Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 10d. 22:20

1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Bartninkai – Vilkaviškis (18 km)

55 diena Žalias
55 dienos įveiktos!

Nuo rugpjūčio 16-osios įveikę jau 900 kilometrų, žygeiviai kviečia prisijungti – jei negalite patys, perduokite šį kvietimą tiems, kam gali būti svarbu! Žygis finišuos Palangoje spalio 30 dieną. Jūsų dėmesiui – 55-osios dienos įspūdžiai, kuriais dalinasi Andželika Ciganskaitė. Nuotraukos žygeivių.

55 diena

Spalio 9 d.

Bartninkai – Vilkaviškis (17,8 km)

Pradėkime nuo to, kad šiandien yra gera diena – nusprendžiame iš ryto. Einame namo. Ne ne, žygis dar nepasibaigė! Ir negalvokite, kad vėl pabėgau... Šį kartą viskas daug paprasčiau: maršrutas vingiuoja pro mano gimtąjį miestą Vilkaviškį. Koks malonus jausmas pripildo krūtinę, matant pažįstamus kelio vingius, atpažįstant kaimų pavadinimus, grįžtant namo...

Tu šiandien labai greitai eini – sako Giedrius, o man atrodo, jog slenkame pernelyg lėtai. Iš tikrųjų norisi lėkti! Kuo arčiau namų, tuo sparčiau dėliojasi žingsniai. Kairę dešinę, kairę dešinę, kairę kairę, dešinę dešinę, pasišokinėjant!!! Prašau jūsų, paskubėkite! Neapsakomai smagu, pagaliau įėjus pro virtuvės duris, pamatyti prie stalo laukiantį Nerijų bei pakviesti visus papietauti. Tą akimirką dar nesupratau, kaip stipriai esu pamilusi žmones, su kuriais keliauju, tai paaiškės tik vėlai vakare šnibždant žodžius: tu man rūpi.

Apie rūpestį kiek vėliau, iki to reikia susitaikyti su mintimi, kad į namus parsinešiau krūvą šiukšlių. Smirdančių šiukšlių!!! Lyja lietus, kad nereikėtų statyti palapinės, pasiūlau jas rūšiuoti rūsyje. Kad jus kur... kai tokie žmonės šalia, susitaikysiu ir su šiukšlėmis savo namuose! Iš darbo grįžusi mama, kartu su mano seserimi paruošia maistą, tėtis parveža ledų bei kitokių skanumynų, 20 valandą vakarienė.

Prie stalo susėda 14 žmonių. Keletas jų sutikti neseniai, kai kurie tik šį vakarą atvyko į žygį, likę jau gerai pažįstami. Sėdžiu užstalėje, uodžiu išsiilgtus namų kvapus, žiūriu į kiekvieną susirinkusį ir mintyse dėkoju, kad iš visų pasaulio vietų dabar pasirinkome būti čia. Kartu. Ačiū, kad esate, ačiū. Esu labai laiminga matydama draugus, atvykusius į šeimą. Tyliai jiems dėkoju, nes garsiai dar nedrąsu, didelis dalykas yra žmogų pavadinti draugu, dar didesnis – pakviesti jį į šeimos ratą.

Tokiais žodžiais nesišvaistau, reikia laiko prisijaukinti meilę, bet kai išaušta diena, kuomet ištariu: nesvarbu, kas nutiko, tu man rūpi, žmogus akimirksniu patenka man įširdį. Vis pažvelgiu į užrašą ant savo rankos: ,,Meilės niekada nebus per daug“. Užrašiau jį prieš dvi ar tris dienas, kai supykau, jog per mažai vieni kitiems rūpime. Tąkart nusprendžiau kasdien pastebėti dalykus, už kuriuos esu dėkinga.

Man atrodo, kad pradėjus matyti mažiausias smulkmenas, galima žmogų pamilti – tai tik viena pamoka, gauta šiame žygyje. O kiek jų liko nepaminėta..? Guluosi miegoti gerokai vėliau, nei sugulė gerokai papilnėjusi šeima. Žinau, kad neišsimiegojus rytoj lauks sunki diena, bet dabar man tai nelabai rūpi, noriu dar minutėlę pasidžiaugti, jog esu apsupta mylimų žmonių, dar akimirką prisiminti laimingas bičiulių akis. Daugiau nieko nereikia. Kai kitą kartą manęs paklaus: kodėl eini aplink Lietuvą, atsakysiu: nes myliu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje