Dabar populiaru
Tiesiogiai
15min be reklamos
Publikuota 2022 10 15, 10:04

37 ežerų slėpiniai Veisiejų regioniniame parke

Iškilios kalvos, vinguriuojančios upės, gilios raguvos, paslaptingi pusiasaliai, samaniniai eglynai, trykštantys šaltiniai, smaragdiniai ežerai – tai ne tik gražūs žodžiai, tai Veisiejų regioninio parko turtai, rašo Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija.
Veisiejų ežerynas
Veisiejų ežerynas / M.Semaškos nuotr.

Veisiejų regioninio parko plotas – daugiau nei 12 000 ha, o pusę šio ploto užima miškai. Telkšo 37 ežerai, vinguriuoja 5 upės. Parko kraštovaizdį suformavo paskutinis slinkęs ledynas daugiau nei prieš 10 000 metų, kuriam tirpstant tekėjo prieledyninės upės, išgrauždamos gilias raguvas, o šios laikui bėgant prisipildė vandens ir dabar vilioja savo ežerų didybe. Susipažinkime su jais ir savo kelionę pradėkime Šlavantų krašte.

 A.Balevičiūtės nuotr. / Smaragdiniai ežerai Šlavanto kraštovaizdžio draustinyje
A.Balevičiūtės nuotr. / Smaragdiniai ežerai Šlavanto kraštovaizdžio draustinyje

Šlavantų kraštovaizdžio draustinis abejingų nepalieka. Jame savo gyvybe žavi net septyni ežerai. Pats didžiausias – Šlavantas. Tai ne tik gilus, bet išraiškingo reljefo ežeras. Rytinė ežero dalis stebina itin stačiais šlaitais ir atsiveriančiomis panoramomis. Vakarinė ežero dalis saugo akmens amžiumi datuojamą Šlavantų piliakalnį ir globoja Liubelio gamtinio rezervato lobius.

Iš vidur miško išnyra išskirtinis Balsio ežeras – Natura 2000 teritorija. Visai netoli – pats mažiausias parko ežerėlis – Bliūdelis, šalia jo – Ešerinėlis – ežeras, kaip iš pasakos. Jo pakrantės svaigina gailiais, už rankos tempia vaivorai ir mėlynės, o kiminų kilimas taip ir kviečia ateiti juo pasigėrėti.

Šlavantėlio pakrantės paslaptingos, ne visomis jomis galima eiti, o ten, kur galima, kelią pastoja upeliai ir sunkiai praeinami miškai, tačiau kuomet ežerą apglėbia rūkas – vaizdai nepakartojami. Būnant prie Šlavantėlio tik persiriteni per kalnelį ir išvysti Giluišį, saulei šviečiant trumpam tampantį lyg mažu besišypsančiu smaragdu vidur miškų.

Šalia Šlavantėlio telkšo Liūnelio ežeras, kuris patenka į Liūnelio gamtinio rezervato teritoriją. Teritorija saugoma, nes tokios retųjų augalų populiacijos gausos, kaip čia, retai Lietuvoje kur rasi.

Norėtųsi jau sukti link Veisiejų, bet akį patraukia Ringėliškės botaninis-zoologinis draustinis, o kas gi slepiasi jame? Tikriausiai retas, kuris norėtų pasiklysi čia esančiame Petroškų miške, nes raguvų, griovų, kalvų, slėnių tinklas tiesiog susuka galvą ir apsvaigina geriau nei gailiai pelkėje. Miško glūdumoje, pelkėtais pakraščiais, brandžiais eglynais pasidabinęs laukia Šikinežerio ežeras, netoli jo ir brolis Palšinis.

Šaltiniais garsėja Vernijo ežeras, mėgstamas lankytojų, o atkeliavę prie vieno iš švariausių ežerų – Snaigyno, turėsite galimybę užlipti į 15 metrų aukščio apžvalgos bokštą ir savo akimis pamatyti išraiškingą Veisiejų regioninio parko kraštovaizdį.

Ančios ežero plotas – beveik 500 ha, o ilgis – 11 km.

Vykime į parko širdį – Veisiejus. Ir čia mus pasitinka pats didžiausias parko ežeras – Ančia, kurio pagrindu įkurtas Ančios kraštovaizdžio draustinis. Ančios ežero plotas – beveik 500 ha, o ilgis – 11 km.

M.Semaškos nuotr. / Ančios kraštovaizdžio draustinis
M.Semaškos nuotr. / Ančios kraštovaizdžio draustinis

Ežero pakrantės itin vingiuotos, galybė pusiasalių, užutėkių, šaltinių, statūs, pušynais apaugę šlaitai, keliaujantiems suteikiantys papildomų iššūkių ir staigmenų. Vaikščiodamas ežero pakrantėmis kartais pasijunti lyg nukeliavęs į Kuršių Neriją – kerpiniai pušynai svaigina savo grožiu, o atsiveriantys toliai primena jūrą. Ančia – ne tik didžiausias parko ežeras, bet ežeras, prie kurio kūrėsi istorijos: kunigaikščiai, didikai, karžygiai, galybė pasakojimų, padavimų, legendų.

Vaikščiodamas ežero pakrantėmis kartais pasijunti lyg nukeliavęs į Kuršių Neriją.

Šalia Ančios įsikūrę šimtamečiai Veisiejų ir Vainežerio dvarų parkai begalė peno fantazijai ir tyrinėjimams. Čia ir karžygės Emilijos Pliaterytės pėdsakai, ir didikų Masalskių, Oginskių palikimas.

Bene pati paslaptingiausia Ančios ežero vieta – Pūstelnyko ragas arba kitaip – akmens amžiumi datuojama Mėčiūnų senovės gyvenvietė, kurios viršūnėje būdamas suprasi, kodėl piliakalniai buvo statomi atokiausiose ir sunkiausiai pasiekiamose vietose, ir kokią unikalią galimybę grožėtis atsiveriančiais reginiais turėjo pirmieji šios teritorijos gyventojai.

Kelionė po pietinę parko dalį nustebins net ir visko mačiusį. Bene apie kiekvieną ežerą galima papasakoti po legendą – apie tris Trikojo kojas, apie kasnakt išmėtomus akmenis tarp Vepryno ir Ilgio ežerų, apie partizanų slėptuves, apie graudžias meilės istorijas. Bet istorijų reikia ne klausyti, o jas patiems patirti.

Patirti neišdildomą brandaus eglyno gyvastį šalia Rietaviškės upelio ar savo kojomis jausti samanų kilimą stačiuose Dumblelio ežero krantuose. Reikia tik mokėti pamatyti ir pajausti, o tai palieka neišdildomą įspūdį ir dar ne kartą norisi sugrįžti.

Šalia brukakelio, kuriuo Žygimantas Augustas lydėjo savo mylimą žmoną Barborą Radvilaitę nesunkiai paieškoję aptiksite žemapelkinius, labai mažus, lyg du žirniukus Mekšrūto ir Gudinio ežerėlius ir juos apglėbiančią lyg motina – pačią didžiausią parko teritorijoje vingiuojančią Baltosios Ančios upę.

A.Balevičiūtės nuotr. / Ragažėlės gyvastis
A.Balevičiūtės nuotr. / Ragažėlės gyvastis

O kur dar paslaptingasis Ragažius, giliai miške pasislėpęs ir lyg mažom akutėm žybsintis Pastovys, jo netolimas kaimynas Dumblinis ar kiek tolėliau, legendomis apipinti Vilkaitis ir Vilkinys. Čia ir Napoleono praeita, ir partizanų bunkerio būta ir senkapių bei senovinių kapinaičių aptikta.

Ežerai vienas su kitu atrodo lyg susisieja, tai didesne, tai mažesne upe, sąsiauriu ar kanalu. Nenori vienas kito paleisti ir gražiai, lyg rankomis susikabinę toliau keliauja per gyvenimą, o pašvietus rytmetinei saulei kasdien atgyja ir dieną pradeda iš naujo.

Daug ežerų šiuose žodžiuose nepaminėta, jie laukia savų tyrinėtojų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje