Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 24d. 20:39

1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Bareikiškės–Rudamina (9 km)

Žygiui įpusėjus, komandą paliko vienas narys – metraštininkė Andželika Ciganskaitė. „Taip jau yra žygyje – kažką randi, kažką paleidi“ – svarsto žygio sumanytojas ir vadovas Giedrius Bučas. Dalinamės jo įspūdžiais ir nuotraukomis. Kalba neredaguota.

39 diena

Rugsėjo 23 d.

Bareikiškės–Rudaminos seniūnija (9 km)

Kodėl viskas turi nutikti tą pačią dieną? „Kad nebūtų kiekvieną dieną taip" – atsako Irma, kuri po trumpos pertraukėlės prisijungė prie mūsų. Tik šį kartą ne mūsų elektrinį Nissan'ą vairuoti, o pasivaikščioti ir šiukšles parinkti. Ir kaip visada pasirūpina mūsų gomuriais ir skrandukais, Irma atsiveža sušių, kuriuos valgysime sugrįžę po žygio.

Po antros nakties palapinėje, tvarkomės intensyviai, nes netrukus į muziejaus kiemą pradės lankytojai rinktis. Susirenkame pusryčiams, mėgaujamės avižine koše su uogiene, geriame šaltalankių arbatą ir dalinamės įspūdžiais. Baigiame susidėti daiktus į savo „spintas" – dėžes nuo bananų, jose laikome viską, asmeninius daiktus, maisto produktus ir kitus savo rakandus. Labai patogu.

Išardome palapinę, sukrauname viską į automobilį, susiruošiame maišus, savo ginklus (šiukšlių rinkimo lazdas) ir į kelionę. Šiandien trumpas atstumas, pareisime greitai ir dar daug darbų nudirbsime. Kas matė Andželiką? Skambinkime. Telefono ekrane pamatau žinutę: „Atsiprašau už įneštą chaosą, šiuo metu tai tiesiog esu aš ir negaliu būti kuo nors kitu. Esu tau dėkinga už parodytą pasitikėjimą bei rūpestį ir labai vertinu dienas, praleistas kartu. Elgiuosi impulsyviai, kvaila ir neatsakingai, bet matyt man dar toli iki vadovavimosi ramiu protu. Nemėgstu atsisveikinimų, todėl tiesiog išeinu. Dar kartą dėkoju ir atsiprašau dėl viso rūpesčio, kurį sukėliau. Dovilės power bankas yra mašinoje prie vairuotojo sėdynės. Jei kam ko reikia iš mano dėžės, pasiimkit, kita paprašysiu Mantrimo atvežti į Vilnių. Geros kelionės. Žygio metu dažnai kartojau žodžius: tegul su kiekvienu žingsniu jums eiti darosi vis lengviau, tegul viskas, ko imatės vyksta sėkmingai. To linkiu ir toliau. Išsinešiau tavo gertuvę ir vėliavą, sugalvosiu, kaip jas greičiau gražinti."

Atsisėdu ant žolės, atsiremiu į ąžuolą. Bičiuliai vaikštinėja, laukia Andželikos, kalbasi, juokiasi... Reikia pranešti šią žinią. Netikėtas posūkis, kita vertus po vakar dienos ilgo poklabio su Andželika, galima buvo to tikėtis. Ji pasirinko. Pasirinko kelią, kuriuo nori eiti šiuo metu. Visi mes turime savo kelią, kartais sunkesnį, kartais lengvesnį – tokį kuriuo einame, kuriuo tikime, kuriį patys grindžiame. Kviečiu bičiulius prie ąžuolo, virpančiu balsu skaitau Andželikos žinutę, akyse kaupiasi ašaros. Perskaitau, kurį laiko tvyro tyla, neturiu ką daugiau pasakyti, laukiu kol kas iš komandos kažką pasakys. Minutėlei nenoriu būti pirmas, man tai nebūdinga, įprastai visada turiu ką pasakyti.

Džiaugiuosi, kad Andželika pasirinko ir labai tikuosi, kad jai bus geriau – sakau. Liūdna, bet tuo pačiu džiaugiuosi dėl jos. Negi mes galėtume rinktis sau blogesnius dalykus? Atsistojame ir paeiliui apkabiname vienas kitą. Iškeliaujame. Kaip visada eidami kalbamės, tik šį kartą einame visi drauge, keturiese. Aptarinėjame situaciją, ieškome teigiamų jos pusių, analizuojame savo EGO.

Pradedame kalbėtis apie supergalias, kokią norėtume turėti ir ką padarytume. Andželikos žinutę persiunčiau komandai, kuri darbuojasi ir nežygiuoja su mumis, komandoje virš 40 žmogeliukų, kurie kiekvieną dieną laukia žinučių kaip mums sekasi. Pasipila žinutės su klausimais atgal, skambučiai. Šiuo metu norėčiau tiesiog eiti ir nekalbėti su niekuo, atsiskiriu trumpam ir padarau video įrašą, ko gero Andželikos dienoraščius pakeis jie, aš nemoku rašyti, kad žmonėms būtų įdomu skaityti, kita vertus tikrai nerasiu tam laiko.

Skambina Lukrecijus iš 15min, aš netrukus būsiu pas jus, sako jis. Šiandien susiplanavome papasakoti videoreportaže kaip mums sekasi „kirsti" žygio vidurio liniją. Reportažo metu Lukrecijus įžvalgus – „iš veido matosi, kad esi pavargęs?" Akimirkai suglumstu, nežinau ką atsakyti. Tiesiog saulė šviečia į akis, atsakau. Sėdime, skanaujame Irmos paruoštą vakarienę, kalbamės. Žygyje kalbamės daug, turime tam laiko. „Ačiū, kad esi. Visada lauksime sugrįžtant. Gražios dienos." Atrašau žinutę Andželikai.

Dėkojame Vladislavo Sirokomlės muziejui už priėmimą nuostabiame savo kieme.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje