartą, pas pirmąjį gyvenime sustojusį pavežėti nepažįstamą vairuotoją Tadas įsėdo kartu su dar vienu ką tik sutiktu autostopininku čeku. Antrasis pavežėjas – vokietis. Su juo nuotykių netrūko. Pasak Tado, „merso“ vairuotojas 200-tų kilometrų atkarpą jį vežė 200-220 km/val. greičiu. Vėliau vaikinas persėdo į moters automobilį, su kuria kirto Vokietijos ir Prancūzijos sieną.

Tado Paulausko asmeninio albumo nuotr./Tado Paulausko kelionės autostopu
Tado Paulausko asmeninio albumo nuotr./Tado Paulausko kelionės autostopu

„Tai buvo vienintelė moteris vairuotoja, kuri stabtelėjo toje kelionėje. Iš geros širdies nusuko nuo savo maršruto ir pavežė iki artimiausio šalia sienos su Vokietija Prancūzijos miestelio. Dar buvo du vokiečiai, kurie su „Tesla“ leidosi į darbinę kelionę iš Vokietijos iki pat Ispanijos sienos. Kartu su jais nuvažiavau ilgiausią atstumą – net 700 km. Teko stoti vis automobilį pakrauti. Taip per vieną dieną pamačiau keturis miestus. Vakarieniauti jie stojo viename miestelyje ant Viduržemio jūros kranto. Stengiausi išnaršyti kuo daugiau gatvelių. Buvo taip gražu.

Iš viso nuo Prahos iki Barselonos pavežė gal 15 ar 17 žmonių. Galima sakyti, kad kiekvienas – po 100 km. Kas stoja dažniausiai? Tie žmonės, kurie patys kada yra tranzavę, arba tie, kurie turi draugų, giminių tai darančių. Arba tiesiog geri žmonės“, – šyptelėjo Tadas.

Įspūdį vaikinui padarė (o kam ne?) ir pirmosios gyvenime pamatytos palmės. Tai nutiko Pietų Prancūzijoje. Ten vaikinas susidūrė ir su 43 laipsniais – fiksuotas karščio Prancūzijoje rekordas.

„Barselonoje prabuvau dvi savaites. Ten atšvenčiau ir ispaniškas Jonines. Jos prilygsta Rio de Žaneiro karnavalui“, – džiūgavo Tadas.

Tado Paulausko asmeninio albumo nuotr./Tado Paulausko kelionės autostopu
Tado Paulausko asmeninio albumo nuotr./Tado Paulausko kelionės autostopu

Kalėdoms į namus – autostopu

Važiuodamas atgal jis neužsuko į Paryžių – šį romantikos kupiną miestą pasiliko kitai kelionei. Aplankė Briuselį, Antverpeną, Amsterdamą, Brėmeną, Berlyną, Varšuvą. Iš viso aplankė 14 miestų. Pavojingų situacijų kelyje neiškilo. Kaip juokauja Tadas, teko, matyt, sutikti tik geros karmos žmones.

„Man pačiam nekliuvo, bet skaičiau, kad kitiems tranzuotojams ir pavairuoti patiems tenka. Vairuotojus kelyje taip pavežėjai susiranda ir išnaudoja. Nuotykis“, – nusijuokė vaikinas.

Iš viso nuo Prahos iki Barselonos pavežė gal 15 ar 17 žmonių.

Į sesers vestuves, vykusias Trakuose, jis spėjo. Po jų Tadas ėmėsi ieškotis darbo, kai netikėtai sutiko pažįstamą, kuris dirba vienoje Lietuvos-Nyderlandų įmonėje. Sukirtęs rankomis, jis susikrovė daiktus ir vėl išvyko į Nyderlandus, kur šalia Amsterdamo 3,5 mėnesio plušo statybose. Tikslas – padirbėti iki Kalėdų.

Nors darbdavys dengė kelionės į namus išlaidas, Tadas sumąstė į Aukštupius, baigus darbus, grįžti autostopu ir susikurti dar vieną įspūdingą nuotykį. Planavo, kad tėvus būtų gerai apkabinti dar iki Naujųjų, tačiau kelionė ėjosi kaip per sviestą, tad Kaune įsikūrusios sesers namus vaikinas pasiekė dar prieš Šv. Kūčias.

„Norėjau įgyvendinti tai, ko neįgyvendinau pirmosios kelionės metus – nuvažiuoti iki Monako“, – prisipažino Tadas.

Antrosios kelionės metu , į kurią leidosi gruodžio 10 dieną, pašnekovas ėmė kolekcionuoti iš kiekvieno miestelio pasigriebtus žemėlapius – tai tapo savotiška tradicija. Kaskart lankydamasis kokioje šalyje, Tadas stengdavosi išragauti ir vietinį maistą. Šįkart biudžetas buvo dar menkesnis – per 10 dienų vaikinas išleido apie 200 eurų.

Iš Amsterdamo į Briuselį Tadas nuvyko per dieną, per dar vieną pasiekė Paryžių. Prancūzijos sostinėje susidūrė su streikais, dėl kurių nevažiavo didžioji dalis viešojo transporto, tad velniškai daug laiko ir pastangų užėmė bandymai išvykti į priemiestį, kur jau galima pradėti stabdyti pakeleivingas mašinas.

„Išvažiuoti iš Paryžiaus tikriausiai buvo sunkiausia. Milžiniškas miestas, o visi važiuoja į priemiesčius, o ne kur toliau.

Pamenu, paskutinis tos dienos vairuotojas, atvežęs mane iki degalinės, kurioje turėjau išlipti, pasiūlė nakvynę savo namuose. Taip gražiai pasielgė. Baimės jokios nebuvo, susibendravome su dviem jo dukromis ir sūnumi“, – pasakojimą tęsė Tadas.

Aplankė jis Monaką, Nicą, Marselį, užsuko į Italiją – Milaną, Veneciją, Triestą, Austrijos keletą miestų. Iš viso antrosios kelionės metu jis įveikė 4 tūkst. kilometrų ir aplankė 10 šalių. Sausį Tadas planuoja grįžti į Nyderlandus ir toliau darbuotis statybose.

Tado Paulausko asmeninio albumo nuotr./Tado Paulausko kelionės autostopu
Tado Paulausko asmeninio albumo nuotr./Tado Paulausko kelionės autostopu

– Tadai, kur dažniausiai stengdavaisi ieškoti pavežėjų?

– Prašydavau, kad mane paleistų degalinėse. Jose lengva susirasti pavežėją. Ilgiausiai viename miestelyje teko laukti 6 valandas. Ne ta diena buvo. Niekas nestojo. Pamaniau, viskas, imu traukinį. Sumokėjau 8 eurus, atsiradau didesniame mieste. Ten jau greičiau viskas vyko. O šiaip degalinėse sekėsi susirasti pavežėją per 15 minučių. Turėdavau kartoną ar popieriaus lapą, ant kurio užsirašydavau miestą, kurio link norėdavau važiuoti. Parodau ir „gerai, sėsk“.

– Esi pradedantysis tranzuotojas. Nesunku buvo prieiti ir nepažįstamų žmonių prašyti pagalbos?

– Ne. Teko keliomis kalbomis bandyti susikalbėti.

– Sustoję pavežėjai labiau tyli ar kalba? Klauso tavo istorijos ar labiau patys išsikalba?

– Įvairiai. Priklauso, kurioje šalyje sustojo. Gal tik penktadalis tyli. Jei vairuotojas nekalba anglų kalba, sudėtingiau.

– Ką pasakodavai užsieniečiams apie Lietuvą?

– Klausdavau, ar yra buvę Lietuvoje. Reklamuodavau Nidą. Apie krepšinį nekalbėdavome (šyptelėjo). Gal tik ketvirtadalis žinojo, kur ta Lietuva yra. Vienas pasakojo, kad Vilniuje lankėsi draugo vestuvėse. Kitas būtinai žadėjo grįžti. O šiaip dalindavausi kelionės įspūdžiais su jais.

– Pasitaikė itin įdomių pavežėjų?

– Nuo Austrijos sienos iki Vienos mane pavežė austras, kuris, pasibaigus F-1 lenktynėms, eidavo nuo trasos surinkti padangų atplaišas. Pačių lenktynių jis nematydavo. Sėdi už tvoros ir girdi tik tuos pralekiančių formulių garsus. Šis darbas – naktinis. Taip pat vežė lenkas, kuris – lėktuvų variklių inžinierius. Nuostabi patirtis laukė ir Italijos Triesto mieste. Atvykau į jį vakare. Išėjau į miestą, praeivio paklausiau krypties, o šis pasisiūlė aprodyti visą miestą. Su istorija, su viskuo. Apsikeitėme kontaktais.

Tado Paulausko asmeninio albumo nuotr./Tado Paulausko kelionės autostopu
Tado Paulausko asmeninio albumo nuotr./Tado Paulausko kelionės autostopu

– O lietuviai pavežė nors kartą?

– Taip, grįžtant. Iš Varšuvos į Balstogę mane vežė lenkai. Nuo sostinės buvome nuvažiavę gal 50 km. Sustojome degalinėje. Tik išlipau, pamačiau mašiną su lietuviškais numeriais. Pribėgau ir paklausiau, ar vyksta į Lietuvą. Buvo gal 17 val. vakaro. Taip su jais nuvykau iki pat Kauno! O būtų reikėję išlipti Balstogėje ir ieškoti, su kuo važiuoti toliau bent iki Lietuvos.

– Buvo situacijų, kai nesutikai sėsti į sustojusį automobilį? Jei taip, kokios buvo priežastys?

– Pirmas įspūdis svarbus. Atsisakydavau tik dėl to, kad važiuodavo per trumpą man distanciją ir nebūtų pakeliui pasitaikiusi jokia degalinė. Tiesa, pirmoje kelionėje buvo atvejis, kai nesėdau. Tiesiog. Nuojauta.

Paskutinė antrosios kelionės diena man buvo rekordinė – nuvažiavau 800 km.

– Buvai pasiruošęs miegoti ir degalinėse?

– Taip, turėjau miegmaišį. Tačiau miegoti teko hosteliuose arba, kaip minėjau, svečiuose pas vietinius. Pamenu, Marselyje miegojau ant kalvos – belekokio grožio vaizdas. Už hostelius tekdavo pakloti iki 25 eurų.

Tado Paulausko asmeninio albumo nuotr./Tado Paulausko kelionės autostopu
Tado Paulausko asmeninio albumo nuotr./Tado Paulausko kelionės autostopu

– Numigdavai kelyje?

– Tik Lenkijoje, kai papuolėme į spūstį (nusijuokė). 50 km važiavome beveik 3 valandas. Ta paskutinė antrosios kelionės diena man buvo rekordinė – nuvažiavau 800 km. O trumpiausiai pavežėjimas truko kilometrą. Bet tas pavežtas kilometras buvo toks svarbus! Tai buvo rytas po nakvynės prancūzų namuose. Išvažiuojant iš miestelio susiduri su užkarda, kur reikia susimokėti už kelius. O iki artimiausios degalinės tame kelyje reikėjo pavažiuoti kilometrą. Prancūzas pavežė iki užkardo ir ką daryt? Tai žmogus, kuris sustojo greitkelyje ir pavežė iki degalinės tą kilometrą, buvo aukso vertės (šyptelėjo).

– Nesinorėjo keliauti su kokiu bičiuliu?

– Lengviau vienam susitranzuoti. Su kompanija, žinoma, smagiau, bet tampi jau priklausomas nuo kitų. Vienas gali daryti, ką nori.

– Tai kurioje šalyje tranzuoti sunkiau, o kurioje lengviau?

– Sunkiausia – Ispanijoje ir Šveicarijoje. Labai lengva keliauti autostopu po Balkanus. Labai svetingi žmonės. Lengva ir Vokietijoje, Prancūzijoje. Slovėniją pravažiavau su vienu sustojimu, tad sunku pasakyti. Čekijoje antros kelionės metu iš viso nestojau.

– Keliaudamas trečią kartą, darytum kažką kitaip? Turi patarimų tiems, kurie ruošiasi į pirmąją savo kelionę autostopu?

– Būti pasiruošusiems bet kam. Nebijoti. Slovėnijoje vienas asmuo yra įkūręs autostopininkų muziejų. Jam gal 50 metų. Per tris dešimtmečius jis jau yra nutranzavęs daugiau nei 300 tūkst. kilometrų. Propaguoja greitas keliones, pavyzdžiui, per vieną dieną įveikti 5 valstybes.

– O kokio tipo keliautoju tu nori būti? Koks trečiosios kelionės planas? Ar jis jau sudėliotas?

– Mokyklos laikais svajodavau pakeliauti po Ameriką, bet dabar man grožis – Europa. Noriu Balkanų šalis pamatyti. Nuvažiuoti gal net iki Sakartvelo, Juodosios jūros. Nesu planuotojas. Neplanuoju, kas bus po metų ar dvejų. Žinau tik tai, kad savo gyvenimą siesiu su Lietuva. Kad ir kur gyventum kitur, visuomet išliksi svetimu. Jei reiktų priverstinai rinktis, kur apsistoti, jei ne gimtinėje – rinkčiausi Prancūziją ar Nyderlandus.

Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

00:16
00:05
21:34

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje