Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 30d. 15:00

Alantos seniūnas siūlo poilsį savo ūkyje: asmenukė su mažiausiais arkliukais, žemaitukų terapija ir kaimiškas maistas

Sodyba „Alantos žirgai“
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Sodyba „Alantos žirgai“

Lietuvoje žemaitukų veislės žirgų – vos 800. 7 jų galite pamaitinti 40 ha užimančioje Alantos seniūno Aidono Užubalio sodyboje Molėtų rajone. Įžengus į ją, užplūsta ramybė. Televizorių keičia gamtos vaizdai bei garsai, skrandį malonina kaimiški pusryčiai, patiekti ant šimtamečio stalo, užkloto močiutės nerta staltiese. O kur dar asmenukė su mažiausiais arkliukais Lietuvoje – Šetlando poniais!

Stabtelėjus prie Kazlų kaime veikiančios „Alantos žirgų“ sodybos, dėmesį iškart patraukia daugiau už mane sveriantis niūfaundlendų veislės Ogis. Strigtelėjęs ant galinių letenų, jis priekines galėtų susimesti ant vidutinio ūgio vyro pečių. Juodas milžinas.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Niūfaundlendų veislės dičkis Ogis
Luko Balandžio / 15min nuotr./Niūfaundlendų veislės dičkis Ogis

Čia pat aplink kojas ima suktis mišrūnė Viki, akimirksniu tampanti tavo palydove. Išgirdęs svečių balsus, iš tolumos, lyg mažas besiridenantis pūkų kamuoliukas, parbėga vietoje nenustygstantis mažasis vokiečių špicas Flufis.

„Kiekvienam šeimos nariui po augintinį“, – šypteli pasitikęs sodybos šeimininkas Aidonas.

Kol Flufis sukasi aplink kojas, imu ir nusistebiu – nė vienas keturkojis nė karto nesuloja, net ir savo teritorijoje sutikdamas nepažįstamųjų būrį, tarsi pabrėžtų pagrindinę šios vietos ypatybę – ramybę. Oho, net augintiniai čia pasiruošę ją užtikrinti, – nusistebiu. Šeimininkai šią mano mintį palydi šypsenomis.

Praeiname pro pagrindinį, dar 1840 metais statytą, šeimos namą. Jis perstatytas 1939 metais, atnaujintas – 2010-aisiais. Rekonstruotas išlaikant senas architektūros detales, pavyzdžiui, originalias langines ar stogo dekorą.

Pirmuosius svečius sodyba priėmė dar 2013 metais. Apnakvindinimo verslo idėja gimė, kaip juokauja šeimininkai, „netyčia“. Užaugus ir gimtuosius namus palikus vyresniesiems Užubalių sūnums, atnaujintos senosios aukštaitiškos sodybos antras aukštas liko tuščias, tad kodėl jo neišnuomojus ramybės ir kokybiško poilsio kaime išsiilgusiems nepažįstamiesiems? Pirmajame namo aukšte vis dar įsikūrę šeimininkai, tačiau Aidonas prasitaria, netoliese įsigijęs ant kalnelio stovintį apgriuvusį namuką – ten, atokiau nuo poilsiautojų, šeimyna žada įsikurti ateityje. Taip svečiams atsilaisvins ir pirmasis sodybos aukštas.

Namelyje – begale naujai atgimusių detalių. Pagalvota apie viską, ko gali prireikti gamtos apsuptimi besimėgaujančiam turistui.

Įrengė vilą su senovinių plytų krosnimi

Bėgant metams, ūkis plėtėsi. 2019-aisiais iš senų nugriautos sodybos rąstų šalia vandens lelijomis „apipinto“ tvenkinio šeimininkai pastatė šiuolaikišką dviaukštę vilą su dengta didele terasa ir lieptu į žuvingą tvenkinį.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Sodyba „Alantos žirgai“
Luko Balandžio / 15min nuotr./Sodyba „Alantos žirgai“

Viloje įrengė pirtį ir keturis miegamuosius. Pro antrojo aukšto langus atsveria svajingas peizažas, matyti ir Alantos miestelio bažnyčios bokštai.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Sodyba „Alantos žirgai“
Luko Balandžio / 15min nuotr./Sodyba „Alantos žirgai“

Baldus, iš natūralaus medžio ir derančius prie aplinkos, „Alantos žirgų“ svetainei kūrė vietinis jaunas meistras. Aptikę kokį seną baldą, ar duris, ar indą, šeimininkai jį atnaujina ir suranda tinkamą vietą juo papuošti sodybą. Štai krosnis pirtyje, kurioje visad būna paruoštos vantos „jai“ ir „jam“, pastatyta iš senovinių, rankų darbo plytų, kuri kiekviena skirtinga, o pusryčiai patiekiami ant šimtamečio stalo, pastatyto pievoje, pušų paunksmėje. Ant jo – čiobrelių puokštė, labai tinkanti prie močiutės nertos lininės staltiesės.

Atvykusieji gali leisti vakarus terasoje, vaikštinėti ant nuo jos iki tvenkinio nutiesto liepto, panerti į vandenį, žiemą – čiuožinėti ant užšalusio ledo, žvejoti, mėgautis poilsiu prie laužo, išsikepti mėgstamų patiekalų grilyje, pažaisti tinklinį, nusnūsti hamake, leistis į uogų bei grybų paieškas miške.

Nuo kūno kultūros mokytojo iki žemaitukų veisėjo

Už kilometro nuo sodybos esančio Alantos miestelio seniūnu dirbantis Aidonas – diplomuotas kūno kultūros mokytojas.

„Nakvodavau stadione“, – prisiminęs nusijuokia jis.

Hobis virsta verslu tuomet, kai pasamdomas nors vienas pašalinis asmuo.

Kartu su žmona Giedre jie gyveno ir dirbo Vilniuje, kol vieną dieną nesuėmė stiprus nuobodulys.

„Nenorėdamas sėdėti bute, susigalvodavau eiti į parduotuvę duonos, vėliau – miltų. Smagu mieste tik jaunystėje. Pats esu kilęs iš kaimo, matyt, tas kaimas mane vis stipriau ėmė traukti. Jame veiksmo taip pat yra per akis, tik kitokio. Ėmėme su Giedre ieškoti sodybos. Daug vietovių apvažinėjome, kol radome šią. Viskas buvo apleista, tačiau pajutome didelį potencialą. 2007 metais atsikėlėme gyventi, kalvelių nelyginome, nors daugelis skubėtų pirma tai padaryti – žirgams sveika ant natūralaus grunto vaikščioti, o ir svečius tas kalvotas peizažas pro langą pakeri“, – „Alantos žirgų“ istoriją ėmė pasakoti ūkio šeimininkas.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Sodybos „Alantos žirgai“ šeimininkas Aidonas
Luko Balandžio / 15min nuotr./Sodybos „Alantos žirgai“ šeimininkas Aidonas

Vilniuje jis dirbo prekybos sferoje. Penkerius metus kasdien važinėjosi tarp sostinės ir Kazlų kaimo, tam paskirdamas 3 valandas savo dienos. Sutuoktinė ilgą laiką darė tą patį. Šiuo metu ji nuotoliniu būdu dirba vienoje valstybinėje įmonėje Kaune.

„Sėdžiu ir galvoju, hobis tai vis dar ar jau verslas“, – viename feisbuko įrašų neseniai prisipažino sodybos šeimininkė Giedrė.

Aidono nuomone, hobis virsta verslu tuomet, kai pasamdomas nors vienas pašalinis asmuo. Tai įvyko šiemet. Jų ekologiškas arklininkystės bei gyvulininkystės ūkis, kuriame teikiamos ir kaimo turizmo paslaugos, po mažu plečiasi, tačiau savus valdiškus darbus pora vis dar išsaugo. Sodyboje veisiami, siekiant išsaugoti veislę, senųjų žemaitukų žirgai, auginami mėsiniai galvijai, mini poniai, siūloma, kaip jau apkalbėta, nakvynė svečiams. Veiklų, rodos, begalė.

„Jei turi tikslą, norą – viską suderini, – patikina Aidonas. – Idėjininkai labiau esam. Štai galvijų auginimas – hobis, antra vada šiemet tik pas mus jų. Pernai atsivedė pirmąją vadą – 5, šiemet vėl 5. Iš pernai liko trys telyčaitės, tai jas ir auginame“.

Giedrė dar sugeba ir virtuvėje rasti laiko pasisukti: ruošia ji poilsiautojams tikrus kaimiškus, iš vietos gėrybių pagamintus pusryčius. Būtent jie, kartu su beribiu šeimininkų paslaugumu bei atsidavimu, sulaukia daugiausiai svečių aplodismentų. Ir netrukus įsitikinu, kodėl.

„Tokių skanių pusryčių nesame gavę nė viename 5 žvaigždučių viešbutyje“, – štai tokį atsiliepimą paliko vienas klientas.

Jokių televizorių – tik vaizdas pro langą

Prisėdame antrą sezoną skaičiuojančios vilos terasoje. Tolumoje ant kalvos ganosi žirgai, aplink medį nerimastingai suka ožys, tvenkinyje pliūkšteli žuvys, norom nenorom imi klausytis paukščių orkestro. Nenuostabu, kad sodybos kambariuose nėra televizorių, – gamta čia dovanoja savus besikeičiančius vaizdus ir garsus. Belieka jais, pamiršus miestietišką šurmulį, mėgautis.

Ant stalų ima garuoti vaišės – kaimynės pagamintas sūris su džiovintais vaisiais bei uogomis, ant laužo vyne su daržovėmis kartu troškinta čia pat užauginto anguso galvijo mėsa. Gardumėlis! Netrukus Giedrė jau į lėkštes dėlioja du skirtingo pyrago gabalėlius, Aidonas parūpina naminio vyno taurę, užplikoma natūrali žolelių arbata. Jei to dar būtų maža – ragaujame ir prancūziško pyrago su lašiša. Toks savotiškai modernus poilsis pas ūkininką – bajoriški pietūs!

Karolinos Stažytės nuotr./Sodyba „Alantos žirgai“
Karolinos Stažytės nuotr./Sodyba „Alantos žirgai“

Šeimininkai prisipažįsta svajojantys apie nediduką šeimos restoraną, gaubtą kupolu. Jam jau numatyta vieta sodyboje. Beliks prisivilioti į kaimą Anglijoje šefu viename prancūziškame restorane dirbantį sūnų. Ir nors auginamų galvijų mėsos Užubaliai dar nepardavinėja, tikisi, kad šeimos restoranėlyje bus tiekiami patiekalai, iš ūkyje užaugintų angusų galvijų mėsos.

Aidonas: „Po sunkios dienos žirgai nuramina“

„Būna, klientai paskambina ir klausia, kokias pramogas siūlome ūkyje-sodyboje. Pasiūlau nuvykti į „Vichy“ vandens parką“, – šypteli Aidonas.

Čia „parduodamas“ gyvenimas arti gamtos bei gyvūnų terapija. Laikas susipažinti su keturkojais sodybos augintiniais. Pakviesti šeimininko, nuo kalvos žemyn atidunda būrys žemaitukų, tokių pačių, kokiais lietuviai kadaise jojo iki Juodosios jūros.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Sodyba „Alantos žirgai“
Luko Balandžio / 15min nuotr./Sodyba „Alantos žirgai“

Viena kumelė netrukus turėtų susilaukti kumeliuko. Su žemaitukų šeimyna galima padraugauti ir pasifotografuoti, o kaip gardžiai jie ėda iš delno pagriebtą morką ar duonos riekę. Tik jaunikliai kumeliukai nežino dar jos skonio – besiraukydami suka nosytė toliau ir ieško mamos užnugario.

Karolinos Stažytės nuotr./Sodyba „Alantos žirgai“
Karolinos Stažytės nuotr./Sodyba „Alantos žirgai“

„Pernai buvome pripažinti trečiais pagal dydį žemaitukų veisėjais Lietuvoje. Iš privačių esame vieninteliai, kurių kumelės atsivedė net tris kumeliukus. Nėštumas trunka 11 mėnesių. Visi septyni žirgai, kuriuos auginame, turi vardus. Duodami jie atsižvelgiant į tėvo ar motinos pirmą vardo raidę. Daugiau nei galvijas suėda, nes ėda 16 valandų per parą“, – nusijuokia Aidonas.

Lietuvoje, anot jo, iš viso yra apie 800 žemaitukų. Užubaliai juos augina bei veisia siekdami, kad veislė neišnyktų. Net ir žiemą žemaitukai praleidžia lauke, tereikia suręsti jiems pasiekiamą pastogę.

„Jei kamuoja sunki diena, ateinu prie jų ir nusiraminu. Žirgo intelektas – kitoks nei kitų gyvūnų“, – patikino Aidonas.

Siūlo asmenukę su mažiausiu arkliuku

Sodyboje taip pat auga ir penkios mažo ūgio mini Šetlando poniukės, vieni mažiausių arkliukų Lietuvoje, kurių svoris tesiekia 40-50 kg, o ūgis ties ketera – 50-60 cm. Mūsų apsilankymo metu trys buvo iškeliavusios į svečius „pas kavalierių“, asmenukių herojėmis tapo Mišelė ir Širdelė.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Sodyba „Alantos žirgai“
Luko Balandžio / 15min nuotr./Sodyba „Alantos žirgai“

„Jei norite paglostyti mini Šetlandą – reikės pritūpti. Tokie jie mažiukai“, – juokais perspėja Agnė Vaitkuvienė, Lietuvos kaimo turizmo asociacijos vadovė, užsimaniusi pati auginti šiuos mažulyčius.

O ar žinote, kokia yra Šetlando mažųjų ponių paskirtis? Ogi tempti anglies pilnus vežimėlius giliose šachtose! Užubalių sodyboje jie – draugai ir ūkio puošmena.

Karolinos Stažytės nuotr./Sodyba „Alantos žirgai“
Karolinos Stažytės nuotr./Sodyba „Alantos žirgai“

Poniukes, kaip pasakoja Aidonas, teko atskirti nuo žemaitukų. Paklausite kodėl? Nes vienintelis sodyboje augantis žemaitukų eržilas, užėjus rujai, „sugulovių“ pagal jų ūgį neskirsto.

„Dydis eržilui bus nesvarbu. Užniurkys negyvai kumelę poniukę. O ir eržilai tarpusavyje nesutaria. Turėjome poniuką kumeliuką, tai šis krito nelygioje kovoje su žemaitukų eržilu. Dėl to dabar reikia poniukes „į svečius“ vesti“, – liūdną istoriją nupasakojo sodybos šeimininkas, prieš porą metų nusprendęs pagilinti savo žinias – VDU Žemės ūkio akademijoje ėmė studijuoti Kaimo plėtros administravimą.

Vieno ko pavyksta išvengti, tai vilkų apsilankymo. Jų apylinkėse, anot Aidono, itin daug. Štai anądien kaimynystėje jie išpjovė 12 avių.

Rugsėjo 4–6 dienomis, akcijos „Atviros dienos kaime“ metu, atvykite pas Aidono žemaitukų šeimyną ir poniukus, pamaitinkite juos morkomis, pasivaikščiokite po ūkio valdas ir apylinkes, pasivaišinkite kaimyninių ūkininkų sūriais, duona ir medumi, esant palankioms sąlygoms, pažvejokite ar išsimaudykite tvenkinyje.

Žurnalistų turą po kaimo sodybas organizavo Lietuvos kaimo turizmo asociacija. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.

Komentarai: 5

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu
Ypatingos
Interviu

Video

01:24
01:08:38
13:10

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje