Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 21d. 16:58

1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Lumpėnai – Pagėgiai (21 km)

66 diena Žalias
66 dienos įveiktos!

Nuo rugpjūčio 16 dienos įveikę jau 1100 kilometrų, žygeiviai kviečia prisijungti – jei negalite patys, perduokite šį kvietimą tiems, kam gali būti svarbu! Žygis finišuos Palangoje spalio 30 dieną. Jūsų dėmesiui – 66-osios dienos įspūdžiai, kuriais dalinasi Dainius Kinderis. Nuotraukos žygeivių.

66 diena

Spalio 20 d.

Lumpėnai – Pagėgiai (21 km)

Ankstyvą antradienio rytą prie šio švaros žygio Lumpėnuose prisijungiu ir aš. Naktį aplanko nulinė temperatūra, žygeiviai aprangą derina prie žvarbėjančių orų, o čia, užliejamose ir erdviose panemunių pievose, papūtus vėjui kūnas stingtų ir už storiausio rūbo. Bet ramu, kad girdėtųsi net mažiausias varpelio virptelėjimas kitoje Nemuno pusėje, kur jau nebe Europos Sąjunga ir lietuviškai nesupranta.

Šiukšlių mažai, todėl galima pasakojimais nusikelti net iki Sacharos, kur teko žygiuoti savaitėmis ieškant pakeliui vandens šulinių troškuliui malšinti. Dauguma žygeivių – šiame krašte pirmą kartą. Todėl dvigubas džiaugsmas – mažai šiukšlių plačiuose vieškeliuose ir daug naujų vietų. Kaip ir pagonybės citadelė – Rambynas, su fantastiškais vaizdais į Nemuno vingį, raudonplytis rytprūsių paveldas, kaip senoji Lumpėnų mokykla, kurioje dabar įsikūręs viešbutis ir kavinė „Senasis Rambynas”.

Kaip ir pridera, ties Bardėnų pasienio užkarda mus pasitinka ir išlydi „pasieniečiai” – kalakutų šeimynėlė. Piktai ar piktdžiugiškai nusiteikę – neaišku, bet atrodo, kad vydami mus iš kaimo nori pasakyti „šiukšlių ieškokit kitur, mes čia patys švariausi!”.

Šakininkai – egzotiškas kaimas, kurio išplanavimas nukelia toli į praeitį. Kadangi potvynis čia buvo kasmetinis svečias, Šakininkai sustingo ir nesiplėtė. Sustingo ir nesiplėtė, o paskui visai išnyko Prūselių kaimas. Čia eidami namų pėdsakų neberandame, tik blizgę viduryje kelio, greičiausiai potvynio atneštą nuo Nemuno kranto. Štai ir Panemunė. Oficialiai – mažiausias Lietuvos miestas, su maždaug 250 gyventojų, o kitoje Nemuno pusėje – buvusi Tilžė ir dabartinis Sovetskas, pasiekiamas kojomis per Karalienės Luizės tiltą. Šlovingi laikai buvo ir Tilžė buvo tikras brangakmenis, bet tai praėjo.

Kojas pailsiname vienintelėje Panemunės kavinėje „Agirija”. Kavinės vedėja iškart prisimena – „aš apie jus per radiją girdėjau!”, o vietinis žmogelis, labai norintis bendrauti prisistato – „aš Algimantas, niekada nevedęs”. Vietiniams įdomu, ką čia veikia tokia keliautojų grupė, bet sužinoję, kad taip kai kurie jau beveik visą Lietuvą apėjo, sako, „už dyką” tiek nepasiryžtų.

Kitoje Nemuno pusėje – pramoniniai fabrikai, kaminai ir ūžesys, mūsų pusėje – plyni laukai, patruliuojantys pasieniečiai. Dėmesį patraukiame ir mes. Na, šiukšlių kontrabandos jie, greičiausiai, dar nematę. Patikrina pasus, pasidomi, kur nakvojom vakar ir maloniai atsisveikina. Perkopiam pylimą, skirtą apsaugoti Pagėgius nuo potvynių ir mes jau įžygiuojame į Pagėgių kaimą, o paskui ir miestą.

Nueita beveik 20 kilometrų, surinkti trys maišai šiukšlių. Kai kam tai buvo eilinė, šešiasdešimt kažkelinta žygio diena, o man – tikras malonumas ne tik pašvarinti savo gimtą kraštą, bet ir papasakoti apie jį svečiams. Išsivalė ne tik pakelės, išsivalė ir galva.

Įspūdžiais dalinasi žygeivis Dainius Kinderis. Už priėmimą nakvynei dėkojame Pagėgių Algimanto Mackaus gimnazijai, už kugelį pietums – Dainiui Kinderiui.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje