Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 lapkričio 22d. 13:05

Iš Kauno į Jerevaną ir atgal: kuo lietuves nustebino armėnai

Tsaghkadzor
Vytautės Stankevičienės nuotr. / Tsaghkadzor
„Armėnijoje rasti savanorių – visai ne problema. Bet kuriam projektui ateis 10 kartų daugiau savanorių, nei reikia“, – sako Katarina Vardanyan, Armėnijos Raudonojo Kryžiaus draugijos Jaunimo, savanorių ir narių departamento vadovė. Neseniai ši organizacija į svečius priėmė dvi savanores-ekspertes iš Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Vilniaus ir Kauno biurų, kurios į Armėniją keliavo klausytis, mokytis, stebėti ir dalintis. Štai ką jos kalbėjo po šios patirties.

Šį straipsnį paruošė Lietuvos Vystomojo bendradarbiavimo platforma. VB Platforma organizavo ir finansavo dviejų Lietuvos eksperčių vizitą į Armėnijos Raudonąjį Kryžių „Ekspertai – savanoriai“ programos metu. #Darbotvarkė2030

Iš Kauno į Jerevaną

Kai valstybių sienos dėl nacionalinių Covid-19 karantinų buvo uždarytos 2020 m. kovą, humanitarinėms organizacijoms priimti tarptautinius savanorius tapo praktiškai neįmanoma. „Tuo laikotarpiu vykdėme apsikeitimų programas internetu, nes Raudonasis Kryžius – tai didžiulė bendruomenė visame pasaulyje, – sako Kalepsi Chgrikyan, Armėnijos RK jaunimo programos koordinatorė. – Bet labai džiaugėmės galėdami realybėje priimti dvi moteris iš Lietuvos. Tai buvo nuostabi kultūrinė patirtis pirmiausia joms, o taip pat ir mūsų savanoriams.“

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus (LRK) personalo vadovė Laura Belickienė ir dvejus metus LRK Kauno skyriuje savanoriaujanti fotografė Vytautė Stankevičienė į Armėniją keliavo kaip savanorės-ekspertės. Vytautė pasakoja apie tris Armėnijoje praleistas savaites:

– Kas tave motyvavo savanoriauti būtent Armėnijoje?

– Seku RK kitų šalių skyrius ir žinau, kad Armėnija yra viena tų šalių, kurioje Raudonojo Kryžiaus organizacija yra labai stipri. Tai matosi iš jų viešai skelbiamos informacijos ir nuotraukų, socialinių tinklų. Tad gavusi pasiūlymą ten vykti trims savaitėms, labai apsidžiaugiau ir greitai apsisprendžiau. Domino kita kultūra, RK programos, ypač migrantų/pabėgėlių, pirmos pagalbos, ekstremalių situacijų valdymas.

Vytautės Stankevičienės nuotr./Gyumri
Vytautės Stankevičienės nuotr./Gyumri

Kadangi pasienyje su Azerbaidžanu vyko karas ir vis dar išlikę neramumai, buvo įdomu susipažinti su Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Komiteto ten vykdoma veikla (derybos dėl belaisvių, žuvusių karių kūnų atpažinimas ir pervežimas, dingusių žmonių paieška ir pan.). Norėjosi pasisemti kuo daugiau patirties, kad galėčiau ją panaudoti Lietuvoje. Manau, tai ir yra geriausia motyvacija – patirtis, kita kultūra, puikiai veikiančios programos.

– Kuo konkrečiai užsiėmei Armėnijoje ir kaip ta veikla skyrėsi nuo tos, prie kurios esi įpratusi Lietuvoje?

– Armėnijoje daugiausia laiko praleidau jaunimo programoje „Smiley Club“ [Šypsenų klubas]: stebėjau vykdomas veiklas, daug kalbėjome su savanorių lyderiais ir pačiais savanoriais. Labai gaila, kad neužteko laiko apsilankyti kituose skyriuose (be centrinio skyriaus Jerevane, dar buvau Gyumri mieste).

Vytautės Stankevičienės nuotr./Gyumri
Vytautės Stankevičienės nuotr./Gyumri

Jų veiklos labai skiriasi nuo Lietuvoje vykdomų LRK veiklų. Pvz. programa, kurioje savanoriai lanko vienišus senelius, labai skiriasi nuo LRK programos „Šilti apsilankymai“. Lietuvoje savanoris turi po vieną ar kelis senjorus, kuriuos lanko ir su kuriais draugauja. O Armėnijos RK savanoriai pas senjorus eina po 5-6 žmones, daug kalbasi ir per dieną aplanko nemažai senjorų.

