Prieš beveik 30 metų Urmija buvo šeštas pagal dydį sūrus ežeras pasaulyje ir didžiausias ežeras Artimuosiuose Rytuose. Turistai noriai vykdavo į jo pakrantės miestus, o vietiniai gyvenimui užsidirbdavo išnaudodami derlingas aplinkines žemes.
Šiandien šiaurės vakarų Irane esanti Urmija yra neatpažįstama: ežero krantai padengti stora druskos pluta, apleistuose uostuose rūdija laivai ir valtys. Turistų jau seniai čia nebuvo, o pakrančių miesteliai virtę vaiduokliais, rašo „Der Spiegel“.
To priežastis – vandens lygis čia drastiškai mažėja jau 25 metus.Taigi ežeras džiūsta. 2017 m. Urmija buvo susitraukusi iki 10 proc. anksčiau buvusio ploto.
Toks ežero džiūvimas neigiamai paveikė ir ekosistemą – ežero sūrumas labai išaugo, jame žymiai sumažėjo gyvūnijos. Dauguma buvusių Urmijos salų išnyko, o buvusiame ežero dugne dabar plyti didelė sūri dykuma.
Kodėl ežeras sulaukė tokio likimo, mokslininkai vis dar diskutuoja. Kai kurie kaltina žemės ūkio veiklą, nekontroliuojamą drėkinamų teritorijų plėtimą, dėl ko reikėjo vis daugiau vandens rezervuarų, o vanduo žemės ūkyje buvo naudojamas neefektyviai.
Kiti tyrimai parodė, kad esminės priežastys gali būti kylanti temperatūra ir mažėjantis lietaus kiekis. Karštis ir sausra lėmė, kad didelėje ežero teritorijos dalyje vanduo išgaravo, o žemė pasidengė storu druskos sluoksniu. Druską vėjai pučia į laukus, tad vis daugiau žemių aplink ežerą tampa nedirbamos.
Atsargaus optimizmo atnešė pastarieji metai. 2019 m. šiose vietose pagaliau iškrito daugiau kritulių, tad ežero vandens kiekis šiek tiek padidėjo. Sukurta ir Urmijos ežero atkūrimo programa, kuria mėginama gelbėti vandens telkinį.
