Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 13d. 11:30

5 išskirtinės vietos Aukštaitijoje, kurioms aplankyti pakaks savaitgalio

Kelionė Aukštaitijoje
Kelionė Aukštaitijoje

Atvėsę orai – dar ne priežastis likti namuose. Šįkart pasižvalgykime po Aukštaitiją: ką ten galima rasti unikalaus? Įdomybių gali atrasti tiek unikalios gamtos, tiek istorijos, gyvūnų ar senovinės technikos mėgėjai.

Senovinės Bitininkystės muziejus: ramybė hamakuose kvapų palėpėje

Kur: Ignalinos rajonas, Stripeikiai

Kiek kainuoja: suaugusiam 2 Eur, vaikui 1 Eur

„Jeigu sugebėsit sustoti šią akimirką, atsiduoti tam, kaip jūsų organizmą veikia kvapas, sūpavimas, garsinis fonas – tikrai išeisit pailsėję. Aš tą jums garantuoju, žiūrėdama tiesiai į akis“, – šypsojosi senovinės bitininkystės muziejaus direktorė Danutė Indrašienė, kviesdama į edukaciją kvapų palėpėje. Bitei skirtas muziejus Ignalinos rajone siūlo autentišką patirtį – įkristi į hamakus palėpėje ir atsipalaiduoti mėgaujantis kvapą skleidžiančiais ir sveikatinančiais bičių produktais beklausant ramaus bičių dūzgimo.

Vienas hamakas atlaiko 200 kg svorį, tad ši terapija skirta ir šeimai, nes dažnai į vieną hamaką gali susiropšti visi nariai. „Mes lekiam, bėgam, skubam, patys pametę save, savo santykius su šeima, tą artimą ryšį... čia yra proga tą surasti“, – pasakojo D.Indrašienė. Jos teigimu, ir muziejus gimė su tokia mintimi – čia Bronius Kazlas norėjo ne tik kalbėti o apie bites, o sukurti aplinką žmonėms vėl save atrasti stabtelėjus gyvenimo bėgime.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Senovinės bitininkystės muziejus
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Senovinės bitininkystės muziejus

Nuo 1984 m. veikiantis senovinės bitininkystės muziejus prieš kelerius metus atsinaujino, ir šiemet nustebino interaktyvumu bei unikaliomis pramogomis. 4 hektarų teritorijoje yra penki pastatai su turiniu apie bites, kur apie šiuos ypatingus vabzdžius pasakojama per vaizdą, garsą ir kitus pojūčius.

Maloniai stebina, kaip pavyko senovinius eksponatus ir etnografinį turinį skoningai bei įdomiai pateikti kartu su interaktyviais sprendimais. Informacija apie bites, bitininkystę ir bičių produktus pateikiama keliomis kalbomis, gausiai papildyta vaizdo ir garso įrašais. Nenorite skaityti? Žiūrėkite filmus, klausykite, lieskite, žaiskite. Ir visa tai įkurdinta didelėje teritorijoje su išskirtiniu kraštovaizdžiu – Tauragnos upe, Liepų kalnu, kalvomis ir kalneliais. Čia gyvena 13 bičių šeimų, vienoje jų gali būti apie 100 tūkst. vabzdžių. Tačiau baimintis įgėlimo nereikėtų. D.Indrašienė ramino, kad bitės – taikios, dokumentuotos ir kilmingos.

Išėję iš muziejaus išsinešite ir daug praktinių žinių. Pavyzdžiui, kaip išsirinkti medų? D.Indrašienė mokė, kad perkant medų nereikia klausyti, ką suokia bitininkas, o reikia žiūrėti, kur gyvena jo bitės ir iš ko neša nektarą maždaug 4 km spinduliu.

Kad medus atiduotų savo gerąsias savybes, reikia šaukštelį jo ištirpinti šiltame (iki 50 laipsnių) vandenyje ir išgerti ant tuščio skrandžio.

„Nėra jokių abra kadabra. Ką siūlo žolė nektaro pavidalu bitei, bitė viską susineša į avilį. Vadinasi, reikia žinoti augalų savybes, ir tos augalų savybės yra visos atrandamos meduje. Pavyzdžiui, grikis pasižymi dideliu geležingumu, vadinasi, grikių medus turės tas pačias savybes. Jeigu žmogui trūksta geležies, išmintingas žmogus vartoja ne cheminius preparatus, o vartoja pirmiausiai grikių medų“, – atskleidė muziejaus vadovė. Kad medus atiduotų savo gerąsias savybes, reikia šaukštelį jo ištirpinti šiltame (iki 50 laipsnių) vandenyje ir išgerti ant tuščio skrandžio.

Muziejus veikia nuo balandžio iki lapkričio. Norint jį pasiekti teks gerokai pavažinėti miško keliukais, bet kaip sakė D.Indrašienė, „kas saldu, turi būri sunkiai randama“.

Legendų ir unikalios gamtos supamas Ladakalnis, nuo kurio matosi 6 ežerai

Kur: Papiliakalnė, Ignalinos r.

Kiek kainuoja: nemokamai

176 m virš jūros lygio esantis Ladakalnis keliautojams gerai žinomas kaip vieta, nuo kurios atsiveria viena gražiausių panoramų Lietuvoje. Nuo čia galima pamatyti net šešis ežerus: Ūkoją, Linkmeną, Pakasą, Asėką, Alksnaitį ir Alksną.

Buvo laikas, kai visus šešis buvo galima suskaičiuoti stovint viename taške, tačiau priaugus medžių paežerėse ir ant kalno vienu ypu akis aprėpia keturis ežerus, dar du pasimato šiek tiek pajudėjus. Po gamtą gal smagiau važinėti šiltuoju metų laiku, bet Linas Stanaitis iš Labanoro regioninio parko direkcijos išduoda – geriausiai viskas matosi, kai medžiai būna numetę lapus, t. y., rudenį arba ankstyvą pavasarį.

Ladakalnis yra šventvietė, kur kadaise buvo aukojamos aukos vaisingumo ir gyvybės deivei Ladai. Net ir dabar jaunavedžiai mėgsta čia atvažiuoti, paprašyti deivės palaiminimo vestuvių dieną. Ant kalno galima rasti ir aukurą, bet neapsigaukite – jis čia naujai atsiradęs.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Laivu iki Ladakalnio
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Laivu iki Ladakalnio

L.Stanaitis pasakojo, kad prisiklausę legendų žmonės jau kelerius metus ant kalno neša akmenis, ir dėdavo juos aplink viršūnėje augantį ąžuolą. Būtų vienas-kitas akmuo, nebūtų problemų. Tačiau jų ilgainiui buvo privilkta tiek, kad ąžuolo šaknys nebegalėjo gauti vandens ir oro, ir medis pradėjo džiūti. „Sugalvojom, kad reikia patraukti tuos akmenis į šoną. O kaip žmonėms parodyti, kur užneštus akmenis padėti? Tai įrengėm aukurėlį deivei Ladai“, – pasakojo L.Stanaitis. Medis buvo apipiltas skiedromis ir laikui bėgant pradėjo atgauti jėgas. „Kartais reikia imtis tokių gudrybių dėl turistų“, – šyptelėjo gidas.

Vardan turistų kadaise buvo „pagerintas“ ir pats kalnas. Parko aptarnavimo skyriaus vedėjas atskleidė, kodėl ant Ladakalnio nebuvo atlikta jokių rimtesnių archeologinių tyrimų. Šis kalnas tapo populiaria lankytina vieta dar okupacijos metais. „Tūkstančiai turistų čia važiuodavo, ir buvo nuspręsta pagerinti sąlygas jiems – išlyginti viršaus aikštelę. Visa kepurė yra maždaug pusantro metro pakelta, – pasakojo L.Stanaitis – Todėl norint prisikasti iki kultūrinio sluoksnio, reikėtų daug labai nukasti.“

Čia auga rūšys, kurių natūraliai gamtoje nesutiksi augančių šalia viena kitos. Pavyzdžiui, žemuogės ir žibutės.

Tačiau kalną tyrinėjo geologai, ir darydami gręžinius jie pamatė, kokia įdomi ledyno suformuoto kalno sandara. „Visas gūbrys yra kaip tortas – žvyro, smėlio, molio, derlingo dirvožemio. Todėl šlaituose galima rasti kai kurias rūšis, kurių natūraliai gamtoje nesutiksi augančių šalia viena kitos. Pavyzdžiui, žemuogės ir žibutės. Jos auga juk visiškai skirtinguose miškuose, kur skirtingi dirvožemio tipai, o čia viskas šalia. Taip pat – lazdynas ir pušis“, – kalno unikalumą pabrėžė L.Stanaitis.

Labanoro regioniniame parke galima rasti net 70 proc. visų savaime Lietuvoje augančių augalų. Tarp jų – ir itin retų rūšių, pavyzdžiui, belapę antbarzdę, dar vadinamą laukine orchidėja. Šis augalas be galo įdomus, ir angliškai net vadinamas orchidėja-vaiduokliu. Kaip aiškino parko darbuotojas, belapės antbarzdės neturi nei lapų, nei chlorofilo, ir didžiąją laiko dalį praleidžia po žeme. Tik kas kelerius metus, nereguliariai, į žemės paviršių išleidžia stiebelį. Augalas tuomet žydi vos septynias dienas.

Net 15 proc. Labanoro regioninio parko teritorijos užima vanduo, tad šiltuoju metų laiku daug laisvalaikio praleidimo būtų yra susiję būtent su juo. Yra vandens maršrutai, kurie jungia didžiuosius ežerus – galima praplaukti net 11 jų. „O pradėjus kelionę Palūšėje, galima nuplaukti iki Baltijos jūros neišlipant iš valties“, – patikino L.Stanaitis. Kartą ir jis yra dalyvavęs tokioje kelionėje, ir Nidą pasiekė per devynias dienas. Norintys trumpesnės pramogos, atšilus orams gali Palūšėje sėsti į motorinį laivą ir atplaukti iki Ladakalnio.

Ypatingų Videniškių istorija

Kur: Šilelio g. 6a, Videniškių k., Molėtų r.

Kiek kainuoja: bažnyčia – nemokamai. Muziejus: suaugusiems – 2 Eur, moksleiviams, studentams, pensininkams – 1 Eur

Idealiai sutvarkyti Videniškiai Molėtų rajone – nedidelis, vos kelių šimtų gyventojų, miestelis, tačiau turintis įspūdingą istoriją. Iš čia kilusi žymioji kunigaikščių Giedraičių giminė, kuri puoselėjo šias vietas, jos dėka XVII a. čia atsirado šv. Lauryno bažnyčia ir baltųjų augustinų vienuolynas, kuriame dabar įkurtas muziejus.

Pastaruoju metu čia padaugėjo maldininkų, vykstančių pasimelsti praėjusiais metais palaimintuoju paskelbtam Mykolui Giedraičiui. XV a. gyvenęs Mykolas Giedraitis gimė neįgalus, luošas, nuolat kentė didelius fizinius skausmus ir negalėjo paeiti be lazdų, pasakojo muziejininkė Juratė Dirmienė. Nuo pat mažens jis buvo pamaldus ir uolus katalikas, o sulaukęs pilnametystės atsisakė kunigaikščio titulo ir visų paveldėjimo teisių, įstojo į baltųjų augustinų vienuolyną. Jaunuolis norėjo būti kunigu, bet sveikata jam to neleido padaryti, tad visą gyvenimą ištarnavo zakristijonu Šv. Morkaus bažnyčioje Krokuvoje.

Pasaulietinio gyvenimo negyveno. Dienas leido mažoje patalpoje, miegojo ant šieno, plakė save rykštėmis, nešiojo ašutinius marškinius, dieną naktį melsdavosi. Pasakojama, kad vieną naktį maldos metu išgirdo Dievo balsą: „Mykolai, būk kantrus iki mirties, ir gausi šlovės karūną“. Mykolas laikomas zakristijonų patronu, pas jį einama prašyti intelekto. Bylojama, kad jis turėjo vizijų, pranašysčių dovaną, jo dėka pasveikdavo ligoniai, nustodavo degti gaisrai, taip pat jis turėjo egzorcisto galių.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Moletų krašto vienuolyno muziejus
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Moletų krašto vienuolyno muziejus

J.Dirmienė pasakojo, kad pati bažnyčia yra labai reta Lietuvoje – šiaurės renesanso stiliaus, daug kas čia likę nuo XVII-XVIII a., pernelyg stipriai nenukentėję nei nuo karų, nei gaisrų. „Gera dvasia apsaugojo“, – šypsojosi ji. Verta atkreipti dėmesį į įspūdingą drožyba puoštą medinę sakyklą, kuri perkelta iš pirmosios čia stovėjusios medinės bažnyčios. Barokine drožyba puoštas choro parapetas – dar nuo XVII a. išlikęs ir vienas seniausių Lietuvoje.

Šalia bažnyčios prisiglaudusiame vienuolyne pasakojama jame 200 metų gyvenusių baltųjų augustinų vienuolių ir pačios Giedraičių šeimos istorija. Tarp liturginių įrankių, eksponatų iš vienuolių gyvenimo, senovinių baldų ir knygų vienas įdomiausių – čia parašytas M.Olševskio pamokslų rinkinys „Broma, atverta ing viečnastį“, skirtas mirties, atgailos tematikai.

XVIII a. išleista knyga buvo katalikiškos literatūros bestseleris, ji buvo perleista net septyniolika kartų. „Galima sakyti, kad visi išsilavinę žmonės turėjo ją puikiai žinoti ir būti skaitę“, – pasakojo muziejaus vedėja Solveiga Šlapikienė. Įdomu žvilgtelėjus pasistengti suprasti, kas joje parašyta senuoju lenkišku-lietuvišku žargonu.

Dėl savo vaizdingumo knyga buvo pamėgta skaitytojų, bet susilaukė ir nemažai kritikos. Pavyzdžiui, žemaičių vyskupas Motiejus Valančius ją buvo nepatenkintas dėl netinkamų posakių, „prasimanymų ir paikų pasakojimų, skatinančių tarp paprastų žmonių plisti prietaringumą“. Jis net nenorėjo duoti sutikimo jos perleidimui, tačiau pakeitė nuomonę prieš savo mirtį.

Įdomi ir čia ant sienų ištapytų vienuolių vyresniųjų freskų istorija. Sovietų okupacijos metais vienuolyno patalpose veikė mokykla, vėliau buvo mokinių bendrabutis. Visos sienos buvo užtinkuotos, ir niekas net neįtarė, kad po tinko sluoksniu slepiasi amžių senumo freskos. Tik atgavus Nepriklausomybę jos buvo atrastos visiškai netikėtai. „Ir dar nepaprastai buvo sužinota, – pasakojo muziejaus vedėja Solveiga Šlapikienė. – Pirmiausiai buvo atkrapštytos Ipolito Žepnickio akys – per akis pasirodė visa ši istorija. Galima tik įsivaizduoti, kaip turėjo pasijausti šioje patalpoje buvę žmonės, kai istorija netikėtai pažvelgė.“

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Moletų krašto vienuolyno muziejus
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Moletų krašto vienuolyno muziejus

Nors Giedraičių giminės palikuonys išsibarstę po pasaulį, jie rūpinasi savo giminės palikimu Videniškiuose, kasmet čia susirenka. Dalis jų pageidauja po mirties amžinojo poilsio grįžti būtent čia, į protėvių žemes – į bažnyčioje esančią kriptą.

Ateityje Videniškiuose tikimasi turėti muziejų, saugosiantį Giedraičių palikimą, ir tarptautinį centrą. Vietos čia turėtų atsirasti ir palaimintajam Mykolui Giedraičiui, ir Jerzy Giedroycui, kurio sukurta ULB strategija tapo Lenkijos užsienio politikos pagrindu po komunistinio režimo griūties. Daugiau apie būsimo muziejaus ir centro viziją skaitykite čia: Unikali vieta Molėtų rajone: čia ketinama kurti Giedraičių giminės muziejų ir dialogo centrą

Molėtų technikos muziejus: vieniems čia vaikystė, kitiems – „Černobylis“

Kur: Molėtų r., Giedraičių sen., Tumenčiznos k. 1b

Kiek kainuoja: suaugusiems 4 Eur, moksleiviams – 2 Eur

„Nusipirkau vaikystę“, – sako šio pavasario pabaigoje šalia Molėtų technikos muziejų atidaręs Imantas Mekas. Nors muziejus veikia tik kelis mėnesius ir tik vieną dieną per savaitę, jį jau aplankė daugiau nei penki tūkstančiai lankytojų.

Kodėl jis traukia, nesunku suprasti – vienus čia vilioja prisiminimus žadinantys seni automobiliai ir autobusai, kiti atvyksta pasižiūrėti į techniką, kuri buvo filmuojama HBO seriale „Černobylis“. Ir visi užtrunka ilgiau nei įprastuose technikos muziejuose – nes čia gali įsiropšti į eksponatus ir sėstis prie gaisrinės ar autobuso vairo.

Muziejus atsidarė gegužės mėnesio pabaigoje, kai visas pasaulis buvo apimtas „Černobylio“ serialo manijos. Lietuva – ypač, nes dauguma scenų buvo nufilmuota būtent pas mus. O dauguma seriale matomų automobilių – būtent iš I.Meko kolekcijos.

Dabar lankytojai patys gali apžiūrėti automobilius, kurie Fabijoniškėse prisidėjo prie Pripetės įvaizdžio kūrimo. Galima įlipti į sunkvežimį, kuriuo pirmoje serijoje buvo laužiami vartai. Autobusą, kuriuo buvo vežiojami šachtininkai, ar gaisrinę su užrašu „Pripetė“. „Ką matote seriale – beveik viskas mano“, – atskleidžia I.Mekas.

Daugiau apie šį muziejų 15min jau rašė čia: Naujas muziejus šalia Molėtų traukia tūkstančius: vieniems čia vaikystė, kitiems – „Černobylis“

Paukščių kaimas, kuriame karaliauja gyvūnai

Kur: Cijūnai

Kiek kainuoja: suaugusiam 2 Eur, vaikui 1 Eur. Edukacija – nuo 100 Eur

Įžengus pro „Paukščių kaimo“ vartus gali pasijusti kaip „Disney“ animaciniame filme: link tavęs pasileidžia kreksinčios žąsys, paknopstom atbėga vištos „su kelnėm“, aplink sukiojasi drąsus avinukas, akies kraštu matai balsą demonstruojantį asilą.

Ignalinos rajone, Cijūnuose, Rakauskų šeimos įkurtas pasakų kaimas – vieta, kur, kaip jie patys sako, galima paglostyti „geriausius pasaulio gyvūnus“.

Paukščių kaime pavadintame ūkyje Laima ir Rimas organizuoja edukacijas, kurių metų žaismingai supažindina su paukščių pasaulio įdomybėmis, vaišina ant laužo kepta kiaušiniene, būna rašomi laiškai Laimės paukštei, o tuomet, žinoma, einama pažindintis su begale čia gyvenančių gyvūnų.

Laima nuotaikingai pasakoja apie alpakas, avinus, ožkas, asilą, dešimtis skirtingų paukščių veislių. Galima ūkį apžiūrėti ir patiems, be palydos.

Daugiau apie Paukščių kaimą 15min jau rašė čia: Pasaka Aukštaitijoje – Paukščių kaimas, kuriame karaliauja gyvūnai.

Žurnalistų turą po Aukštaitiją organizavo Lietuvos turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:56
01:25
06:38

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje