Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 24d. 15:03

1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Slabada–Bareikiškės (21km)

Įspūdžiais ir patyrimais dalinasi žygeivė Andželika Ciganskaitė, nuotraukos organizatorių ir žygeivių. Kalba neredaguota.

38 diena

Rugsėjo 22 d.

Slabada–Bareikiškės (21 km)

Šiąnakt miegame palapinėje. Naktis šalta. Rudeniška. Mane pažadina pažįstami balsai. Bandau suprasti, kelinta valanda... Girdžiu žodžius: aš miegosiu mašinoje, gal bus šilčiau. Nebus – ištariu pro miegus. Apie vidurnaktį Kristina grįžta iš Vilniaus. Pajutusi nakties vėsą, ji išsigando, kad palapinėje mes „mirtinai" sušalsime ir ėmė svarstyti, ką daryti. – Ateik į vidurį, pasidalinsime kažkieno paliktu miegmaišiu, ir dar susispausime, bus gerai. Visi užmiegame susiglaudę, kaip paršiukai, iš miegmaišio kyšo tik nosių galiukai. Jokių tarpų!

Per naktį keliskart prabundu, kad užkamšyčiau plyšius, atsiradusius besivartant. Pakenčiamai šalta. Ryte vietoj žadintuvo skamba dainos žodžiai – o kaip norėčiau aš vėl sutikti rytą pas mamą. Argi ne taip – pro atsegtą palapinės kampą paklausia jau seniai atsikėlęs Giedrius. Mes tik nusijuokiame ir įsivaizduodami, kad gulime mamos lovoje, dar pusvalandį vartomės. Taip ilgai niekada neužtruko atsikelti – sako Nerijus, o aš laikau jį su Kristina prispaudusi. Pagaliau visi išsiritame pusryčiauti. Pavalgiusi jaučiu, kad vis labiau skauda skrandį ir kol kiti baigia tvarkytis sėdžiu elektromobilyje. Vos išeiname, iš karto atsilieku, suprantu, kad šiandien tempo nepalaikysiu. Lėtai eiti malonu. Seku smėlyje paliktais pėdsakais ir net į žemėlapį nežiūriu. Prisėdu prie vieno kito medžio. Pasigrožiu pievomis, laukais, kaimais. Prisimenu naktį gautą Astos žinutę: perskaičiau tavo vakarykštį tekstą, ryt dirbu iš namų, jei nori bet kada pasuk paplepėti. Skambinu: labas, man įdomu, kas tave taip patraukė, kad nutarei duoti man savo telefono numerį. –Suprantu, kad sunkiai sutariate su Giedriumi... Valandėlę pakalbame apie... viską. Pokalbį Astą užbaigia žodžiais: judviem reikia pasišnekėti. Reikia – pagalvoju ir einu toliau.

Neilgai trukus pamatau lauko keliuku žingsniuojančią trijulę. Kažkuris pastebi mane ir sustoja palaukti. Einu iš paskos ir jaučiu, kad Giedrius pamažu atsilikinėja, kol atsiduria šalia. Paklausia, kaip laikosi mano šeima, praleidusi dieną žygyje, bet aš žinau, kad šitas klausimas tik įžanga ir pokalbis bus apie kai ką kitą. Esu teisi, greitai nuskamba klausimas: kaip jautiesi. Bandau pasakyti, bet žodžiai kliūvinėja lūpomis ir galiausia kalba vien Giedrius. Vis bandau sugalvoti, kaip įsiterpti, kaip paaiškinti, kaip paprašyti išklausyti... Galiausiai išgirstu: aš nenoriu kalbėti monologu, pasakyk ką nors. – Man dabar per daug liūdna, kad galėčiau kalbėti, tu nieko blogo nepadarei, viskas dėl manęs. Jis apkabina mane ir aš, lig tol tramdžiusi ašaras, imu verkti. Kurį laiką einame tylėdami. Vėliau girdžiu kažkokius žodžius, bet nebesistengiu jų suprasti. Jaučiu, kaip padažnėja mano kvėpavimas ir ima pykinti. Nieko nesakiusi nusuku nuo kelio ir atsisėdu po medžiu. – Nori pabūti viena ar man pasilikti? – Daryk, kaip nori, man bloga, turiu pasėdėti. Giedrius prisėda šalia. Abu tylime. Džiaugiuosi ta tyla ir tuo, kad jis pasirinko likti šalia.

Prieš šitą žygį aš labiausiai bijojau, kad imsiu stabdyti komandą – pradedu pokalbį... Nežinau, kiek laiko kalbame, bet ateina momentas, kai imu galvoti, kad man geriau išvykti. Nepasakau to ir kartu keliaujame į nakvynės vietą. Lyg tyčia, pasukame ne tuo keliu ir gauname prasibrauti pro dilgėles, avietes ir visokius brūzgynus.

Galiausiai ateiname į Vladislavo Sirokomlės muziejaus kiemą. Ten jau laukia Kristina su Dovile, nuo kurių atsilikome, ir Nerijus. Giedrius pasiūlo rytoj rūšiuoti šiukšles, kadangi turėsime daugiau laiko, bet Kristina parodo didelį norą tai padaryti šiandien. Darbas baigiamas gana greitai. Aš lieku sėdėti prie palapinės, o kiti išsiskirsto ruoštis vakarienei. Nevalgysiu – atsakau – šiandien prastai jaučiuosi.

Bandau parašyti žinutę Aistei, noriu paklausti jos nuomonės, kas, jeigu aš pasitrauksiu iš žygio, bet vis kas nors sutrukdo. Išeinu į mišką, atsisėdu prie didelio ąžuolo, tačiau ir ten mane randa Nerijus. Kol Dovilė groja kanklėmis, o Kristina degina savo akinius (sako, kad į laužą juos įmetė, nes sumaišė su pagaliuku), mes sėdime miške kalbėdami apie gyvenimą žygyje. Grįžtame po 22 val., kaip tik tuo metu, kai visi traukia miegoti. Šmurkštelime į palapinę kartu. Tikiuosi, kad naujai išaušusi diena padės suprasti, kaip pasielgti toliau.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje