Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gegužės 25d. 18:00

Nuo Kenijos iki Lietuvos – maistas yra galia

Kenija
Creative Commons / Kenija

​​​​​​​ Maistas visad reiškė kur kas daugiau nei tiesiog valgymą. Maistas yra istorija. Maistas yra tapatybė ir esminis gyvenimo elementas, kurio (ne)kokybė ar trūkumas skaudžiai atsiliepia žmogaus sveikatai.

Terminas „maisto saugumas“ reiškia, kad žmogus turi nuolatinę fizinę, socialinę ir ekonominę prieigą prie pakankamų kiekių sveiko ir maistingo maisto, atitinkančio jo dietos pasirinkimus bei poreikius sveikam ir aktyviam gyvenimui. Maisto nesaugumas atitinkamai reiškia, kad žmogui trūksta vieno, kelių ar visų šių elementų – maistas per brangus, prastos kokybės ar jo išvis nėra.

Maisto suverenumas yra gerokai platesnė sąvoka. Ji apima maistą gaminančiųjų – ūkininkų, žemdirbių – ir vartojančiųjų – visų mūsų – teisę patiems priimti su maisto politika susijusius sprendimus ir nepriklausyti nuo „rinkos“ diktato ar korporacinių finansinių interesų. Maisto suverenumas prioritetizuoja vietinę, organišką žemės ūkio produkciją bei vietos bendruomenės poreikius, vandens ir kitų gamtos išteklių apsaugą nuo taršos ir individų gobšumo.

Kviečiame pasiskaityti portale „Africa Is A Country“ publikuotą straipsnį, kuriame jo autorius Joe Kobuthi apžvelgia, kokį svarbų vaidmenį Kenijos kolonizacijos procese atliko maistas ir parodo, kaip maisto politika naudojama gyventojų kontrolei. Puikiai suvokdamos, kokia galia slypi maiste, panašias priemones įvedė ir kitos kolonijinės jėgos Afrikoje, Azijoje, Amerikose. O kolonijizmas nėra tik istorija – jo pasekmės iki šiol veikia kasdienius žmonių gyvenimus. Be to, daugelis kolonializmo elementų tebegyvuoja, tik kiek kitu pavadinimu – bioįvairovę naikinančios monokultūros, vietos ūkininkus į bankrotą varančios importo subsidijos, „nehigieniškus“ turgus išstumiantys korporaciniai supermarketai, vandens ir kitų bendrųjų išteklių privatizacija bei panašūs veiksmai vyksta ne tik kolonizaciją ištvėrusiuose kraštuose, bet ir kitur.

Tad šis tekstas kartu yra kvietimas dabartiniame sumaišties ir nerimo dėl ateities kontekste pareflektuoti ir apie mūsų santykį su maistu Lietuvoje: ar žinome, iš kur ir kokiomis sąlygomis jis atkeliauja? Ar mūsų maistas sveikas, maistingas, švarus nuo chemikalų, pesticidų ir kitų nuodingų medžiagų? Kiek realiai turime įtakos mus tiesiogiai veikiančiai maisto politikai? Ar esame suverenūs maisto atžvilgiu? Jei ne – ko imsimės, kad savo suverenumą atgautume?

MAISTAS YRA GALIA

Joe Kobuthi

Bevalgydami, pasižiūrėkite į savo lėkštes. Tie importuoti ryžiai, kukurūzai ir soros yra imperializmas“, – Thomas Sankara.

Smurtas, lydėjęs europiečių vykdomą Afrikos žmonių kolonizaciją, buvo visiems žinomas faktas. Daug dėmesio skiriama politiniams, kariniams ir ekonominiams pokyčiams, prievarta įbruktiems į kolonizuojamų žmonių gyvenimus, tačiau maisto – išgyvenimo šaltinio – klausimas minimas retai. O juk maistas yra esminis įrankis kolonizacijos procese. Per maistą perduodamos socialinės bei kultūrinės normos, per maistą jos ir paminamos. Neatsižvelgus į maisto aspektą, neįmanoma pilnai suprasti kolonizacijos mechanizmų.

Creative Commons/Kenija
Creative Commons/Kenija

1895 m. Didžioji Britanija aneksavo būsimąją Keniją ir pavertė ją savo Rytų Afrikos protektoratu. Tačiau kai kuriose šios teritorijos dalyse imperijos ekspansijai buvo priešinamasi. Opoziciją britai malšino įvairiais metodais, nuo taktikos „skaldyk ir valdyk“ iki karinių kampanijų; kolonizatoriai pasirašinėjo sutartis su vietos vadais ir maisto kontrolę naudojo kaip priemonę pasipriešinimui užgniaužti.

„Supleškintos žemės“ politika – pasėlių deginimas ir gyvulių žudymas – pasirodė besanti efektyviausias būdas sukilimo malšinimui ir gyventojų kolonizacijai. Knygoje „Kenya Diary 1902-1906“ (angl. Kenijos dienoraštis 1902-1906 m.) plkn. Richardas Meinertzhagenas lyg niekur nieko aprašo oficialią politiką, reflektuodamas apie tai, kad nesuskaičiuojamos daugybės jo ekspedicijų metu vykdytas trobų, derliaus ir naminių gyvulių deginimas labai efektyviai slopino pasipriešinimą ir pavergė vietinius Afrikos žmones.

Maitinti pabaisą

Britams įtvirtinus savo galią kolonijoje, į ją persikėlė tūkstančiai europiečių nausėdžių; juos sukvietė kolonijinė valdžia, siūlydama nuomotis derlingiausią krašto žemę. Šie milžiniški plotai, vėliau pavadinti „baltosiomis aukštumomis“, naujakuriams atsivėrė po to, kai iš jų prievarta buvo iškelti ankstesnieji jų gyventojai, dauguma kurių atsidūrė sausringesniuose buvusių savo tėviškių pakraščiuose. O neradę tinkamos vietos apsigyventi afrikiečiai buvo priversti šlietis prie baltųjų ūkių arba samdytis dirbti Azijos pirkliams.

Kolonijinė valstybė baltųjų naujakurių rankomis komercinę žemės ūkio gamybą pavertė visos kolonijinės ekonomikos šerdimi. Naujakurių ir kolonijinės administracijos vardu valstybė iš vietos šeimų ir bendruomenių jėga atiminėjo žemę, gyvulius bei kitus turtus; tokiu būdu tradicinė afrikietiška žemdirbystė buvo sistemiškai marginalizuojama ir luošinama.

Akademiniame tyrime „The agricultural changes in the Kipsigis: A historical analysis“ (liet. Pokyčiai kipsigių* žemės ūkyje: istorinė analizė) dr. Samsonas Omoyo išdėsto, kaip kolonijiniai manevrai nustekeno kipsigių tautos ekonominei ir socialinei gerovei gyvybiškai būtinus išteklius ir atvėrė kelią vis didėjančiam naujakurių iš Europos srautui. Šis kapitalo varomas procesas išardė tradicines kipsigių žemės valdos sistemas ir laipsniškai naikino jų gyvenimo būdus.

Creative Commons/Kenija
Creative Commons/Kenija

XX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje naujakuriai iš Europos jau kontroliavo maždaug penktadalį visos dirbamos žemės Kenijoje. Maža to, ir jiems, ir užsienio korporacijoms valstybė suteikė visą reikalingą infrastruktūrą, su žemės ūkiu ir rinkodara susijusias paslaugas bei finansinius kreditus. Kolonijinė valdžia siekė mobilizuoti ir kontroliuoti afrikiečius kaip pigią kapitalo darbo jėgą.

Uždrausti vaisiai

Pardavimui skirtų žemės ūkio kultūrų (angl. cash crop) auginimas greitai tapo populiariausiu pajamų šaltiniu tarp naujakurių kolonistų; jie pelnėsi iš pigios žemės ir afrikiečių darbo. Britai vertė afrikiečius dirbti jų ūkiuose ir skatino auginti Europoje vartojamus maisto produktus. Baltųjų naujakurių ūkiuose dirbantiems afrikiečiams atlyginimas dažnai buvo mokamas maišais kukurūzų; ši maistinga žaliava padėjo kolonizatoriams išlaikyti stiprią, sveiką darbo jėgą.

Po darbo grįžę į „rezervatus“**, afrikiečiai kukurūzus pradėjo auginti ir savo natūriniuose ūkiuose, taip užcementuodami šio augalo, kaip pagrindinio kolonijos pasėlio, poziciją. Importuotasis kukurūzas išstūmė tradicinėse ūkininkavimo sistemose nuo seno vyravusį maistą, tokį kaip soros, šakniagumbiai, ankštiniai ar lapiniai kopūstai.

1923 m. valdžia paskelbė skatinsianti komercinių pasėlių auginimą rezervatuose. Tačiau šis planas neišdegė, nes vietos ūkininkai, siekiantys užtikrinti savo bendruomenių maisto poreikius, nerodė didelio noro derliaus eksportuoti.

Susidūrusi su stipria opozicija planuojamam komercinių pasėlių įvedimui ir norėdama kažkaip išlaikyti maisto kontrolę, kolonijinė vyriausybė nusprendė subsidijuoti europietišką produkciją. Dėl to smulkieji Afrikos ūkininkai, bandę pragyventi iš komercinių žemės ūkio kultūrų auginimo, negalėjo konkuruoti. Galiausiai, 1937 m. kolonijinė vyriausybė komercinius pasėlius vis dėlto pavertė pagrindine ekonomine veikla rezervatuose.

Pradėjus trūkti dirbamos žemės, kenijiečiai natūrinį ūkininkavimą vis dažniau iškeisdavo į komercinių pasėlių auginimą. Tai skaudžiai atsiliepė žemdirbių maisto saugumui. Komercializacijos pasekmė – naujų tipų namų ūkių atsiradimas: vienos šeimos tapo prekių gamintojomis, kitos – darbo jėgos eksportuotojomis; susiformavo skvoterių ir darbininkų klasės šeimos ūkiai. Toks masinis perkėlimas iš afrikiečių atėmė ne tik tradicinį maistą ir su juo susietas ceremonijas, bet ir iš kartos į kartą perduotas žinias apie vietos patiekalus bei jų ruošimą; bendruomenės tapo priklausomos nuo naujosios ekonominės sistemos.

Creative Commons/Kenija
Creative Commons/Kenija

Sunaikinta viskas – netekta ir žinių apie vietos augalus, ir tarpkultūrinio bendravimo, vykusio regioniniuose turguose. Afrikietiškos ūkininkavo sistemos buvo visiems laikams pakeistos, tradicinės praktikos prarastos, kultūrinės normos sunaikintos.

O ko nesugebėjo sunaikinti kolonizatorių įdiegta ekonominė sistema, sunaikino bažnyčia.

Viskas eina bananais

1930-aisiais misionierių įkurtos mokyklos ir kitos bažnyčios institucijos jau turėjo nemažą įdirbį, siekdamos „išvalyti“ vietines kultūras nuo jų tradicijų ir papročių. Ir nors anksčiau keliautojai ir misionieriai, tokie kaip Davidas Livingstone’as, jau buvo rašę apie sveikuolišką Afrikos gyventojų mitybą, daugelis jų laikėsi rasistinės, eugenistinės nuomonės, esą maistas formuoja kolonijinį kūną. Kitaip tariant, europietiškas kūnas skiriasi nuo afrikietiško, nes britų dieta ir mitybos įpročiai skiriasi nuo afrikiečių kulinarijos. Įsitikinimas, kad maistas gali iš esmės keisti kūną, kolonizatoriams kėlė baimę – esą „prasto“ afrikietiško maisto vartojimas pavers britus į „čiabuvius“. Anot jų, tik europietiškas maistas gali išlaikyti europietiško kūno viršenybę prieš visus kitus, ir tik europietiškas maistas bei britų maisto kultūra gali civilizuoti „Afrikos laukinius“ bei padėti jiems tapti panašesniems į juos kolonizuojančius britus.

Kaip Chloe Campbell rašo savo knygoje „Race and Empire: Eugenics in Colonial Kenya“ (liet. Rasė ir imperija: eugenistika kolonijinėje Kenijoje), europiečių įsitikinimu, mityba ne tik išlaikė europietiško kūno viršenybę, bet ir dalyvavo formuojant socialinę tapatybę bei Britanijos „civilizaciją nešančią misiją“ visoje jos imperijoje.

Afrikiečių „civilizavimo“ misija buvo net sėkmingesnė, nei misionieriai galėjo tikėtis. Pagrindiniai kultūrinės indokrinacijos įrankiai buvo misionierių įkurtos mokyklos, bažnyčios, internatai ir visuomenės sveikatos programos, skirtos šviesti Afrikos jaunimą. Šie „švietimo“ metodai pasirūpino ištrinti tradicines žinias apie vietinio maisto auginimo ir ruošimo papročius.

Vaikų švietimą atėmus iš genčių vyresniųjų ir perdavus imperinėms jėgoms (bažnyčios ir mokyklos pavidalu), tradicinės žinios buvo nuvertintos. Britiška švietimo sistema skatino „išprusimą“, į kurį įėjo tradicinių patiekalų ir senovinių maisto ruošimo būdų atstūmimas ir, tuo pačiu, britų virtuvės bei kulinarijos aukštinimas. Tradiciniai javai, daržovės bei žolelės turėjo užleisti vietą didesnę rinkos vertę turintiems, neva labiau trokštamiems pakaitalams. Nuo to laiko tradicinės virtuvės patiekalai buvo ruošiami retai ir paslapčiomis, daugiausia rezervatuose.

Dangaus pyragai

Maisto simbolika akivaizdi ir dar viename destrukciniame britų užkariavimo aspekte – primetamoje religijoje. Bažnyčios misijos draugijos vyskupas Robertas Merttinsas Birdas Kikuyulando vyskupijos krikščionims adresuotame laiške nuo 1930 m. sausio 1 d. uždraudė vartoti vietinės gamybos alkoholį. Pasak vyskupo, gėrimas esąs blogis ir velnio išmislas, tad visi bažnyčios nariai privalą jo atsikratyti.

Tačiau tokia politika visiškai neatsižvelgė į tai, kad daugybėje Kenijos kultūrų nuo seno gyva alaus gamybos tradicija; alus vartotas išskirtinai ceremonijų ir kultūrinių renginių metu. Bažnyčiai demonizuojant vietinius alkoholinius gėrimus, kolonijinė valdžia taip pat stengėsi kontroliuoti jų vartojimą ir taip išlaikyti afrikiečių – t. y. darbo jėgos – produktyvumą. Abi šios priemonės stiprino rasistinį įsitikinimą, esą afrikiečiai „nemoka teisingai gerti“, ir trikdė šių gėrimų gamyboje naudojamų javų auginimą.

1963 m. Kenijai paskelbus nepriklausomybę, galios įgavo naujoji afrikiečių elito klasė. Tačiau, kaip seminaliame savo kūrinyje „Les Damnés de la Terre“ (pranc. Vergai nužemintieji) analizuoja Frantzas Fanonas***, ši (daugiausia) vyrų ir moterų klasė ne tik nereformavo krašto gyventojus išnaudojančio kolonijinės valstybės aparato, bet jį d]ar labiau ištobulino. Pirmasis Kenijos prezidentas Jomo Kenyatta kartu su savo sėbrais ir kitais aukštas pareigas užimančiais valdininkais savo žinion perėmė didžiulius žemės plotus ir kitus krašto išteklius. Vietos žmonėms kenčiant skurdą ir nepriteklių, politinis ir verslo elitas lobo iš resursų konfiskavimo.

Toks milžiniško masto žemės grobimas įtvirtino neokolonijinę sistemą: „valstietiškus“ produkcijos modelius pakeitė kapitalistiniai, įvairiuose ekonomikos sektoriuose atsirado naujas smulkiosios buržua (pranc. petit-bourgeois) sluoksnis, kurio veikla – tarpininkavimas, machinacijos ir pinigų viliojimas, tarnaujant buvusiai kolonijinei valdžiai.

Padedami sąjungininkų iš Vakarų, naujieji elitai priėmė drakoniškų įstatymų, neteisėtai prisigrobė žemės, manipuliavo maisto ir žemės ūkio politika bei kitais korupciniais metodais kontroliavo Kenijos žmonių maistą. Iš visų šių priemonių pati efektyviausia pasirodė besanti korupcija. Pavyzdžiui, nuo 1965 metų, kuomet kilo pirmasis politinis kukurūzų skandalas, šią pamatinę Kenijos žemės ūkio kultūrą politikai naudojo kaip įrankį malšinti populiacijos nepasitenkinimą esama padėtimi arba bausti bendruomenes už jų politinius pasirinkimus. Lygiai tokią pačią taktiką rezistencijos slopinimui naudojo ir baltieji kolonizatoriai.

Kietas riešutėlis

Šiandien Kenijoje auga susidomėjimas žemės, maisto ir net sėklų kontrole. Prisidengiant šalies maisto saugumo stiprinimu, kyla nauja maisto imperializmo banga. Įvairios privataus ir viešojo sektoriaus partnerystės agresyviai formuoja maisto politiką, siekiančią padėti korporacijoms gauti priėjimą prie Kenijos mitybos sistemų rinkos ir išteklių. Ūkininkai verčiami tvarią tradicinę žemdirbystę iškeisti į intensyvią industrinę, kurioje naudojamos cheminės trąšos, pesticidai ir korporacijoms priklausančios sėklos. Toks viešpataujantis modelis kontroliuoti, ką ir kaip žmonės augina bei kuo maitinasi, akivaizdžiai prieštarauja tam, ką vadiname maisto suverenumu.

Maisto suverenumas yra žmonių teisė patiems priimti su žemės ūkiu ir maistu susijusius sprendimus, o ne palikti juos išorinių jėgų, tokių kaip imperializmas ar pasaulinė ekonominė rinka, įtakai. Tad žmonės privalo atsiimti prarastą savo galią maisto sistemoje, o tam reikia atstatyti santykius tarp žmogaus ir žemės bei tarp tų, kurie maistą augina, ir tų, kurie jį valgo. Maisto suverenumas yra kur kas daugiau, nei pilnas skrandis ir fiziologinių poreikių patenkinimas.

Maistas niekad nebuvo tik paprastas valgymo veiksmas. Maistas yra istorija. Tapatybė. Kolonializmas, kaip smurtinis procesas, iš pagrindų pakeitė žmonių gyvenimo būdą, įskaitant jų kulinarinius įpročius. Nuo tada, kai europiečiai okupavo Afriką, šio žemyno žmonių maisto sistema buvo radikaliai modifikuota. Kadangi su maistu susijusiems pasirinkimams įtaką daro ir juos riboja kultūrinės, politinės bei ekonominės vertybės, maistas yra svarbi mūsų socialinės tapatybės dekonstravimo ir dekolonizavimo dalis.

Išties, maistas ir maisto gamyba privalo peržengti sveikatingumo, ekonominio atsparumo ir kultūrinio paveldo ribas, ypač Afrikoje; maistą būtina panaudoti atstatant galios balansą, atgaunant orumą ir įsivaizduojant geresnę ateitį Afrikos žmonėms. Maistas yra galia.

Šis tekstas parengtas bendradarbiaujant Kenijos žiniasklaidos platformai „The Elephant“ ir tinklalapiui „Africa Is a Country“. Serijos kuratorė – Wangui Kimari. Tekstas publikuojamas su RTFI (Route to Food Initiative) parama, tačiau jame išreikštos nuomonės nebūtinai atitinka RTFI poziciją.

Vert. pastabos:

Thomas Sankara – Revoliucionierius, anti-imperialistas, nužudytasis Burkina Faso prezidentas.

* Kipsigiai – tauta, gyvenanti pietvakarinėje Kenijos dalyje.

** Rezervatus suverenioms, autonomiškoms Afrikos tautoms įkūrė jų žemes nusavinę europiečiai kolonizatoriai.

*** Frantzas Fanonas – psichoterapeutas, filosofas, politinis veikėjas, vienas svarbiausių pasaulyje antikolonializmo ideologų. Gimė Prancūzijos kolonijoje Martinikoje. Dalyvavo Alžyro išsivadavimo judėjimo ir nepriklausomybės kovoje prieš Prancūzijos kolonializmą.

Versta iš: Food is power, aut. Joe Kobuthi. Šaltinis: AfricasACountry.com, 2020 m. balandžio 25 d. Vertė ir įžangą rašė Giedrė Steikūnaitė.

#VystomasisBendradarbiavimas #VolunteeringForHumanity #Afrikosdienos

Straipsnis parengtas įgyvendinant LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą projektą ,,Humanitarinė pagalba ir vystomasis bendradarbiavimas‘‘ ir Europos Sąjungos finansuojamą projektą ,,Volunteering for Humanity‘‘

Temos: 3 Afrika Kenija Maistas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje