Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 20d. 18:05

„Gatvės gyvos“: 5 neatrastų Vilniaus vietų rekomendacijos

Markučiai
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Markučiai

Profesionalus gidas bei projekto „Gatvės gyvos“ įkūrėjas Albertas Kazlauskas neseniai išleido savo antrąją knygą. Autorius kviečia geriau pažinti Vilniaus periferiją, tad simboliškai susitikę miegamųjų rajonų apsuptyje kalbamės apie naujausią jo gyvenimo etapą.

– Albertai, tavo pageidavimu esame ne šiltoje kavinėje, bet gamtos paunksmėje, pučiant žvarbiam ankstyvo pavasario vėjui. Nedažna praktika interviu duoti tiesiog miške. Gal galėtum trumpai papasakoti, kur randamės ir kodėl būtent čia?

– Esame Šeškinėje prie Ozo, ne to prekybos centro, bet tikrojo – gamtinio. Ši vieta man primena vaikystę ir paauglystę dėl šalia esančios Stanevičiaus vidurinės, kurią lankiau. Mokyklos laikais užsukdavome čia pažaisti, bet pradėjus dirbi gidu man ji atsivėrė kitomis spalvomis. Žemėlapyje ji atrodo labai intriguojančiai – didelis žalias žemės gabalas su keliais vandens telkiniais, apsuptas miegamųjų rajonų ir prekybos centrų. Kita priežastis, kodėl norėjau susitikti čia – ji greitai pakeis savo vaizdą dėl planuojamos judrios Šiaurinės gatvės. Turiu pomėgį fiksuoti vietas, kol jos dar neprarado savo pirminio būvio, tad lankau jas, fotografuoju, o šiuo atveju – kalbu apie ją.

– Šis pomėgis atsispindi tavo naujausioje knygoje „Vilniaus gatvės gyvos. Atgal į periferiją“. Papasakok, kaip kilo jos idėja?

– Prieš keletą metų parašiau pirmąją knygą, kurioje tyrinėjau ne vien geografinius bet ir psichologinius Vilniaus miesto pakraščius, kartais esančius net pačiame miesto centre, bet gyventojų laikomus nepatraukliais. Knyga susilaukė susidomėjimo, tad antrojoje bandžiau tęsti panašią tematiką, aprašydamas rajonus, kurie netilpo į pirmąją. Atsižvelgdamas į pastabas, stengiausi viską daryti dar profesionaliau, atsirinkti įdomesnę informaciją, iliustracijas ir pakviesti skaitytoją aplankyti Savanorių prospektą, Verkius, Karoliniškes, Antakalnį, Naujamiestį ir t.t.

Igno Nefo nuotr./„Vilniaus gatvės gyvos. Atgal į periferiją“
Igno Nefo nuotr./„Vilniaus gatvės gyvos. Atgal į periferiją“

– Koks praktinis knygos pritaikomumas?

– Visų pirma tai kelionių vadovas po mažiau lankomus Vilniaus rajonus. Skaitytojas, paėmęs knygą į rankas gali pasivaikščioti joje sudarytais maršrutais. Tačiau joje taip pat yra atrinkta įdomi informacija, kurią galima analizuoti namie prie arbatos puodelio su šlepetėm, žygiui skirtus batus palikus spintoje.

– Mini, jog į teksto turinį pateko amžininkų pasakojimai, kai kur nuotraukos paimtos iš asmeninių archyvų. Kiek ši informacija svarbi knygos naratyvui?

– Svoris priklauso nuo objekto. Pavyzdžiui, vietovės, siekiančios net pagonybės laikus – kaip Verkiai – neturi autentiškų pasakojimų, nebent įsijungtume fantaziją. Kas liečia vėlyvesnę istoriją, tarpukarį, sovietmetį – senųjų vilniečių prisiminimai yra labai reikšmingi. Kaip rodo praktika, kartais net elementariausi dalykai nebūna aprašyti ar istoriškai ištyrinėti. Tad tokie žmonės gali duoti geras užuominas, kur pradėti paieškas, ar tiesiog suteikti sentimentalumo. Būna net ekskursijų metu žmonės užduoda klausimus, kurių atsakymai vėliau sugula į knygą.

Agnės Kertenytės nuotr./Albertas Kazlauskas Paneriuose
Agnės Kertenytės nuotr./Albertas Kazlauskas Paneriuose

– Vartant knygą susidaro įspūdis, kad neprisiriši prie vieno konkretaus istorinio laikotarpio – industrializaciją seka barokas ir atvirkščiai. Kokiu metodu vadovavaisi dėliodamas maršrutus?

– Knygą, kaip ir ekskursijas, sudariau vadovaudamasis geografiniu principu. Suprantu, jog sekant chronologiniu laikotarpiu informacija būtų tolygesnė, tačiau nesu konkretaus laikmečio ekspertas, fanas ar advokatas. Žiūrėdamas į Vilniaus žemėlapį randu objektų, esančių visiškai šalia vienas kito, tačiau iš skirtingų epochų. Man vienodai įdomu tiek Vilkpėdės pramonė, tiek gili Verkių praeitis. Suprantu, kad eklektika kažkam gali būti kliuvinys, bet prisirišimas prie konkretaus laikmečio viską iš esmės susiaurintų iki senamiesčio ir jo apylinkių. Kita problema – atstumai tarp objektų taptų tokie dideli, jog netiktų įprastam pasivaikščiojimui.

– Pratarmėje mini, jog knygoje rasime razinkų, kas tai ?

– Tai vietos, kurių neaprašau kaip pilnaverčių objektų dėl ribotų apie jas išlikusių žinių, tačiau pasinaudodamas žmonių pasakojimais įdedu vieną kitą smagų atsiminimą. Jas prilyginčiau repo albumuose randamiems skitams (trumpi ir dažnai humoristiniai audio skečai tarp dainų – aut. past.), kurie nėra normalūs „gabalai“, tačiau kūriniams suteikia daugiau dinamikos bei spalvų. Knygoje jos žymimos kursyvu.

„Vilniaus gatvės gyvos. Atgal į periferiją“
„Vilniaus gatvės gyvos. Atgal į periferiją“

– Paminėjai repo muziką, kurios prodiuserio karjeros kažkada siekei. Kalbant apie tavo asmeninę praeitį, mačiau, jog į knygą įtraukei savo buvusią darbovietę – Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 1-ąją komandą.

– Objektas man atrodo įdomus ne vien dėl to, kad čia dirbau, bet ir dėl to, kad ateityje jis keisis: iš esmės bus perstatoma pati teritorija. Be to, apie ją yra įdomių faktų. Ilgus metus tai buvo vienintelė gaisrinė Vilniuje, kurioje dirbo narai, nors šalia nėra jokio vandens telkinio. Tuometinės patalpos Antakalnyje (Kosciuškos g. 34 – aut. past.) buvo netinkamos, tad jie bazavosi Karoliniškėse prie Televizijos bokšto. Be to, ten dirba svetingi žmonės, tad Vilniumi besidomintis smalsuolis be problemų gali susipažinti su ten esančia technika bei gaisrininkų darbo kasdienybe.

– Sakoma, nespręsk apie knygą iš viršelio, bet vis dėl to – į rankas paėmus taviškę iškart į akis krinta atvira nugarėlė, o priekinė nuotrauka primena muzikos albumo viršelį. Ką tuo norėjai pasakyti?

– Knygos spausdinimas yra žiauriai įdomus procesas, dėl to ją leidome pasikliaudami savo jėgomis ir dirbant su pirmąja knyga įgyta patirtimi. Realizavau tai, kas man patiko kituose leidiniuose. Spaustuvei aiškinau, kad šito dalyko noriu iš šitos knygos, kito – iš anos. Nežinau, ar tie sprendimai pasiteisino, nes net išgirdau atsiliepimų, jog tai brokas, knyga suplyšusi, prašymų pakeisti į „naują, kokybišką“. Kita vertus su vienu kolega neseniai kalbėjome, kad tai yra dar viena „razinka“, dėl kurios skaitytojas jei ir nepamėgs, tai bent jau ilgam atsimins knygą.

Igno Nefo nuotr./„Vilniaus gatvės gyvos. Atgal į periferiją“
Igno Nefo nuotr./„Vilniaus gatvės gyvos. Atgal į periferiją“

Atvira nugarėlė taip pat simbolizuoja, jog knygoje tarsi apnuoginamas Vilnius, kuris ne visiems gali pasirodyti gražus, bet mano nuomone irgi vertas dėmesio. Dėl viršelio nuotraukos, buvo keletas kitų variantų, bet nė vienas iš jų netiko. Fotografui buvau davęs užduotį eiti per Savanorių prospektą ir nufotografuoti kokį nors įdomų pramonės objektą. Jis rado tokį sąvartyną, kuriame gulėjo gigantiška „McDonald‘s“ iškabos raidė „M“ didumo sulig dviem automobiliais arba stalkeriškai atrodančią apleistą benzino kolonėlę. Galiausiai apsisprendžiau, kad viršeliui reikia universalesnio vaizdinio, tad šiek tiek atkartojom pirmos knygos kompoziciją ir tarsi pratęsėme liniją.

– Atsakydamas į klausimus vis akcentuoji besikeičiantį Vilnių. Kuo tau pačiam tapo Vilnius pradėjus jame vesti ekskursijas?

- Kai buvau vaikas, paauglys ar studentas Vilnių tiesiog vartojau – naudojausi jo infrastruktūra, gyvenau, mokiausi, bet pats miestas man nebuvo įdomus. Tapęs gidu, greitai ėmiau pastebėti tuos pokyčius. Jie vyksta tikrai greitai: kažkas nugriaunama, kažkas pastatoma, kartais net ekskursijų maršrutus tenka pakoreguoti, kai gatvės pakeičia savo kryptį. Vieni pokyčiai geri, kiti blogi, tačiau stengiuosi ne bambėti, o verčiau eiti pažinimo ir švietimo keliu. Tikiu, kad jeigu žmonės, kurie niekada nesidomėjo Vilniumi, jį pamatys ir atras, po kurio laiko taps atsakingesni ir galbūt juo labiau rūpinsis ar ims garsiau kalbėti, jei kils grėsmė jo elegantiškam kraštovaizdžiui.

Andriaus Rasimavičiaus nuotr./Ekskursija po Karoliniškes
Andriaus Rasimavičiaus nuotr./Ekskursija po Karoliniškes

– Kadangi kalbinu gidą, norėčiau pasinaudoti proga ir pakviesti mintimis pasivaikščioti po Vilnių. Ar galėtum rekomenduoti penkias neatrastas vietas, tinkančias šioms progoms:

1) Vieta skaitymui

Ties Neries pakraščiu yra tokia buvusi gyvenvietė iki šiol vadinama Jankiškėmis. Ten yra pakrantė, kurioje niekas nesilanko, gražus upės vingis, plati vaga, visiškai ramu ir net yra keletas suvargusių rąstų atsisėsti.

2) Vieta pirmam pasimatymui

Jeigu daryčiau pasimatymą su mergina, tai susitikčiau kur nors senamiestyje, pavyzdžiui Vokiečių gatvėje. Tada pravesčiau ją kiemais, einančiais skersai senamiesčio gatvelių. Žodžiu, į periferiją pradžiai neitume, o tyrinėtume, kas yra nematoma senajame mieste.

3) Vieta, parodanti kitokį miesto veidą. Turiu omeny, jeigu ją nufotografuotum ir kam nors parodytum – niekas negalėtų atsakyti, jog esame Vilniuje.

Pirmas geras pavyzdys, šaunantis į galvą – Markučiai. Ten yra gamtos, kur gali pabėgti nuo triukšmo ir paskaityt knygą, nedaug žmonių, išraiškingos kalvos. Taip pat, daug medinių namų sudarančių įspūdį, jog esame kaime, nors Vilniaus senamiestis visai čia pat.

4) Vieta, kur būtų malonu pasiklysti

Tai turėtų būti vieta, kur būtų aiškūs orientyrai, sakantys ,,bičiuli, jau pasiklydai ir toliau šitos linijos nekirsk". Vėl paminėsiu Markučius, nes ten pasiklysti yra labai lengva, saugu, o svarbiausia – daug gražių peizažų. Tačiau jeigu kažkur per toli nugrybausi, atsiremsi arba geležinkelį arba į senamiestį, tad žinosi, kur toliau neiti.

5) Apie kokią Vilniaus vietą norėtum, jog žmonės pakeistų populiarią nuomonę?

Kaip bebūtų keista, norėčiau, kad nuomonė būtų pakeista apie senamiestį. Mes tarsi suprantame, kad jis gražus ir saugotinas, tačiau daugeliui eilinių vilniečių – tik vartojimo terpė. Šiai dienai automobiliu judėti senojo miesto širdyje praktiškai nėra jokių kliūčių, o ir į kelio ženklus dažnai nusispjaunama. Norėtųsi, kad subjektas Nr. 1 senamiestyje būtų žmogus. Tai gali pasirodyti nereikšminga, tačiau atkreipkite dėmesį, kaip skiriasi atmosfera senamiesčiuose tų miestų, kuriuose nuolat juda automobiliai ir tų, kuriuose gali girdėti savo batų kaukšėjimą.

Dar viena vieta, apie kurią žmonės turėtų kalbėti pozityviau – tai medinės architektūros paveldas. Deja, daugelio žmonių tarpe šiandien tokios vietos kaip Šnipiškės, Markučiai, Žvėrynas vertinami tik kaip brangūs sklypai būsimų daugiabučių-ofisų-prekybcentrų statyboms. Tačiau net ir nuvykus į gretimą Latviją galima pamatyti pavyzdžių, kaip atrodo rūpestingai restauruoti medinių namų kvartalai – grožis toks, kad net amo netenki.

Pauliaus Peleckio nuotr./Albertas Kazlauskas
Pauliaus Peleckio nuotr./Albertas Kazlauskas

– Dar dėl senamiesčio. Suki link to, kad keistųsi ne tik požiūris, bet ir infrastruktūra?

– Turbūt nėra kito kelio. Suprantu, kad atsirastų nepatenkintų ir sakančių, jog nepatogu, čia nebe XIX amžius. Bet tarkim būtų galima sudaryti akligatvių sistemą, blokuojančią tranzitinį transportą. Net ir dabar turime konkrečių pavyzdžiui ties Pilies gatve, kur įsilieja Šv. Mykolo ir Bernardinų gatvės – jų gale stovi vazonai. Kam reikia, tas gali privažiuoti prie savo namų, bet nuolatinio judėjimo nėra, todėl tose gatvėse būti malonu.

– Pokalbio pabaigai – ką norėtum palinkėti savo skaitytojui?

– Linkiu būtinai aplankyti tas vietas iš knygos, kurios labiausiai suintriguos ir jas užfiksuoti. Tiesiog užtenka nufotografuoti ir pasidalinti internete, kad visi pamatytume ir turėtume atminčiai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Metas rinktis

Naviguok į ateitį

Laikas iškylai

Vyrų mados savaitė

Venecijos meno bienalė

Dream 2 Drive

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje