Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 23d. 13:35

Ypatingo žavesio kelionė – Provanso trikampis Prancūzijoje

Levandos – tarsi Provanso simbolis
123rf.com nuotr. / Levandos – tarsi Provanso simbolis

Prancūzijos regionas Provansas-Alpės-Žydrasis Krantas (Provence-Alpes-Côte d’Azur, PACA), kurį sudaro šeši departamentai, apima visą puokštę turistams patrauklių vietovių.

Aplink Nicą (Nice) susiformavusiame metropolyje gyvena beveik 0,6 mln. žmonių. Gyventojų tankumas čia itin didelis (367 gyv./km2), o vasarą knibždėte knibžda poilsiautojų. Dėl šios priežasties kur kas patrauklesni ir jaukesni mažesnieji Žydrojo Kranto kurortai – Kanai (Cannes), Antibas (Antibes), Sen Tropezas (Saint-Tropez), nors vasarą jie taip pat perpildyti, brangoki ir triukšmingi. Į vakarus nuo Sen Tropezo iki pat Marselio (Marseille) išsidėstę mažesni ir ramesni kurortiniai miesteliai, kuriuose ne kartą teko praleisti vasaros atostogas.

PACA regionui kartu su Žydruoju Krantu ir Alpėmis priklauso ir Provansas, todėl jis dažnai tapatinamas su Prancūzijos Rivjera. Tikrasis Provansas yra Alpių priekalnių teritorijos į šiaurę nuo Marselio ir Sen Tropezo. Ypatingą regiono klimatą lemia iš šiaurės užstojantys kalnų masyvai ir iš pietų atnešami šilti jūriniai orai.

Jei atvykote ne pagulėti prie jūros, o pakeliauti, čiupkite automobilį Marselio arba Nicos oro uoste ir pirmyn susipažinti su tikruoju Provansu, levandų plantacijomis ir vynuogynais, iš kurių pakrantės kurortus pasiekia rausvas ir lengvas vietinis vynas. Panorėję šiame maršrute galite aplankyti net 4 iš 18 Prancūzijos Didžiųjų vietovių (Grands Sites de France).

Tiesioginio susisiekimo oro linijomis su Provanso miestais iš Lietuvos nėra, bet vieną dieną, kol ši knyga pasieks jūsų rankas, gali ir atsirasti. Kol kas patogiausias – Marselio oro uostas, kurį galima pasiekti persėdant Londono arba Briuselio oro uostuose. Taip pat į Marselį galima skristi tiesiogiai iš Varšuvos. Nors atstumai atrodo nedideli, šiam maršrutui taip pat skirčiau savaitę, nes teks važiuoti ir vingiuotais kalnų keliais, kur nuvažiuotas atstumas per valandą nukrenta iki 40 km.

Marselis

V.Kandroto nuotr./Marselio panorama su Les Îles salomis ir Ifo tvirtove
V.Kandroto nuotr./Marselio panorama su Les Îles salomis ir Ifo tvirtove

Jau pats Marselis vertas bent poros dienų. Šis baltas miestas, mums pažįstamas iš prancūziškų kriminalinių kino juostų, atsiskleis visai kita nuotaika. Didysis Prancūzijos uostamiestis ypatingas tuo, kad būnant pačiame mieste krovininio uosto alsavimo nesijaučia. Be didžiųjų keltų prieplaukos, miesto centre esančioje marinoje supasi tik nedidelės jachtos ir kateriai. Žvelgiant į įlanką nuo Marselio katedros terasos, baltos laivelių burės kartu su Les Îles salomis ir Aleksandro Diuma romane „Grafas Montekristas“ aprašyta garsiąja Ifo tvirtove sukuria romantišką kurortinio miesto dvasią.

Pramoninis peizažas, naftos produktų terminalai ir gamyklų kaminai atsiveria pavažiavus apie 20 km į vakarus – Foso (Fos) įlankoje įrengtose prieplaukose šalia Pajūrio Foso (Fossur-Mer) miestelio švartuojasi tanklaiviai ir didieji konteineriniai laivai. Foso uoste perkraunama 80 mln. tonų krovinių. Pasižvalgyti po industrinę zoną dar galėsite grįždami iš Arlio (Arles), o dabar iš Marselio judame priešinga kryptimi – į rytus.

Levandų keliu

Verdono (Verdon) upės kanjonas ir žiedinis maršrutas aplink jį užims dar vieną dieną.

Jei neskubate, planuokite nakvynę viename iš nedidelių kaimelių. Čia palydėsite ankstyvą saulę, pasislepiančią ne už horizonto, bet už kalnų masyvo, o paskui lengvoje prieblandoje galėsite mėgautis ilga vakariene lauko terasoje, žvelgdami, kaip kalnų viršūnėmis lėtai nuslenka paskutiniai saulės spinduliai. Iš Verdono kanjono judame į vakarus „Levandų keliu“ (Route de la Lavande) – vaizdingu kalnų keliu 800–1000 m aukštyje. Banon ir Dauphin miesteliai – puikūs Aukštutinio Provanso Alpių (Alpes-de Haute-Provence) gyvenviečių pavyzdžiai.

Ant kalvos išsidėstę terasomis kylantys gyvenamieji kvartalai, apsupti levandų laukų, puikiai atskleidžia Provanso kraštovaizdį, architektūrą ir gyvenseną. Toliau vykstame į Rusijoną (Roussillon) – čia veikė ochros, iš kurios miltelių pagaminti raudonai oranžinės spalvos dažai keliaudavo po visą pasaulį, kasykla. Ant kalvos iškilusio miestelio pastatai taip pat dažyti šia spalva: vakarinė saulė, apšvietusi jų fasadus, sukuria fantastišką atmosferą. Kasyklą galima apžiūrėti iš vidaus.

V.Kandroto nuotr./Ochros masyvas
V.Kandroto nuotr./Ochros masyvas

Patekus į karjero gilumą, protas netiki tuo, ką mato akys, – mus supa labiau Marso nei motinos Žemės peizažas. Tiesa, pakėlus akis dar aukščiau, į realybę grąžina šlaitų viršuje kyšančios pušų viršūnės. Vykstant link Avinjono, vos 10 km į šoną – ir atsidursite prie gamtos stebuklo – Vokliūzo šaltinio (Fontaine de Vaucluse), kur vėl negalėsite patikėti savo akimis. Iš neaukštų kalnų į Provanso gilumą staiga prasiveržia galinga tėkmė, iš karto suformuodama plačią upę, kurios debitas – 90 000 litrų per sekundę. Tai didžiausias ir veržliausias vandens šaltinis Prancūzijoje, įtrauktas į 46 didžiųjų Prancūzijos vietovių sąrašą.

Romėnų paveldo likučiai

Antra kelionės dalis – daugiau kultūrinė-istorinė. Avinjono (Avignon), Oranžo (Orange) ir Arlio (Arles) miestai tiesiog varžosi tarpusavyje istorinių paminklų gausa. Avinjonas garsėja kaip buvusi katalikų popiežiaus rezidencija. 1309–1377 metais Romos popiežius buvo priverstas keisti buveinę – net 68 metus jo prieglobsčiu išbuvo Avinjonas. Čia išlikę popiežiaus rūmai ir dalis tilto.

V.Kandroto nuotr./Popiežiaus rūmai Avinjone
V.Kandroto nuotr./Popiežiaus rūmai Avinjone

Liepos mėnesį mieste šurmuliuoja didžiulis teatrų festivalis: gatvėse aidi muzika, vyksta trupių pasirodymai, o visos įmanomos vietos nukabinėtos spektaklių afišomis ir plakatais. Aktoriai vilioja į miestą gausiai susirinkusius žiūrovus į savo spektaklius, kurie vyksta ne tik tradicinėse salėse, bet ir kavinėse, pastatų kiemeliuose, netradicinėse erdvėse. Spalvingasis Oranžas didžiuojasi neblogai išlikusiu romėnų amfiteatru, Arlis – to paties laikotarpio arena ir amfiteatro griuvėsiais. O kaip aplenkti ir neužsukti į Nimą (Nîmes)? Tiesa, jis jau nepriklauso PACA regionui, bet turi ir areną, ir amfiteatrą.

Pakeliui, vos už keliolikos kilometrų nuo automagistralės, – dar vienas Prancūzijos Didžiųjų vietovių objektas – Garo tiltas (Pont du Gard). Tiltas, vaizduojamas ant 5 eurų banknoto, – tai senovės romėnų akveduko dalis, kurio statyba datuojama 40–60 metais. Už 20 km į šiaurės rytus nuo Arlio slepiasi vienas Provanso perlų – Les Baux-de-Provence kaimelis. Ši vos 400 vietinių gyventojų turinti komuna (o pačiame kaimelyje – tik 20 nuolatinių gyventojų) laikoma viena pačių gražiausių Prancūzijos vietovių, per metus čia apsilanko iki 1,5 mln. turistų. Ir nepainiokite su prancūzišku žodžiu beau („gražus“). Provansietiškai miestelio pavadinimas bauç reiškia uolieną. 1821 metais apylinkėse atradus aliuminio rūdą, miestelis netgi davė jai savo pavadinimą – boksitas. Kelionės ratas baigiamas besižvalgant po gamtos pasaulį. Ties Arliu prasideda Ronos (Rhône) upės delta, kurioje įsikūręs Kamargo (Camargue) regioninis parkas.

V.Kandroto nuotr./Kamargo regioniniame parke
V.Kandroto nuotr./Kamargo regioniniame parke

Tai savitas kraštas, paukščių karalystė, kurios pasididžiavimas – čia besibūriuojantys flamingai. Kamargo pievose ganosi karvės ir vietiniai arkliai, o piemenys nuo seno čia organizuodavo bulių kautynes. Prie Albaron kaimelio veikia regioninio parko lankytojų centras, kur galima susipažinti su lankytinomis Kamargo vietomis, o pavažiavus į pietus – ornitologinis parkas, kuriame savo akimis galima išvysti žymiuosius flamingus. Eg Morto (Aigues-Mortes) miestelyje išgaunama jūros druska, o Saintes-Maries-dela-Mer ant jūros kranto stebina puikiais smėlėtais paplūdimiais ir amerikiečių vesternų dvasia. Miestelio centre įrengta arena, kurioje iki šiol rengiamos koridos, o dažnoje suvenyrų parduotuvėje prekiaujama įvairiausiais peiliais ir senovinių revolverių kopijomis.

Atidžiau pasidairius vitrinoje galima pastebėti ir šaltųjų ginklų, kurių laikymas Lietuvoje jau užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Miestelio pavadinimas kilęs nuo to paties pavadinimo bažnyčios. Miesteliui ir bažnyčiai vardą davusios šventosios Marijos (Saintes-Maries) – parašyta daugiskaita, ir tai ne klaida. It Šv. Jonų bažnyčia Vilniuje, ši šventovė dedikuota šventosioms Marijoms, o kurioms ir kodėl – sužinosite patys. Turistai gali užlipti ant akmeninio bažnyčios stogo ir iš viršaus pasidairyti po miestelį, Viduržemio jūrą ir Ronos upės deltą.

Ištrauka iš Vytauto Kandroto knygos „Pažink Prancūziją“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Ypatingos

10:09
09:00

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje