Dabar populiaru
Publikuota: 2018 liepos 14d. 21:07

Užrašai iš Lietuvos Argentinoje (I): pagyros Panevėžiui, tekvondo pamokos „Nemuno“ centre ir gili naktis

Kelionė pas Argentinos lietuvius 15min iš Argentinos
Kelionė pas Argentinos lietuvius

Taip jau nutiko, kad turėjau galimybę ilgai neplanavęs nuvykti į Argentiną. Nuvykti į Argentiną ir surasti ten savitą lietuvišką tapatybę, puikiai derančią su įdomia vietos kultūra. Pateikiu jums kuklius savo užrašus apie vieno žurnalisto klajones Borgeso, Maradonos, Che Guevaros ir popiežiaus Pranciškaus valstybėje.

6 valandos 30 minučių ryto Buenos Airių laiku. Pramerkiu akis lėktuvui jau mažinant aukštį ir pradedant pikiravimą nusileidimui. Beveik keturiolikos valandų skrydis su apšilimu trumpoje kelionėje iš Vilniaus į Frankfurtą.

Gilesnio miego užmaršties patirti nepavyko, bet kelias valandas buvau nugrimzdęs į lengvą snaudulį, kurį retkarčiais sudrumsdavo užtirpstančios kojos. Šalia manęs įsitaisiusi snaudė rusų diplomato šeima, labai apsidžiaugusi, kad skrydžio pradžioje atpažinau jų rusišką pašnekesį, surezgu daugiau ar mažiau gramatiškai tvarkingą sakinį rusų kalba ir galėjau padėti jų vaikams susikalbėti su lėktuvo aptarnavimo personalu.

Pasukęs galvą pamatau Buenos Airių šviesas. Esu matęs nemažai milijoninių miestų, kurių mastas atsiveria lėktuvui leidžiantis, bet tamsoje spindinti Argentinos sostinė nuoširdžiai nustebina nesibaigiančia šviesų jūra. Tiksliau, nustebina ne tiek paties miesto plotas, kiek pastangos atpirkti žiemišką Pietų Amerikai netinkančią tamsą dirbtiniu apšvietimu.

Nusileidžiame, lakoniškai atsilabinu su pakeleiviais rusais ir išsibudinimui įsijungęs roko klasikos žygiuoju link pasų patikros. Dokumentus tikrinęs pareigūnas panašiai apsnūdęs kaip aš. Nesidomi, ką aš čia veikiu. Kažkodėl pasiteirauja tik skrydžio numerio ir ar žinau, kur gyvensiu. Nespėju net išlementi gracias ir jau žengiu į Argentiną.

Kadangi niekas manęs oro uoste nelaukia, tai laikausi įprasto kelionės plano. Dar prieš važiuodamas pasidomėjau transporto situacija ir patyriau, kad Buenos Airės nelaukia žioplinėjančių turistų. Nusigauti nuo Ezeizos tarptautinio oro uosto iki miesto centro viešuoju transportu praktiškai neįmanoma. Traukinio, metro linijos ar trumpiau nei pusantros valandos važiuojančio autobuso nėra. Net ir egzistuojantis autobuso maršrutas suka milžinišką ratą ir leidžia aplankyti rajonus, kuriuose geriau nesirodyti pumpučkėliui žurnalistui iš Europos.

Taksistas Arielis ir „Boca Juniors“, sutaupiusi man penkis dolerius

Reikės rinktis, kuris taksistas gaus iš manęs per daug pesų. Prieš tai išsikeičiu pinigų, nes atsiskaitymas kortele pageidaujamas nebent didesnėse parduotuvėse. Pinigų keitimas Buenos Airių oro uoste vykdomas Nacionalinio banko skyriuje, kuris savo dydžiu primena standartinės chruščiovkės personalizuotą rūsį. Arba Centro partijos būstinę, kur vietos užtenka sėdinčiam Puteikiui ir stovinčiam Krivickui.

Su kitais nervingai mindžikuojančiais turistais stojame į eilę, gniauždami prakaituotuose delnuose pinigines ir įsitvėrę lagaminų. Mūsų judėjimą koordinuoja apsaugininko vaidmenį atliekantis senukas, pirštu rodydamas, kuriam laimingajam prie kurio langelio eiti. Langelių lygiai du. Senukas įspėja „Bohemian Rhapsody“ klausantį mane, kad ne tik išsitraukčiau ausines iš ausų, bet ir susikiščiau telefoną mažų mažiausiai į kišenę.

Įsėdu, bet mano derybų partneris vis dar stovi šalia. Que pasa? Nori arbatpinigių, kad tokią puikią nuolaidą man sukūrė. Įduodu dvidešimt pesų (kiek daugiau nei pusę euro), užtrenkiu duris ir sakau: let's go.

Infliacija Argentinoje vos triženklę eurų sumą paverčia tūkstančiais pesų. Šitaip praturtėjęs išgeriu puodelį kavos ir išėjęs į lauką surūkau cigaretę. Atsikvepiu. Dabar prasideda sunkioji dalis.

Pasirenku rizikingesnį variantą ir vietoje oficialaus oro uosto taksi, kuris nuveža į miesto centrą už kilometrą paimdamas maždaug po dolerį (nuo oro uosto iki centro daugiau nei 30 dolerių), nusprendžiu derėtis su vietos dušmanais. Išsirenku vieną laimingąjį, aistringai šaukiantį man „taxi, senjor?!“ ir paklausiu: kiek? Kadangi jam akivaizdu, kad aš labai geras žmogus, tai tik 40. Sakau, aš tik pusiau geras. Tai 20. Jis rauda, bėga, raunasi plaukus, kad aš noriu apiplėšti jį vidury baltos dienos. Galiausiai išsideru, kad apiplėšiu jį atiduodamas 25 dolerius.

Tada jis išlipa iš savo automobilio ir pakviečia kitą vairuotoją. Man įtariai žiūrint įkelia lagaminą ir rodo – važiuok su juo. Šitas už 25. Gerai, aš per daug pavargęs, kad ginčyčiausi. Įsėdu, bet mano derybų partneris vis dar stovi šalia. Que pasa? Nori arbatpinigių, kad tokią puikią nuolaidą man sukūrė. Įduodu dvidešimt pesų (kiek daugiau nei pusę euro), užtrenkiu duris ir sakau: let's go.

Važiuojam su naujuoju vairuotoju tylėdami. Jis, kaip ir devyniasdešimt procentų Argentinos taksistų, nekalba angliškai. Nė žodžio. Bet ir apskritai nenori kalbėti. Išklausiu tik tiek, kad Arielis dirba taksistu jau daugiau nei dešimtmetį ir nekenčia politikos.

Kiek atkunta tik paklaustas apie futbolą. Jis palaiko „Boca Juniors“. „Boka Žunior“, – pamaldžiai kelia pirštą į dangų Arielis, užversdamas akis kaip Maradona Rusijos stadione, ir pasakoja man, kad Tevezas geriausias, nes viską pas Dievą jis gali. Aš atitariu, kad ir Gago ar Benedetto nieko. Jį pradžiugina mano žinios apie futbolą. Toliau keliaujam tylėdami, bet atmosfera jau draugiškesnė ir aš ramesnis, kad nebūsiu nuvežtas miglotais autobuso keliais. Tiksliau, kad nebus važinėjama ratais, siekiant išsiprašyti daugiau nei sutarta.

Išlipu miesto centre, Arielis iškelia lagaminą. Nusprendžiu surizikuoti ir įduodu jam maždaug 20 dolerių pesais. Pažiūriu klausiamai, o jis rodo liuks ir žada mane vežti nors ir į pasaulio kraštą, jei tik reikės. Bueno, bueno. Atsimojuojam ir einu į viešbutį nusiprausti, persirengti, pasijusti morališkai ir fiziškai higienišku žmogumi.

Nuo protesto iki protesto

Kiek pasivaikštau po Buenos Aires. Nuo protesto iki protesto. Tą pačią dieną protestuoja ir studentai, ir vietos taksistai, kurie baiminasi „Uber“ ir „Cabify“ konkurencijos. Konkurencija tokia, kad Ezeizos oro uoste netgi blokuojamas „Uber“ aplikacijos veikimas, o policija dažnai stabdo ir sąmoningai kabinėjasi prie pavežėjimo paslaugas teikiančių asmenų.

Nepaisant to, miesto krauju esantiems taksistams vis sunkiau atsilaikyti prieš modernesnius ir mažiau pareigų supančiotus varžovus. Argentinoje „Uber“ kelia ir menkesnius reikalavimus automobiliams, tad vairuoti gali bet kas. O vairuojama ar tiesiog keliaujama čia irgi bet kaip.

Juokais parašau žinutę į Lietuvą, kad Argentinoje yra du variantai: arba mane numuš, kai eisiu per žalią, arba mane numuš, kai eisiu per raudoną. Eismas vyksta visų karo prieš visus principu. Ir laikydamasis taisyklių tiesiog turi daugiau šansų likti pralaimėjęs.

Prisipažinsiu, tikėjausi, kad situacija su anglų kalba nebus tokia bloga. Bet reikalai Buenos Airėse visai prasti. Net ir centre esančiuose „Starbucks“ black coffee yra burtažodis. Nori ar nenori mokaisi ispanų ir gestų kalbos čia pat vietoje.

Beje, man siaubingai „pasisekė“, kad atvykau į Buenos Aires vietinės žiemos metu. Tai reiškia, kad lauke apie 10-12 laipsnių šilumos. Bet oras tikrai bjaurus. Vietiniai vaikšto kaip stichinės nelaimės prieangyje, bet lengvą striukę tenka užsisegti net ir man, savo atsparumu įsitikinusiam šiauriečiui.

Kevinas, kuris panašus į del Potro

17 valandą mane pasitinka žmogus, kuris yra pagrindinė viltis, kad aš neliksiu vienišas Argentinos chaose. Kevinas Kavaliūnas iš Berisso. Kol kas su Kevinu susirašinėjom lakoniškai ir aš, pripažinsiu, nežinau ko laukti.

Sutartoje vietoje Kevinas su drauge pasirodo 17 valandą 20 minučių. Kaip Buenos Airių eismui, tikrai neblogai. Pasisveikinam lietuviškai, o su drauge ispaniškai. Iškart susimaunu, nes bandžiau tiesti jai ranką, o ji bandė argentinietiškai tiesti glėbį ir skruostą bučiniui. Gaunu neblogą pamoką, kad su mano kuklumu čia nesisuksi. Teks glėbesčiuotis.

Sumetu mantą ir per Buenos Aires paprastu Kevino automobiliu iriamės link miesto pakraščių. Persimetam keliom bendrom frazėm. Matau, kad jam nedrąsu kalbėti lietuviškai. Galvoju, kad reiktų suskelti kokį šposą ir parodyti draugiškumą, bet niekas nešauna į galvą, tad pasigaunu pirmą mintį, šovusią į galvą jį pamačius.

„Tu panašus į Juaną Martiną del Potro“, – sakau šypsodamasis. Jis nusijuokia ir išverčia draugei. Tada nusijuokia jie abu. „Ne pirmą kartą girdžiu“, – atsisukęs sako irgi šypsodamasis.

Pradedam kalbėtis. Pasirodo, Kevinas metus mokėsi Vasario 16-osios gimnazijoje, Vokietijoje. Ten pradėjo kalbėti lietuviškai ir iki šiol išlaikė neblogas žinias. Kaip ir visi argentiniečiai serga futbolu, bet palaiko ir Lietuvos krepšinio rinktinę. Džiaugiasi, kad kažkada Argentinoje turėjo galimybę susitikti su Lietuvos krepšininkais.

„Anksčiau klausiau daug Mikutavičiaus“, – sako jis, paklaustas, ar turi mėgstamų lietuviškų dainų ar muzikos grupių. Aš pasigiriu, kad pažįstu Marijų. Jis apsidžiaugia ir paprašo perduoti linkėjimus.

„Ką perduoti?“, – teiraujuosi. „Sakyk, kad Kevinas iš Argentinos mėgsta jo muziką“, – juokiasi jis.

Išėję į lauką sutinkame dar vieną vietos lietuvį – Estebaną. Stovėdamas, fotografuodamas aplinką ir rūkydamas stebiu dviejų Argentinos lietuvių pokalbį ispanų kalba.

Pasirodo, kad elektros inžineriją studijuojantis ir šioje srityje jau dirbantis 27-erių Kevinas lankėsi ir Lietuvoje. Su šokių ansambliu apvažiavo net kelis miestus. „Panevėžys labai gražus miestas“, – pasakoja mano gidas ir dabar aš pradedu juoktis. „Aš iš Panevėžio... Ko nesitikėjau, tai sulaukti komplimento savo gimtam miestui Argentinoje“, – sakau stebėdamas kaip tolstam nuo Buenos Airių, o saulė pamažu nyksta horizonte.

Pasiekiam naują miestą. „Čia La Plata“, – informuoja Kevinas. „Mes dažniausiai čia vykstam“, – sako jis, turėdamas galvoje pramogas ar apsipirkimą. La Platoje gimęs Juanas Sebastianas Veronas – vienas žymiausių praėjusio dešimtmečio Argentinos futbolininkų. Kevinas palaiko „Estudiantes La Plata“.

Sustojame ir pavaikštome pagrindinėje miesto aikštėje, kurios vienoje pusėje neogotikinio tipo katedra. Vėliau išgūglinu, kad pastatyta 1932 metais ir 58 pagal aukštį pasaulyje. Kitoje pusėje – savivaldybė ir vyriausybės pastatai. Argentinoje dalis valstybinių įstaigų iškeltos į Buenos Airių priemiesčius ar regionus.

La Platos miesto katedra
La Platos miesto katedra

Kol einam pro valdžios įstaigas paklausiu Kevino, ką mano apie Argentinos politiką ir ekonomines problemas. „Visur yra ir gerų, ir prastų politikų“, – lakoniškai atsako jis. „Svarbu, kad demokratija liktų“, – pridūrė žingsniuodamas šalia.

„Lietuvoje demokratijos požiūriu tikrai neblogai.. Neblogai apskritai nemažai dalykų. Tik gal ne visada įvertiname, ką pasiekiame“, – sakau aš, o Kevinas pritariamai linkteli galva.

– Niekada negalvojai vykti gyventi į Lietuvą?

– Rimtai mąsčiau.

– Kodėl neišvykai?

– Būtų sudėtinga. Čia šeima, artimieji.

Kevinas pasakoja, kad į Argentiną atvyko jo proseneliai. Seneliai dar kalbėjo lietuviškai, ruošdavo lietuviškus patiekalus ir dainuodavo dainas. Su jais jis kartais pakalbėdavo lietuviškai. Jo tėvų karta jau kiek atitolo ir sunkiai supranta lietuvių kalbą, bet išsaugojo tapatybę ir puoselėja savitą lietuviškumo suvokimą.

„Mano net dvi merginos buvo lietuvių kilmės“, – šypteli jis, pasakodamas apie savo ryšį su Lietuva.

Kovos menai lietuvių bendruomenėje

Cigaretė susmilko. Po minutę trukusios šiukšliadėžės paieškos pasiduodu ir išmetu nuorūką į kanalizacijos šulinį. Vykstam per sutemas toliau. Pasiekiam Berisso, Kevinas išleidžia draugę prie namų, o aš persėdu ant priekinės sėdynės.

„Nori pamatyti mūsų Nemuno draugiją?“. „Taip, aišku“. Kevinas pasuka į miestelio centro pusę. Daugybė greta stovinčių spalvingų namukų. Kai kurie gerokai aptriušę, o kai kurie tikrai gražiai prižiūrimi. Bet erdvės nėra daug. Viskas kiek ramiau nei Buenos Airėse, bet eismas nesustoja.

Įsukam į tamsesnę šoninę gatvelę, kur Kevinas pasistato automobilį. Nuo ten kiek paeiname ir pamatau iškabą „Sociedad Cultural Lituana Nemunas“. Kuklus pastatas, kurio išorinę sieną puošia nutapytas lietuviškas motyvas. Chrestomatinis lietuvis milžino plaštakomis groja armonika, lietuvė motulė su vaiku ant kelių edukuoja su vargu veide ir suka verpimo ratelį, o lietuvė mergina su argentinietiškai nerūpestinga šypsena šelmiškai kraiposi.

Kelionė pas Argentinos lietuvius
Kelionė pas Argentinos lietuvius

Ateiname tada, kai baigiasi tekvondo treniruotė. Vaikai čiauškėdami tvarko patalpas. Kevinas man aprodo kuklų interjerą, kuriame išsiskiria tvinpyksiškai raudonos užuolaidos ir lietuviškai argentinietiškas laikrodis su išraižyta eilute „Vardan tos Lietuvos... Vienybė Težydi!“.

Išėję į lauką sutinkame dar vieną vietos lietuvį – Estebaną. Stovėdamas, fotografuodamas aplinką ir rūkydamas stebiu dviejų Argentinos lietuvių pokalbį ispanų kalba. Kažkokiu būdu jie net ir praleidę visą gyvenimą Argentinos greitakalbystėje ir ekstravertiškume atrodo lyg du paprasti, ramūs lietuviai vyrukai, sukantys varkes prie laiptinės. Užsimenu jiems, kad atrodo visiškai lietuviškai. Tokie paprasti bachūriukai, sakau, ir visi nusišypsom.

„Koks planas dabar?“, – paklausiu Kevino, kai atsisveikinam su Estebanu. „Vyksim namo, aš pasiimsiu kitus rūbus ir tada vakarieniausim pas mano tėvus“, – sako jis.

Didis Argentinos dangus ir gaudžianti ramybė

Link Kevino namų važiuojam jau visiškoje tamsoje. Jei pats Berisso, kuriame gyvena apie šimtas tūkstančių žmonių, dar primena judrų miestelį, tai priemiesčiuose jau prasideda tamsa ir niūrūs vaizdai.

Matyti daug apleistų pastatų, kurie kažkada priklausė buvusioms skerdykloms. Berisso buvo pirmoji emigrantų stotelė ir čia 1920-1930 metais iš viso pasaulio plūdo naujo gyvenimo ieškotojai. Didžioji dauguma jų tapo dviejų didelių mėsos perdirbimo įmonių darbuotojais. Vėliau šios anglams priklausiusios įmonės bankrutavo ir jų darbuotojai buvo priversti ieškotis darbų La Platoje ar vykti į Buenos Aires.

Kevinas papasakoja, kad dabar tvarkosi namą, kuriam nusipirkti pasiėmė paskolą.

– Gyveni vienas?

– Taip, – linkteli galva.

– Nebūna liūdna?

– Būna.

– Žinau, man irgi buvo sunku. Ypač kai teko gyventi vienam, pasibaigus draugystei. Namai atrodė tušti. Viduj tuščia. Sėdi ir žiūri į sienas.

– Puikiai suprantu, apie ką kalbi.

Važiuojam į Argentinos naktį, mažo miestelio užkampį, bet tarp mūsų su Kevinu jau užsimezgusi spontaniška draugystė ir pasitikėjimas. Kaip du lietuviai.

Atvykstam prie jo namo vidury laukų. Jis atstumia vartus, o kieme pasitinka šuo. „Čia tavo?“, – klausiu. „Ne. Aš turiu mažą šunį. Laukia namuose“, – sako jis, traukdamas raktus. „Tai kieno šitas?“. Kevinas tik gūžteli pečiais ir užeina į namus. Viduje jį pasitinka mažas šuniukas, kuris entuziastingai sprunka į lauką. Didysis irgi laimingas, lyg laukęs bičiulio.

Kol mažasis ėda Kevino įpiltą sausą maistą, didysis paslapčia bando pavogti bent gabaliuką. Šeimininkas namie ieško rūbų, aš stoviu lauke ir žiūriu į tolumoje šviečiančias Berisso šviesas.

„Esu Argentinoje. Visiškai svetimas šiai aplinkai ir kasdienybei žmogus. Stoviu vidury laukų. Prie namo žmogaus, kurį pažįstu mažiau nei keturias valandas. Esu toliausiai nuo komforto zonos per pastaruosius metus“, – sako balsas mano galvoje.

Dangus čia atrodo didesnis, o naktis sodresnė. Pirmą kartą akina ne Buenos Airių šviesos, o argentinietiškos gamtos didybė ir tamsa. Tyla tokia, kad gaudžia ausyse.

Naktis prie Berisso
Naktis prie Berisso

Ryt turiu padaryti transliaciją į Lietuvą. Neturiu nei kas filmuotų, nei kaip persiųsti medžiagą, nei kokiu būdu transliuoti. Tiesa, turiu telefoną ir nedidelę kamerą. Išsisuksiu. Pasistengiu neįsileisti nerimo ir bandau dėliotis darbus konstruktyviai. Šiandien vakare reikia susirašyti planą. „Buvai ir šūdinesnėje situacijoje“, – vidinis aš guodžia rūpestį įsileisti bandantį išorinį.

„Pas mane nelabai tvarkinga“, – lyg atsiprašydamas sako iš namų išėjęs Kevinas. „Viskas gerai. Suprantu. Pas tave didžiausias komfortas – ramybė“, – sakau. Kol jis vaikosi ir bando įvaryti į namą savo šeimininko pasiilgusį šuniuką aš pirmą kartą sąmoningai įkvepiu gaivaus Argentinos oro ir jau ne nuojauta, o racionaliu protu suprantu, kad esu už 12700 kilometrų nuo savo namų, kur ieškau Lietuvos.


15min žurnalisto kelionę į Argentiną apmokėjo „Tautiškos giesmės“ ir „4 milijonai“ projektų rengėjai. Straipsnių turiniui tai įtakos neturi.

Temos: 2 Argentina Lietuviai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:56
01:25
06:38

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje