Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 21d. 21:46

1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Pabradė–Buivydžiai (23 km)

36 diena
36 dienos įveiktos!

Įspūdžiais ir patyrimais dalinasi žygeivė Andželika Ciganskaitė, nuotraukos organizatorių ir žygeivių. Kalba neredaguota.

36 diena

Rugsėjo 20 d.

Pabradė–Buivydžiai (23,04 km)

Mes vakar dvi valandas apie tave kalbėjome, man net galvą ėmė skaudėti – sako Kristina, kai stabteliu ją užkalbinti. Šie žodžiai priverčia mane suklusti ir aš atidedu planus pabendrauti su žmonėmis, kurie šiandien prisijungė prie žygio. Kas nutiko – paklausiu. – Giedrius mano, kad tu nepatempsi iki žygio galo ir vieną dieną tiesiog nukrisi. – O jis vis dar nori, kad aš eičiau iki pabaigos? – Jis nori, kad viskas būtų gerai tau ir kitiems. Kartais tu nevalgai, nemiegi ir nebūni su mumis, aš tave suprantu, bet atrodo, jog taip elgiesi dėl to, kad blogai jautiesi. – Žinau, kaip stipriai jis rūpinasi manimi ir dėl to bijau net pradėti kalbėti...

Atrodo, kad apie Giedrių kalbu su visais, išskyrus jį patį, panašu, kad dabar ir jis daro tą patį. Anądien Mantrimui sakiau, jog tikėjausi, kad lengviausia bus bendrauti su tuo, kuris yra šalia nuo pat pradžių, bet nutiko priešingai. Manęs paklausė, kaip aš dėl to jaučiuosi. Bandydama išsisukti nuo klausimo, atsakiau, kad tai mano kaltė, bet Mantrimas nepaliko šios temos tol, kol supratau, jog man liūdna. Va iš kur tas potraukis šokoladui... Suprantu, kad gyvendama savo kūrybos pasaulyje aš tarytum palieku komandą, bet kitaip negaliu.

Norėčiau mokėti sustabdyti laiką ar turėti gebėjimą nemiegoti naktimis ir vis tiek pailsėti, tačiau taip nėra. – Kristina, sakyk, ką man daryti? – Pasikalbėk su Giedriumi. Giedrius... Giedrius... Giedrius... Kaip gi prie jo prieiti? Kartais norisi tiesiog sušukti: sustok, man reikia truputėlio tavo laiko! Ne patarimų, ne sprendimų, ne pagalbos, tik laiko. Nesušunku. O laikas žygyje lekia greitai. Atrodo, jog tik vakar prie mūsų prisijungė Irma, o štai jau praėjo savaitė ir ji išvyksta.

Kai valgysiu persikus, prisiminsiu tave – tariu atsisveikindama. Tuo pačiu prisimink būti švelnesnė sau – apkabinusi linki Irma. Aš tik nusišypsau. – Pasiilgsime tavęs. Šiandien žygyje daug įdomių žmonių: prisijungė Satori vyrų ir moterų klubų nariai, žygio organizavimo komandos nariai Eglė bei Vytautas, taip pat šeimos nariai ir draugai. Smagi kompanija, tik gaila, kad neįmanoma suspėti visų pažinti. Vienos dienos per mažai...

Viskas kitaip, kai keliaujame savaitėmis. Nebereikia kartoti tų pačių istorijų, kaip atsidūrėme žygyje ir ką veikėme ligi tol. Šiaip jau galima ir visai nekalbėti, tačiau žinoti, jog bet kuriuo metu šalia bus žmogus, pasiruošęs klausyti. Vakare vienadieniai žygeiviai išsiskirsto, išvažiuoja ir tie žmonės, kuriuos jau norisi vadinti šeima, nors ne su visais jungia kraujo ryšys. Vėl liekame šešiese.

Burtų keliu išsirenkame lovas, kuriose miegosime. Mantrimas pasveikina Kristinos mamą su gimtadieniu. Giedrius pasisiūlo ryte iškepti blynų. Sutariame, kada kelsimės ir dar kiek paplepėję einame miegoti. Miegu kambaryje su Nerijumi, kuris po savaitės atostogų grįžo į žygį. Tu pasikeitusi – sako, vos man įėjus į kambarį. – Kaip pasikeitusi? – Pasidarei... Bekalbant pasigirsta beldimas į sieną: netrukdykit miegoti! Ir vėl reikia laukti rytojaus...

Dėkojame Vilkinė Gastro Fields už priėmimą apsistoti tarp miško ir upės stovinčioje trobelėje, kurioje klausantis senos muzikos ir svajojant apie blynus norisi pasilikti gyventi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

00:56
00:45
00:26

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje