Dabar populiaru
Publikuota: 2018 lapkričio 16d. 21:09

Aplankykite Vilkyškius: vofeliai, kafija ir kitos Mažosios Lietuvos įdomybės

Vilkyškių dvaras
Vytenio Radžiūno/LRT.lt nuotr. / Vilkyškių dvaras

Tilžės sūris, vofeliai, kafija – tai tik keli Mažosios Lietuvos skanėstai, apie kuriuos portalui LRT.lt pasakoja Pagėgių krašto turizmo informacijos centro vadovė Ilona Meirė. Rambyno pašonėje įsikūrusiame Vilkyškių miestelyje galima sužinoti ne tik apie lietuvninkų maistą, bet liuteronų bendruomenę, dvaro gyvenimą ir sudalyvauti tarptautiniame vargonų muzikos festivalyje.

Mažosios Lietuvos liuteronai

Atvažiavus į Vilkyškius iš Rambyno regioninio parko, pirmiausia į akis krenta raudonų plytų bažnyčia aukštu laibu bokštu. Dabartiniai evangelikų liuteronų maldos namai buvo pastatyti 1895 m. Prie bažnyčios pasitinka Ilona Meirė, Pagėgių krašto turizmo informacijos centro vadovė. Dideliu raktu atrakina medines bažnyčios duris ir pakviečia užeiti į vidų. Lauke – apie 10 laipsnių šilumos, bet pravėrus šventovės duris padvelkia šaltis.

Pasakojimą apie Vilkyškius I.Meirė pradeda nuo reformacijos: „Vilkyškiai priklausė Ragainės parapijai, todėl miestelio istorijos puslapiuose gilią žymę paliko Martynas Mažvydas. Jis savo laiškuose kunigaikščiui Albrechtui Brandenburgiečiui išreiškė rūpestį dėl Ragainės srityje vyravusio dievo žodžio, bažnyčios procesų ir potvarkių niekinimo. Aktyvi Mažvydo veikla lėmė tai, kad pirmoji bažnyčia miestelyje buvo pastatyta labai anksti – XVI amžiaus viduryje.“ Kraštą plakė karai, veržėsi švedai, kazokai, todėl bažnyčios išvaizda ir stovėjimo vieta kelis kartus keitėsi.

Vytenio Radžiūno/LRT.lt nuotr./Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčia
Vytenio Radžiūno/LRT.lt nuotr./Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčia

Po Antrojo pasaulinio karo reikalai dar pablogėjo, sako I.Meirė: „Bažnyčia buvo paversta grūdų sandėliu, siekiant sunaikinti žmonių ir tautos tapatybę. Grąžinus pastatą parapijiečiams pirmosios pamaldos įvyko 1992 m., bet bažnyčia atrodė tragiškai – langai išdaužyti, užmūryti, uždengti plėvelėmis, grindys nuo kalno grūdų buvo išpuvusios, visas inventorius dingęs. Autentiškiausias interjero elementas dabar yra senieji balkiai su užrašais dviem kalbomis – vokiškai ir lietuviškai.“ Jie iš tiesų atrodo įspūdingai.

Originalios ir dvi žvakidės, pažymi I.Meirė. Vietos kunigas kreipėsi į bendruomenę prašydamas padovanoti arba parduoti bažnyčiai priklausiusias kilnojamas vertybes. Taip vietinė moteris žvakides pardavė už 20 litų. Bažnyčią puošia vitražai, atkurti remiantis gyventojų pasakojimais ir išlikusiais duomenimis, visų jų autorė yra Rasa Grybaitė. Šiuo metu evangelikų liuteronų bendruomenė maža – 30–50 narių, jai vadovauja kunigas Mindaugas Kairys.

Vytenio Radžiūno/LRT.lt nuotr./Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčia
Vytenio Radžiūno/LRT.lt nuotr./Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčia

Vargonų muzikos festivalis

„Už mūsų yra vargonai, laikomi pačiais didžiausiais Vakarų Lietuvoje, – pasakojimą tęsia turizmo informacijos centro vadovė. – Jie buvo sukonstruoti 1953 m. Detmoldo mieste Vokietijoje. Evangelikų liuteronų M.Mažvydo parapija juos padovanojo Vilkyškiams.“

Nuo 2008 m. Lietuvos evangeliškosios bažnytinės muzikos sandraugos pirmininkė Laura Matuzaitė-Kairienė Vilkyčiuose organizuoja vargonų muzikos festivalius. „L.Matuzaitė-Kairienė festivalį „užaugino“ iki ypatingai profesionalaus lygio, atlikėjai atvyksta ne tik iš Europos, bet ir pasaulio, akustika yra labai gera. Jos pastangų ir atviros širdies dėka neįmanoma misija po 10 metų viršijo visus lūkesčius“, – sako I.Meirė. Festivalis prasideda ankstyvą pavasarį, vyksta visą vasarą, paskutinis būna spalio mėnesį. Koncertai ypač populiarūs – anot I.Meirės, bažnyčioje net pritrūksta vietų, žmonės atvyksta iš Klaipėdos, Kauno, Tauragės, Jurbarko. Atvyksta net ir grupės iš Vokietijos.

Vytenio Radžiūno/LRT.lt nuotr./Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčia
Vytenio Radžiūno/LRT.lt nuotr./Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčia

Šalia bažnyčios stovinčiame pastate įrenginėjamas susitikimų centras, eksponuojama paroda, skirta Reformacijos jubiliejui, po koncertų žmonės susirenka pabendrauti. Anksčiau čia buvo tvartas, iš tų laikų interjere išlikusios karvių girdyklos. Anot I.Meirės, istoriškai vertingame pastate bus įrengti apsistojimo namai keliaujančiam jaunimui ar grupėms, kurios galės pajusti tikrąją šio krašto dvasią.

Viename iš šalia liuteronų evangelikų bažnyčios esančių pastatų yra ekspozicija, skirta vokiečių rašytojui Johannesui Bobrowskiui. Sovietmečiu šiame pastate buvo gimdymo namai ir ambulatorija, dabar klebonijos pastatas, po juo išlikę rūsiai. Pasak I.Meirės, vertingiausia Johanneso Bobrowskio dalis – memorialinis darbo kambarys, atkeliavęs tiesiai iš Vokietijos.

Vytenio Radžiūno/LRT.lt nuotr./Johanneso Bobrowskio memorialinis darbo kambarys
Vytenio Radžiūno/LRT.lt nuotr./Johanneso Bobrowskio memorialinis darbo kambarys

Lietuvninkų skanumynai

Užsukame į Pagėgių krašto turizmo informacijos centrą, kuriame galima sužinoti šį tą netikėto – nuo Tilžės per Pagėgius iki Smalininkų kursavo siaurasis geležinkelis, o gyvenimas palei jį virte virė. Siaurukas veikė 40 metų – nuo 1904 m. iki 1944 m., dabar vėžė yra išardyta. „Pagrindinė siauruko paskirtis buvo krovinių gabenimas. Siauruku veždavo viską, ką galima buvo užauginti, visą žemės ūkio produkciją – nuo seno Karaliaučiaus kraštas buvo vadinamas Didžiosios Vokietijos maisto sandėliu“, – pasakoja I.Meirė.

I.Meirė pabrėžia, kad maisto produktai šiame krašte buvo itin kokybiški: „Turime daug lankų, Nemuno užliejamų pievų, kuriose ganėsi karvės ir duodavo išskirtinio skonio pieną. Iš jo pagaminti sviestas ir sūris būdavo išskirtiniai, Tilžės pirkliai tuoj pat išgraibstydavo.“ Būtent Mažojoje Lietuvoje prieš 200 metų pradėtas gaminti ir garsusis Tilžės sūris – Tilsiter käse, o Vilkyškių miestelio pieninė sūrius pradėjo gaminti dar 1934 metais.

Vytenio Radžiūno/LRT.lt nuotr./Pagėgių krašto turizmo informacijos centras
Vytenio Radžiūno/LRT.lt nuotr./Pagėgių krašto turizmo informacijos centras

Paklausta, ko galima paragauti, atvykus į Vilkyškius ir Mažąją Lietuvą, turizmo informacijos centro vadovė sako, kad yra keli verslininkai, siūlantys išbandyti lietuvninkų valgius. „Jie sukūrė programas turistams, kurių metu siūloma paragauti patiekalų, pagamintų pagal senuosius receptus. Dažniausiai tai – šiupinys, štrudelis, vofeliai, kafija, tija ir stipresnis gėrimas, „miškiniu“ vadinamas“, – sako ji. Juokaudama dar priduria, kad anksčiau drevėse kopinėjant medų, reikėdavo meškas kaip nors užmigdyti: „Reikėdavo jas prigirdyti, kad būtų švelnesnės ir nepultų medų iškopinėjus, tai tas gėrimas ir būdavo duodamas.“ O štai kafija – bene svarbiausias lietuvninkų gėrimas, buvo perimtas iš vokiečių. Sakoma, kad vietos žmonės jį taip pamėgo, kad rytais vietoj įprastai valgomos sriubos ėmė vartoti.

Deja, pavieniams turistams tradicinės virtuvės malonumais ir edukacinėmis programomis pasimėgauti greičiausiai nepavyks – užsiėmimai ir degustacijos yra skirti organizuotoms grupėms ir iš anksto užsakius.

Vytenio Radžiūno/LRT.lt nuotr./Vilkyškių dvaras
Vytenio Radžiūno/LRT.lt nuotr./Vilkyškių dvaras

Dvaras ir pabėgę zalcburgiečiai

Apėję bažnyčią ir aplinkinius pastatus patraukiame kitoje gatvės pusėje esančio dvaro link. Jis įkurtas 1628 m. Wolfo Michaelio Müllkünzelio. I.Meirė pasakoja, kad anksčiau aplinkui stovėjo karvidė, kiaulidė, siloso bokštai, buvo maniežas. Įdomiausia tai, kad į dvaro pastatą vandenį nešdavo tarnai, o štai į arklides jis buvo tiekiamas centralizuotai – buvo pompa, ją sukdavo vienas arklys. Dabar išlikę gyvenamasis namas, svečių, darbininkų namai, arklidės, svirnas. Be to, gyva ir paskutinių dvaro savininkų duktė Elli Biene Schacht.

Po XVIII a. pr. praūžusios maro epidemijos Rytų Prūsijoje gyventojų sumažėjo 40 proc., todėl ėmė tuštėti krašto iždas. Problema buvo išspręsta pradėjus krašto kolonizaciją – į protestantišką Prūsiją ėmė keltis evangelikai liuteronai iš Zalcburgo, Pfalco, Nasau ir kitų kraštų, kuriuose buvo persekiojami.

Vytenio Radžiūno/LRT.lt nuotr./Vilkyškių dvaras
Vytenio Radžiūno/LRT.lt nuotr./Vilkyškių dvaras

„Kiek toliau stovi paminklas zalcburgiečiams, kurie XVIII amžiuje, išvaryti jų pačių karaliaus, pėsčiomis pasiekė į šitą kraštą ir susikūrė naują tėvynę prie Nemuno“, – rodo pašnekovė, nors su vietiniais gyventojais bendrą kalbą jie rado ne taip greitai.

Praeiname buvusią dvaro užeigą. „Žmonės gausiai važiuodavo į turgavietes, todėl užeigų jiems reikėdavo ir arkliams pagirdyti, ir patiems pailsėti. Didžiausi turgūs vykdavo Viešvilėje, Pagėgiuose buvo arklių turgus, taip pat prekiauta Tilžėje. Čia apsistoję kitoje kelio pusėje žmonės rasdavo kepyklą, kurioje buvo galima nusipirkti ne tik duonos, bet tris kartus pigesnio negu Klaipėdoje sviesto. Todėl buvo sakoma, kad čia pirktu sviestu galima ratus šmyrinti.

Ant buvusio užeigos pastato būdavo daugybė reklamos. I.Meirė sako, kad reklamuojamasi būdavo ne prasčiau nei dabar: „Ant sienos buvo išreklamuota viskas, ką buvo galima gauti, nusipirkti, užsisakyti. Vienoje pusėje dar likę išrašytų mažai įskaitomų dalykų.“

Čia pasivaikščiojimas po urbanistiniu paminklu paskelbtą Vilkyškių miestelį baigiasi – keliaujantys šiais metais pristatytu turistiniu maršrutu per Mažąją Lietuvą „Kitoks kelias iki jūros“, turėtų užsukti tiek čia, tiek ir į Rambyno regioninį parką.

Lrt.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:19
00:58
01:38

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje