Iš 196 A.Podellio aplankytų šalių 193 yra Jungtinių Tautų (JT) narės. Taivanas, Vatikanas bei Kosovas nėra JT narės, bet jos pripažintos kaip nepriklausomos valstybės.
Keliautojas pasakojo, jog per 50 keliavimo metų jam teko keliauti įvairiausiais būdais: dviračiais, autobusais, mašinomis, autobusiukais, krūmynų taksi.
„Nemažą dalį atstumų teko įveikti traukiniu. Per dvi valstybes keliavau upių laivais, o Norvegijoje plaukiau garlaiviu. Visą Jamaiką apkeliavau motociklu, o Nauru salą pervažiavau dviračiu. Taip pat tris mažas valstybes perėjau pėsčiomis, o dalį šalių – arkliais, kupranugariais, drambliais, lamomis ir asilais“, – pasakojo keliautojas.
Visus savo nuotykius, kuriuos patyrė per 50 kelionių metų jis sudėjo į šiemet pavasarį išleistą knygą „Per pasaulį per 50 metų: mano nuotykiai kiekvienoje pasaulio šalyje“ (angl. Around the World in 50 Years: My Adventure to Every Country on Earth).
Keliautojas neslėpė, jog daugumą patirčių dabar smagu prisiminti. Tačiau netrūko ir sunkumų.
„Aplankytose šalyse turėjau šimtus įvairių nuotykių, bet buvo ir tokių valstybių, kur nuotykiai prasidėjo dar net neatvykus. Pavyzdžiui, sunkumai užklupdavo norint gauti turistines vizas.
Tačiau susidūrus su tokiomis situacijomis aš galėjau geriau suprasti, koks silpnas ir primityvus yra kai kurių valstybių ryšys su likusiu pasauliu“, – pasakojo keliautojas.
Pasak jo, gauti vizą į vieną labiausiai izoliuotų valstybių – Šiaurės Korėją – nebuvo sunku.
„Jungtinės Amerikos Valstijos nedraudžia čia atvykti savo piliečiams, o Šiaurės Korėja, kuri taip nemėgsta JAV, labai myli amerikietiškus pinigus, todėl gana lengvai išduoda vizas šios šalies piliečiams,“ – pasakojo joje apsilankęs keliautojas.
Jis pateikė 8 valstybes, į kurias patekti buvo sunkiausia. Štai jų sąrašas ir A.Podellio komentarai.
Saudo Arabija
Į šią šalį patekti buvo itin sunku. Nuvykti ten mėginau nuo 2000 iki 2009 metų, tačiau nesėkmingai. Net negaudavau paaiškinimo, kodėl man nebūdavo leista atvykti į dykumų karalystę.
Tačiau buvau užsispyręs, nes norėjau užbaigti savo misiją (apkeliauti visas nepriklausomas pasaulio valstybes – aut. past.). Buvo momentų, kai maniau, kad turėsiu keisti savo religiją ir pradėti išpažinti islamą bei pamiršti, jog aš esu ultra-liberalus žydas ateistas.
Kai 2011-aisiais vėl nesugebėjau gauti vizos, neaiškios išvaizdos Saudo Arabijos konsulato pareigūnas man pagaliau pasakė, kodėl visi bandymai baigdavosi nesėkmingai.
„Suprask, mes turime labai daug pinigų už naftos gaminius, todėl mums nereikia kelių tavo turistinių dolerių.
Be to, kasmet mes sulaukiame 2 milijonų musulmonų piligrimų, kurie kiekvienais metais mus aplanko per hadžą. Dalis mūsų konservatyvių piliečių nenori, kad ne islamo išpažinėjai iš Vakarų atvyktų į mūsų šalį ir kištų mūsų žmonėms liberalias idėjas.
Savaime aišku, kad mes tikrai nenorim, kad kokie nors radikalai nužudytų ar pagrobtų turistus“, – kalbėjo pareigūnas.
Galiausiai aš radau labai daug ryšių turinčią kelionių agentūrą Mičigane (JAV), kuri man sugebėjo padėti pasiekti Saudo Arabiją. Keliavau su grupe žmonių, kurie studijuoja archeologiją, profesoriumi ir ekspertu, kurie tiria įvairias uolienas, Vidurio Rytuose atsiradusias prieš 7 000 metų. Man ši kelionė atsiėjo 9 000 dolerių.
Kiribačio Respublika
Ši salų valstybė Ramiajame vandenyne, Okeanijoje, buvo tokia maža ir tokia neturtinga, kad, kai pirmą kartą 2006 metais užpildžiau dokumentus gauti vizai, ši šalis neturėjo JAV ambasados.
Tačiau netrukus jie sukūrė aštuonis „specialius konsulus“, kurie buvo išsibarstę po visą pasaulį. Į vieną iš jų, esantį Honolulu, Havajuose, aš ir buvau nukreiptas.
Tačiau ten dirbantis konsulas dažniau skrodė bangas banglente, nei išdavinėjo vizas. Galiausiai vizą pavyko gauti iš konsulo, esančio Fidžyje. Tiesa, dabar patekti į Kiribatį kur kas paprasčiau: jau kelerius metus amerikiečiai į šalį gali atvykti be vizų, jei jų viešnagė trunka ne ilgiau nei mėnesį.
Čadas
Ši šalis reikalavo ir vis dar reikalauja, kad asmuo, kuris mėgina gauti vizą, turėtų viešbučio ar asmens, kuris kelionės metu atsako už turistą, leidimą. „Smulkmena“ – tas asmuo ar viešbutis privalo būti šalies sostinėje Ndžamenoje. Taip pat ryšys tarp asmens ar viešbučio turi būti įrodytas, būtina nurodyti ir konkretų kelionės tikslą.
Jis reikalavo 50 dolerių kyšio už tai, kad man leistų išeiti iš oro uosto.
Kai keliavau į Čadą 2012 metais, vos du ar trys viešbučiai galėdavo išduoti tokį leidimą. O norint jį gauti, už kambarį reikėdavo susimokėti iš anksto 300 dolerių už naktį.
Pinigai negrąžinami, jeigu gauti vizos nepavyksta.
Tačiau vien čia problemos nesibaigia. Iškart po to, kai aš atvykau į Ndžamenos oro uostą, uniformuotas pareigūnas jau trynė delnus ir pasitiko mane šūksniais: „Money, money, money“ (liet. Pinigai, pinigai, pinigai). Jis reikalavo 50 dolerių kyšio už tai, kad man leistų išeiti iš oro uosto.
Sunkiai suprantama prancūzų kalba aš jam pasakiau, jog jau sumokėjau už vizą. O jis toliau kartojo, jog nori pinigų.
Galiausiai paprašiau jo parodyti dokumentus, kurie nurodo, jog aš privalau sumokėti. Pasakiau, jog sumokėsiu tik tuomet, kai gausiu pasirašytą čekį. Pareigūnas pratrūko juokais ir šia smagia istorija pasidalino su savo kolegomis.
Galiausiai kai mano kantrybė ir jo pamaina artėjo prie pabaigos, kyšio kaina sumažėjo iki 12 dolerių. Aš turėjau tik 20, kuriuos jam daviau ir paprašiau grąžos. Po šio pasakymo vėl išgirdau garsų juoką ir mostą, kad dingčiau šalin.
Nauru Respublika
Nuo XX a. 6 deš. pabaigos iki 7 deš. pradžios, šios labai mažos Ramiojo vandenyno salos, žmonės buvo vieni turtingiausių pasaulyje pagal BVP, tenkantį vienam žmogui.
Taip buvo todėl, jog saloje buvo randamos labai vertingos iškasenos, kurios susidarė iš žuvį valgančių paukščių išmatų. Paskutiniai šių brangių iškasenų likučiai buvo iškasti 2006 metais ir tada didžioji dalis šalies gyventojų nuskurdo. Taigi, ėmė ieškoti naujų būdų pragyventi.
Pradžioje šalis tapo tikru pinigų plovimo rojumi Rusijos nusikaltėliams. Vėliau ji sukūrė pabėgėlių stovyklas, taip tapdama „The Pacific Solution“ projekto dalimi, kurioje pabėgėliai būdavo apgyvendinami po bandymų apsigyventi Australijoje.
Tuo metu Nauru salos – mažiausios pasaulio respublikos – valdžia efektyviai uždarė savo sienas visiems asmenims, kurie mėgino gauti vizas.
2008 m. Nauru atsikratė šių suvaržymų. Dabar sala ir toliau yra vieta, kurioje pabėgėliai yra paliekami, tačiau dabar joje vystosi legalus verslas, tarp jų ir turizmas, todėl vizą gauti yra lengviau. Man tai pavyko padaryti 2011 metais.
Rusija
Rusija galbūt ir nebūtų atsidūrusi šiame sąraše, tačiau ketvirto mano apsilankymo metu 2010 metais, supratau, ką reiškia būti amerikiečiu, siekiančiu išsilaipinti Putino (Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – aut. past.) žemėje.
Daugumos šalių turistai, norėdami gauti vizą į šią šalį, privalo atsakyti į 21 klausimą. Amerikiečiams duodama dar daugiau klausimų – 41. Klausimynas apima įvairias temas. Formoje turi parašyti vardą ar įmonės pavadinimą, kuri organizuoja kelionę, nurodyti visas valstybes, kuriose teko lankytis per paskutinius dešimt metų (mano atveju tai buvo 99 šalys).
Taip pat teko nurodyti, ne tik dabartinę darbovietę, bet ir dvi prieš tai buvusias, įvardinti visas švietimo įstaigas, kuriose teko mokytis, visas profesines, civilines, labdaros organizacijas, kurioms priklausau. Turėjau parašyti apie visus giminaičius, gyvenančius Rusijoje. Žinoma, buvo klausimas ir apie atliktą (arba ne) karo tarnybą.
Somalis
Kuomet lankiau Somalį, šalis buvo nusiaubta dešimtmečius trukusio karo ir terorizmo, todėl jiems itin reikėjo turistų, nešančių pinigus į šalies biudžetą. Vis dėlto įsileisdama juos Vyriausybė negalėjo užtikrinti keliautojų saugumo, užsieniečiams grėsė nužudymai ir pagrobimai.
Gauti vizą padėdavo pavieniai svečių namai. Būtent jų savininkai parūpindavo ir apsauginius, kurie visą kelionės laiką bus arti jūsų (neatsitraukia kelių centimetrų atstumu). Prieš atvykstant į konkrečią vietą apsauginiai ją apžiūri ir įsitikina, kad ant stogų nėra snaiperių, nukreipusių ginklus į turistus.
Galimybės derėtis nėra: arba imi visą paketą (vizą + apsaugą), arba negali patekti į šalį legaliai.
Savaime aišku, turistų palyda yra ginkluota, užsieniečiai vežiojami šūviams atspariu visureigiu.
2012 metais tokia palyda kainavo 750 dolerių per dieną, dabar kaina išaugus iki 1350 dolerių per dieną. Galimybės derėtis nėra: arba imi visą paketą (vizą + apsaugą), arba negali patekti į šalį legaliai.
Mano kelionės palydovai vis ragindavo neužsibūti vienoje vietoje, kad netapčiau lengvu grobiu į užsieniečius nusitaikiusiems teroristams. Vis dėlto būtent jie man parodė vieną nuostabiausių pakrančių, kokią tik yra tekę regėti.
Sudanas
Sudanas buvo tikrai kietas riešutėlis. Nuo 2004 iki 2007 metų kiekvieną kartą kreipusis į Sudano ambasadą Vašingtone, gaudavau tą patį lakonišką atsakymą: „Tai yra svarstoma Chartume.“
Vyriausybė Sudano sostinėje Chartume yra gana uždara ir paranojiška. Ši valdžia rėmė genocidą prieš kitataučius, nusinešusį šimtus tūkstančius gyvybių Darfūro srityje. Greičiausiai būtent dėl to jie netroško, kad po jų šalį lakstytų fotokameromis apsiginklavę turistai.
Iki šiol Sudano valdžia stipriai reguliuoja turistų srautus bei riboja jų galimybes judėti po šalį. Keliautojams aplankyti galima tik tam tikras vietas, į kurias leidžiama vykti, o fotoaparatu įamžinti galima toli gražu ne kiekvieną norimą akimirką.
Angola
Angola yra pati sudėtingiausia šalis, iš tų, kurias man teko aplankyti. Vien bandymas gauti vizą pareikalavo daug pastangų ir tik patvirtino stereotipą, jog daugelis vietinių į turistus žiūri kaip į potencialius deimantų vagis.
Be to, Angolos vyriausybė beveik nesuteikia turistinių vizų amerikiečiams. Mano žiniomis, nė vienam Amerikos piliečiui nebuvo suteikta viza nuo 2004 metų iki 2008 metų.
Atvykti į šalį man galiausiai pavyko 2012 metų gruodžio mėnesį, kuomet pavyko užmegzti ryšius su Angolos vykdomąja valdžia, kuri padėjo susitarti su Užsienio reikalų ministerija.
Vaizdas, kurį pamačiau atvykęs į Angolos sostinę Luandą, nuliūdino: grožėtis nebuvo kuo – miestas buvo paskendęs spūstyse ir statybose.
Užmiestyje taip pat nepavyko pamatyti nieko ypatingo – laukinė gamta ir gyvūnija stipriai nukentėjo civilinio karo metu.
Net norėdamas įsigyti suvenyrų, likau nemaloniai nustebintas – jie čia buvo penkis kartus brangesni nei panašios smulkmenos kitos šalyse.
Nesužavėjo ir maistas – portugališki patiekalai (Angola buvo ilgametė Portugalijos kolonija) buvo beskoniai.
Iš esmės šią šalį aš noriu prisiminti tik todėl, kad ji buvo paskutinė aplankyta šalis, siekiant įgyvendinti užsibrėžtą tikslą – apkeliauti visas pasaulyje esančias nepriklausomas valstybes.