Mano pačios pajaustas asmeninis trūkumas – per mažai savanoriavimo patirties RK. Šiaip savanoriauju seniai, bet LRK – tik dvejus metus. Tas šiek tiek pasijautė, nes labai daug ko nežinojau ir negalėjau atsakyti į užduodamus klausimus. Bet užtat tvarkiausi kūrybiškai ir įjungiau savo profesinę sritį – esu fotografė. Tad spragas užpildžiau fotografijos mokymais savanoriams. Puikiai ir naudingai praleidome laiką!

Armėnijos Raudonojo kryžiaus nuotr./Fotografijos užsiėmimas ARK su Vytaute Stankevičiene
Armėnijos Raudonojo kryžiaus nuotr./Fotografijos užsiėmimas ARK su Vytaute Stankevičiene

– Kas tau padarė stiprų įspūdį, išlikusį ir po kelionės?

– Įžvalgų ir suvokimų parsivežiau labai daug. Pirmiausia – apie šeimą, giminę. Armėnai labai daug laiko praleidžia su tėvais, seneliais, gyvena kartomis. Labai gerbia vyresnius. Viena savanorė, kuriai teko išsikraustyti iš tėvų namų, nes įsidarbino RK, pasakojo, kad pirmus mėnesius vakarais verkdavo, kad negali būti su tėvais… Sakau, bet juk gali džiaugtis, esi savarankiška, gali pasidaryti viską kaip pati nori. Ji sako: bet juk laikas su tėvais šioje žemėje toks ribotas, reikia juo džiaugtis ir su jais būti Pagalvojau, kad mes, šaltieji europiečiai, jau esame nutolę nuo to… Ir taip suspaudė širdį.

Visi sutikti žmonės – fantastiški! Atviri, geraširdžiai, geranoriški ir visad pasiruošę pagelbėti, paaiškinti. Buvau apsupta dėmesiu, daug kalbėjomės apie kultūrinius skirtumus, šventes čia ir ten, žiūrėjome vestuvių filmus, rodžiau Užgavėnes Rumšiškėse. Išsivežiau iš ten pilną širdį – naujų draugų, gerų žmonių ir optimistiško požiūrio, kad ir kas bebūtų – viskas bus gerai.

Armėnijos Raudonojo kryžiaus nuotr./Armėnijos Raudonasis kryžius
Armėnijos Raudonojo kryžiaus nuotr./Armėnijos Raudonasis kryžius

Jokių barjerų. Daugiau empatijos

Ir lietuvės, ir armėnės užtikrina, kad jokių su kalba ar kultūra susijusių barjerų vizito metu nebuvo. „Mūsų viešnios iš Lietuvos moka ir rusiškai, ir angliškai, o Armėnijoje dauguma žmonių moka arba jas abi, arba bent vieną kurią iš šių kalbų. Net ir iš kultūrinės pusės man nesijautė, kad kažkas jaustųsi nejaukiai“, – sako K. Chgrikyan. Tą patį tvirtina ir L.Belickienė: „Armėnijos jaunieji kryžiečiai, bent jau dauguma jų – poliglotai. Jie kalba 4-5 kalbomis. Tas nuoširdžiai nustebino.“

V.Stankevičienė sako, kad kadangi tiek Lietuva, tiek Armėnija yra posovietinės šalys, didelių barjerų nebuvo: „Net keista, kad daugiau kalbėjome rusiškai, o ne angliškai. Bet mus siejo tie patys sovietiniai vaikystės prisiminimai – vienodi baldai, skanūs ledai, gira ir mineralinio vandens automatai. Manau, kad būtų sudėtingiau atvažiavus iš Vakarų Europos ar JAV, o mums, lietuviams, viskas ten labai artima ir pažįstama.“

Daugiau skirtumų išryškėjo pačių Raudonojo Kryžiaus veiklų organizavime. Tai suteikė erdvės stebėjimui, lyginimui ir mokymuisi. „Mums susidarė įspūdis, kad mūsų savanorių veiklos sistema yra labiau išvystyta nei Lietuvoje, ir mūsų viešnioms buvo labai įdomu sužinoti, kaip su savanoriais dirbame visuose Armėnijos regionuose“, – sako K.Chgrikyan.

Vytautės Stankevičienės nuotr./Pirmosios pagalbos varžybos
Vytautės Stankevičienės nuotr./Pirmosios pagalbos varžybos

Armėnų įsitraukimas į savanoriškas veiklas padarė didžiulį įspūdį L. Belickienei. „Tikriausiai pats didžiausias akibrokštas man buvo tas, kad Armėnijos Raudonajame Kryžiuje 95 proc. savanorių yra vaikai nuo 14 iki 17 metų. Pas mus jauni žmonės nėra tokie pilietiški. Todėl labai gilinausi, kokia tokios motyvacijos priežastis, – sako ji. – Bet daugiausia laiko praleidau gilindamasi į Jaunimo programą, kuri Lietuvoje dar tik kuriasi. Labai gera patirtis pasižiūrėti, kokia struktūra organizacijoje visiškai kito mentaliteto šalyje ir kaip toje struktūroje, kurioje vietoje yra ir atsispindi savanoriai ir jų atliekami darbai.“

„Armėnijoje rasti savanorių – visai ne problema. Sunkiausia yra rasti jiems visiems užtektinai veiklos. Bet kuriam projektui ateis 10 kartų daugiau savanorių, nei reikia, – sako Katarina Vardanyan, Armėnijos Raudonojo Kryžiaus draugijos Jaunimo, savanorių ir narių departamento vadovė. – Pirmas dalykas, kurį lietuvės pasakė čia atvykusios ir pamačiusios mūsų veiklas, buvo apie tai, kaip skiriasi savanorių pritraukimas Lietuvoje ir Armėnijoje.“

K.Vardanyan sako, kad šiuo metu Armėnijos RK turi maždaug 4 tūkst. vietinių savanorių, iš kurių apie 1 500 buvo labai aktyvūs per pastaruosius dvejus – itin sunkius – metus. Šie skaičiai dar labiau pakyla suaktyvėjus spontaniškam savanoriavimui, kuris prasideda ekstremalių situacijų – tokių kaip kariniai konfliktai – metu. Kai 2020 m. rugsėjį vėl suaštrėjo konfliktas Kalnų Karabache, Raudonąjį Kryžių užplūdo jaunų žmonių parama: jie norėjo padėti žmonėms karo zonoje. „Kartais į mus per dieną kreipdavosi 50 ar 60 žmonių, klausdavo, kuo jie gali prisidėti, – pasakoja K. Vardanyan. – Dabar atnaujiname savo veiklų principus ekstremalioms situacijoms, kad mūsų atsakas joms įvykus būtų kuo efektyvesnis. Mūsų savanoriai privalo žinoti Raudonojo Kryžiaus misiją ir laikytis mūsų humanitarinių principų.“

Vytautės Stankevičienės nuotr./Tsaghkadzor
Vytautės Stankevičienės nuotr./Tsaghkadzor

Toks aktyvus įsitraukimas į savanoriškas veiklas su humanitarinėmis organizacijomis nustebino lietuves, kurios iš patirties žino, kaip sunku būna pritraukti jaunimą tapti savanoriais Lietuvoje. Tačiau Armėnijoje tai – jokia naujiena. Ar aktyvus įsitraukimas atsiranda dėl karinių konfliktų,

kurie žmonėse išryškina ne tik blogiausią, bet ir geriausią jų pusę? O galbūt armėnai paprasčiausiai turi daugiau žmogiškos empatijos? „Be jokios abejonės, teisingas antrasis variantas, – sako K.Vardanyan. – Net ir prieš karą pas mus ateidavo daugybė žmonių, norinčių savanoriauti, padėti organizuoti informacines kampanijas ir daugybę kitokių dalykų. Žinoma, karas sukelia daugiau emocijų ir todėl norą padėti kitiems išreiškia žymiai daugiau žmonių, bet bendrai paėmus mūsų jaunoji karta yra labai supratinga ir išmintinga.“

Pati K.Vardakyan Raudonajame Kryžiuje dirba nuo 1990 m. Ji sako, kad anuomet dauguma savanorių buvo universitetinio amžiaus jaunuoliai (20-25 m. amžiaus), o dabar savanoriauti jie pradeda gerokai anksčiau, kai kurie – jau nuo 7 ar 8 klasės. Todėl vidutinis Armėnijos RK savanorių amžius šiuo metu yra 16-17 metų.

Armėnijos Raudonojo kryžiaus nuotr./Armėnijos Raudonasis kryžius
Armėnijos Raudonojo kryžiaus nuotr./Armėnijos Raudonasis kryžius

Ekspertes-savanores iš Lietuvos priėmusios armėnės liko labai patenkintos šiuo vizitu. „Mūsų viešnios nuolatos užduodavo įvairių klausimų ir bandė suprasti bei mokytis. Kaip visad kartoju, tokie apsikeitimų vizitai yra labai svarbūs ir mūsų savanoriams, nes jie atneša naujų, šviežių idėjų. Kaip komandos vadovė, aš asmeniškai taip pat labai daug išmokau, – sako K. Vardanyan. – Bravo ir tikimės šiuos apsikeitimus tęsti.“

Svarbiausia – motyvacija

Abi Armėnijos Raudonojo Kryžiaus darbuotojos, atsakingos už savanorių ir jaunimo sritis, tikina, kad tinkama motyvacija yra svarbiausias dalykas, kurio reikia sėkmingam ir naudingam savanoriavimui. Kiti būtini elementai – atsidavimas darbui ir atsakomybė jį atlikti gerai, o galiausiai – didžiavimasis tuo, kas visų bendromis pastangomis buvo pasiekta.

„Jei pas mus savanoriauti ateina žmogus be jokios patirties ir įgūdžių, viskas gerai – jei tik yra noro ir motyvacijos, bendradarbiavimas bus geras, – sako K. Chgrikyan. – Savanoriams visaip padedame: organizuojame jiems mokymus, o ir paties darbo metu jie visuomet gali sulaukti pagalbos iš mentorių, savanorių lyderių ir kitų darbuotojų.“

Savanoriavimas naudingas ne tik tiems, kurių gerovei skirtos jo veiklos, bet ir patiems savanoriams. „Savanoriai yra antrieji naudos gavėjai, nes padėdami kitiems jie padeda ir sau, įgyja patirties ir žinių, įvairiai socializuojasi. Tai – labai svarbus momentas jų asmeniniame augime, – sako K. Vardanyan. – Kartą turėjome grupę savanorių iš vienos mokyklos. Vėliau jų tėvai pasakojo, kad vaikai labai daug išmoko. Jie pastebėjo, kad teigiami asmeniniai bei mokymosi pokyčiai, kuriuos jų vaikai patyrė, buvo tiesiog neįtikėtini.“ K. Chgrikyan priduria, kad per metus savanoriavimo žmogus akivaizdžiai pasikeičia – į gera: „Palyginus žmogų pirmą jo savanorystės dieną ir po metų, tai tarsi du skirtingi žmonės. Per trumpą laiką labai daug ko išmokstama.“

Vytautės Stankevičienės nuotr./Armėnijos raudonasis kryžius
Vytautės Stankevičienės nuotr./Armėnijos raudonasis kryžius

Abi pašnekovės sutinka, kad savanoriavimas taip pat yra tiesiausias būdas organizacijoje įsidarbinti. Šiuo metu Armėnijos RK savanorių skyrius turi aštuonis darbuotojus, visi – buvę savanoriai. „Atsiradus darbo vietai, darbuotojų pirmiausia ieškome tarp aktyvių savanorių, nes jie jau gerai išmano organizacijos vidų. Ir aš, ir Kalepsi taip čia įsidarbinome, – sako K. Vardanyan. – Per darbo interviu, žiūrint į žmogaus CV, sunku apie jį daug pasakyti. Po dvejų ar trejų metų savanoriavimo tą žmogų pažįstame žymiai geriau.“

Armėnijos Raudonasis Kryžius

Armėnijos Raudonasis Kryžius (ARK) yra visiems atvira organizacija. Nariu gali tapti bet kuris asmuo: tiek Armėnijos, tiek užsienio piliečiai, žmonės be pilietybės, nepaisant rasės, lyties, religijos, ekonominio ar kitokio statuso, kurie priima ARK taisykles ir tikslus ir nori prisidėti prie ARK veiklų. „Savanoriaujančiu nariu“ organizacijoje laikomas žmogus, išreiškęs norą nešališkai tarnauti organizacijai.

ARK misija yra „sumažinti gyventojų pažeidžiamumą mobilizuojant žmonijos galią, pasiruošti padėti tvarkytis su situacijomis, galinčiomis sukelti gyventojų pažeidžiamumą, o taip pat padėti dėl sunkių socio-ekonominių sąlygų pažeidžiamais tapusiems žmonėms.“

Tai daroma keliomis strateginėmis kryptimis, tokiomis kaip nelaimių valdymas, socialinė parama ir sveikatos priežiūra; pirmoji pagalba, jaunimas, humanitarinių vertybių skleidimas; programa „Gyventojų judėjimas“, teikianti bazinę teisinę ir psichosocialinę paramą pabėgėliams ir prieglobsčio prašantiems žmonėms; ar „Atsekimo paslauga“, padedanti atrasti dėl karo, konfliktų ar kitų panašių žmogaus sukeltų katastrofų išsklaidytus šeimos narius.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

00:37
17:27
02:58

15min metų knygų rinkimai

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje