Stora žolės antklodė tarsi liejasi nuo bažnyčios ir atrodo, kad pastatas tirpsta aplinkoje. Vaizdą dar neįprastesnį daro šalia bažnyčios kaip burbulai išsimėtę žole uždengti pilkapiai.
Ši bažnyčia ypatinga – ji yra paskutinė, kuri pastatyta senoviniu durpių stiliumi. 1884 m. ji statyta apželdinant stogą žole. 1950-aisiais pastatas buvo restauruotas.
Bažnyčios konstrukcija – medinės sijos, kurias jungia tvirtos akmeninės sienos. Stogas taip pat uždengtas storomis akmeninėmis plokštėmis, kurios užklotos durpėmis su žole. Tai padeda pastate išlaikyti šilumą atšiauriame Islandijos klimate.
Pastatas iš dalies palaidotas po žeme, kad ši būtų kaip natūrali izoliacinė medžiaga.
Kadaise tokie pastatai dygo visuose Islandijos kaimeliuose. Gyventojai naudodavo žemę ir žolę, kad apsaugotų pastatus nuo šaltų žiemų. Be to, saloje nėra daug medžių, tad ir statyboms jo nuolat trūkdavo.
Šis statymo būdas išnyko XX a., kai betonas užėmė natūralių statybinių medžiagų vietą. Dabar Islandijoje likusios tik 6 tokios bažnyčios.
