Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 29d. 17:47

1200 km žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dienoraštis: Užuperkasis–Pamerkiai (11 km)

Žygio pėsčiomis „Už švarią Lietuvą!“ dalyviai kelyje jau – 45 diena. Vakarykštės dienos Įspūdžius užrašė žygeivė Dovilė Kuliešienė. Nuotraukos žygeivių, kalba neredaguota.

44 diena

Rugsėjo 28 d.

Užuperkasis–Pamerkiai (11 km)

Pirmadienis visada yra pati geriausia diena – viskas iš naujo, viskas vėl iš pradžių. Žygyje su Aušra esame tik trečia diena, bet jau spėjome pajusti, ką reiškia didelė komanda, ir ką reiškia maža, sava, kamerinė grupelė. Vakare suskaičiavę ir išrūšiavę visas šiukšles ir išlydėję visus atvykėlius devyniese galėjome ramiai pasimėgauti vienas kito draugija. Giedrius, pagautas įkvėpimo, staiga pasiūlė padaryti visiems norintiems galvos masažą. Aš pasisiūliau padaryti pečių masažą ir visi su malonumu pasinaudojome ėmėjo ir davėjo vaidmenimis. Po masažo miegojome normaliose lovose su švaria patalyne, kas po dviejų dienų miego miegmaišyje jau buvo labai vertinga.

Rytas buvo dar malonesnis – jau 7 ryto supratome, kad šiandien vis gąsdinusio lietaus vėl nesulauksime, diena bus rami ir šilta. Giedros dienos nuojautą sustiprino prie pusryčių stalo įsisiūbavęs „prisipažinimų“ žaidimas. Aušra nutarė prisipažinti, kad po mankštos tvarkydamos maisto dėžes rastą „šlapiankos“ gabalą sušėrėme ją vietiniam mielam katinėliui bei kiemą saugojusiam šuniui.

Toks atvirumas paskatino Nerijų prisipažinti, kad kelionės metu atidavė visą depozito maišą vietiniam kažkurio miestelio gyventojui... Toliau sekė įvairūs prisipažinimai, sukėlę daug juoko o kartu ir dar labiau suklijavę ir taip jau arti viena kitos keliaujančias žygio dalyvių sielas. Beje, pusryčiai buvo kuo rimčiausi – kopūstų sriuba ir vakarykščiai karšti blynai, kuriuos mums paruošė labai vikri ir svetinga šeimininkė.

Valgėme ir džiūgavome, kad, nors pusryčiai savo sotumu panašesni į pietus, bet jie tikras balzamas mūsų skrandžiams. Susikrovę mantą ir sulaukę šios dienos pastiprinimo – Vilmantės ir dukros Vytautės bei jų smagaus šuniuko Dobio draugijos ramiai, neskubėdami patraukėme link Pamerkių, mūsų šios dienos tikslo. Neskubėjome, nes palygininus su vakarykščiais 26 kilometrais šios dienos 11 kilometrų mums atrodė tikras juokas.

Keliauti teko per labai gražų mišką, kuris po truputį iš Vilniaus krašto virto į tikrą Dzūkijos giria. Galvojome, kad šį kartą šiukšlių tikrai nebus daug, nes ėjome ne autostrada, kurioje daugiausia šiukšlių būna išmetama pro mašinų langus. Deja, labai greitai mūsų maišai prisipildė tiek, kad sunku buvo bepanešti. Buvo liūdna, kai, besižavint švariu, ryškiai žaliu samanų kilimu staiga pamatai vienoje vietoje sumesta 6-8 plastikinius butelius, cigarečių pakelius ir kelias vienkartines stiklinaites. Renki, ir negali suvokti, kaip žmonės, atkeliavę nemažą kelią į mišką, t.y., matyt, norėdami pasimėgauti gamtos grožiu (kitaip juk vaišintųsi kur nors mieste) sugeba čia pat tą gamtą ir apdergti.

Tuo pačiu žavėjomės matydami, kaip gamta stengiasi paslėpti tas šiukšles apklodama jas samanų apklotu arba, atvirkščiai, nepaisydama plastikinių butelių krūvos, augina po jais grybus ar kitą gyvybę. Kadangi kompanija šiandien buvo tokia nedidelė ir jauki, galėjau artimiau susipažinti su senaisiais žygio dalyviais. Pavyzdžiui Andželika, kurios gyvenimo būdas yra dalyvauti renginiuose ir skrajoti po pasaulį. Gyvenusi vienuolyne, iš pamokų bėgiojusi tam, kad galėtų skaityti jai patinkančias knygas, besidominti Rytų kovos menais, planavusi važiuoti to mokytis į Kiniją atrodo, šiame žygyje ji yra kaip tik ten, kur ir turėtų būti šiuo metu.

Savo paslaptingumu ir nuoširdumu Andželika suteikia žygiui pabarstukų, be kurių ledai nėra skanūs ir įdomūs. Deja, šiandien sužinojome, kad Nerijus, taip nuoširdžiai ir ištikimai beveik visą žygį vairavęs elektromobilį ir begales kartų krovęs ir iškrovęs visus daiktus iš jo ir į jį ketvirtadienį jau nutarė pabaigti savo kelionę ir grįžti namo. Daug metų gyvenęs ir dirbęs užsienyje jis džiaugiasi vėl grįžęs į Lietuvą ir išmokęs vertinti ne pinigus, o sielos vertybes. Žygyje daug ką gavęs ir atradęs savyje suprato, kad jau gana, rezervuarai užpildyti ir dabar jaučia, kad nori daryti kažką daugiau, eiti tolyn.

Vilmantė su Giedriaus idėja rengti žygį aplink Lietuvą susipažino prieš metus, kai Seime buvo organizuojama paroda. Jau tada ją labai paveikė kai kurie eksponatai ir instaliacijos, todėl dabar net nebuvo dvejonių, ar prisidėti ar ne. Kai sužinojo, kad keliausime pro Dargužius iki Pamerkių, nutarė prisijungti, nes Dargužiuose turi savo sodybą o Pamerkiuose gyvena nemažai giminių ir pažįstamų. Su ja ėjo keturiolikmetė dukra. Paklausus, kodėl Vytautė pirmadienį ne mokykloje, pasakė: „Aš manau, kad čia yra svarbiau negu viena diena mokykloje“. O Vytautė žavėjo savo išprusimu ir domėjimusi supančiu pasauliu. Poilsio valandėlę išsitraukdavo ne telefoną, o knygą apie kristalus. Taip jaukiai besišnekučiuodami ir keisdamiesi poromis priėjome Spenglos upę. Kadangi nei tiltelio, nei brastos nebuvo, teko autis batus ir bristi per vandenį. Vėsus vanduo maloniai atgaivino sušilusias kojas.

Neužilgo atėjome ir į Pamerkių kaimą. Čia mus svetingai priėmė ponas Gediminas Motuza. Jo kieme greitai surūšiavome 10 kilogramų šiukšlių, nuėjome išsimaudyti ir susipažinti su vienintele kaime likusia karve. Sugrįžę pradėjome pažintį su pono Gedimino kolekcija. Ir čia prasidėjo pačios įdomybės. Ponas Gediminas, įsigijęs šią sodybą prieš 40 metų joje rado daugybę įdomių, senų dalykų. Tačiau jam nepakako tik rasti – jis išsiaiškino, domėjosi, kas tai per daiktai bei kaupė juos savo mažame muziejuje.

Čia pamatėme ir 14000 metų senumo medžio gabalų, ir pirmojo lietuviško cemento fabriko gabalą, kuriam virš 100 metų. Taip pat ginklų, šalmų, arklių kamanų likusių nuo pirmojo ir antrojo pasaulinių karų. Galėjome pamatyti ir pirmųjų tarybinių lietuviškų mokyklinių vadovėlių su tarybine atributika kiekviename puslapyje. P. Gedimino draugo vygė, kurioje jis buvo migdomas, geldų, įvairių įrankių, dokumentų ir nuotraukų. Visus šiuos daiktus ir istorijas p. Gediminas sudėjo į savo 2019 metais išleistą knygą apie Pamerkius „Pamerkių istorijos“.

O gražiausia buvo, kai kartu nuėjome prie paminklo Pamerkių daininykams. Ant netoliese rasto nemažo akmens, kurį taip pat rado p. Gediminas, žymus Lietuvos skulptorius Gedimnas Piekuras pritaisė sidabrinę karūnėlę ir užrašą. Aplinkui susodinti įvairūs lietuvių liaudies dainose minimi medeliai – šermukšnis, putinas, drebulė... O nuskaitę prie paminklo esantį QR kodą, galite pasiklausyti autentiškų dviejų šio kaimo dainininkų – Miko Matkevičiaus ir Petro Zalansko – įrašų. Mikas Matkevičius dainuoja nuostabiai gražią „O ant kalno ant aukštojo“ dainą, pagal kurios žodžius ir buvo sukurtas šis paminklas.

Sunku apsakyti, kaip nuostabu yra vėl ir vėl atrasti šviesių, iškilių žmonių bet kuriame mūsų šalies kampelyje ir sužinoti, kad dideli darbai yra daromi tyliai ir per daug nesiafišuojant. Vakarą užbaigėme ant laužo išsivirę makaronų ir jaukiai besiklausydami Dovilės kanklių skambėjimo... Už priėmimą dėkojame Gediminui Motuzai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje