Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2021 11 06, 13:55

„Bajorų virtuvė“. Kretingos dvaras – Tiškevičių klestėjimas ir leguminos receptas

Lietuvoje vis dažniau atsisukame į savo krašto kultūrinį paveldą, protėvių palikimą ir tai saugančius žmones. Viena iš šio palikimo atšakų – primirštas bajorijos gyvenimas XVIII–XIX a. Lietuvoje. Penkių dalių cikle rodomi iki šių dienų išlikę ir puoselėjami Rietavo, Paliesiaus, Kretingos, Renavo ir Pakruojo dvarai. Videociklas skirtas visiems, besidomintiems gastronomijos ir kulinarijos paveldu, norintiems sužinoti ką nors nauja apie Lietuvoje pastatytus dvarus bei juos valdžiusias bajorų gimines, taip pat – jų nuopelnus Lietuvai. Ir, galiausiai, užmesti akį, kaip gi anksčiau atrodė pasiturinčio didiko „tipinis ir paprastas“ meniu.
Kretingos dvaras
Kretingos dvaras / Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos/Gyčio Juodėno nuotr.

Šioje videopasakojimo dalyje sužinosite apie Kretingos dvarą ir Tiškevičių giminės palikimą.

Tiškevičių palikimas

Kretingos dvaras žinomas jau 500 metų. Kretinga – tai vienas seniausių LDK vakarinės dalies miestelių, daugiausia siejamas su Chodkevičių vardu. Bet iš tikrųjų tiek dvaras, tiek miestelis spėjo pabuvoti įvairių žymių giminių rankose: Chodkevičių, Sapiegų, Potockių, Masalskių, Zubovų, galiausiai per varžytynes atiteko Tiškevičiams. Tada Juozapas Tiškevičius su visa gausia šeima ir tarnais atsikraustė čia iš Lentvario.

Su Tiškevičių vardu susijęs ir Kretingos klestėjimas, nes jie buvo labai inovatyvūs ir verslūs žmonės, kurie verslumą perduodavo savo vaikams: pirmasis šaligatvis, pirmasis mūrinis tiltas, pirmoji hidroelektrinė Lietuvoje, pirmoji telefono linija Kretingoje atsirado Juozapo Tiškevičiaus dėka. Įdomu, kad Kretinga ir Palanga – tarsi dvarai dvyniai, nes Tiškevičių žiemos rezidencija buvo Kretinga, o vasaros buvo leidžiamos Palangoje.

Kadangi Kretinga buvo žiemos dvaras, tai viena įspūdingiausių dvaro dalių yra žiemos sodas, kurį 1880 m. pastatė grafas Juozapas Tiškevičius ir kuris buvo vienas didžiausių visoje ano meto Europoje. Antrame žiemos sodo aukšte Tiškevičių šeima mėgo pietauti ir vakarieniauti. Specialus patarnautojas žiemos sode laistydavo koralus, kad jie išlaikytų natūralią spalvą. Oranžerijos nebuvo retenybė XIX a. dvaruose, tačiau Kretingos oranžerija yra geriausiai išlikusi iki šių dienų.

Taip pat Tiškevičiai kūrė ir puoselėjo prancūziškojo stiliaus parką šalia dvaro, Dvaro parkas buvo atviras visiems kretingiškiams ir miesto svečiams. Čia buvo keturi fontanai, žydėjo daugybė gėlių, buvo suformuota liepų alėja, keletas tvenkinių – vienas skirtias pasigrožėti, kitas pasiplaukioti valtele ir maudynėms, trečias ančių medžioklei. Parko teritorijoje buvo įrengtas ir pirmasis lietuviškas vaikų darželis dvaro darbininkams, kur vaikai buvo ir prižiūrimi, ir mokomi skaityti, rašyti, skaičiuoti.

Kalakutai Rusijos carui

Kretingos dvaras buvo savotiškas kultūros židinys. Grafų Tiškevičių šeima garsėjo lynų vaišėmis. Tai buvo labdaringos akcijos, kuriomis buvo stengiamasi surinkti pinigų įvairiems projektams. Yra išlikusių prisiminimų, kaip atrodė toks patiekalas.

Lynus supjaustydavo gabalėliais, apipildavo aliejumi, grikių kruopomis, prieskoniais, sukišdavo į veršiuko ar kiaulės skrandį ir kepdavo krosnyje vis palaistydami šermukšnių vynu. Šis patiekalas buvo toks gardus, kad ne tik skatindavo aukoti, bet ir padėdavo suvilioti labiausiai užkietėjusį senbernį. Taip pat rūmuose būdavo valgomas ypatingai užaugintas kalakutas – lesintas riešutais ir girdytas raudonu vynu.

Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos/G.Juodėno nuotr./Kretingos dvaras
Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos/G.Juodėno nuotr./Kretingos dvaras

Šiuos Tiškevičių kalakutus užsisakydavo net Rusijos caras. Iki pat 1917 m. revoliucijos šie kalakutai buvo vežami net į Sankt Peterburgą.

Grafai augino įvairius augalus ir gyvūnus, turėjo šiltnamį, kuriame augo net vynuogės. Jie augino ir sraiges, kurias valgydavo. Kasdienybėje grafai valgė labai įvairų maistą. Iš kuklesnių patiekalų būtų galima paminėti pertrintą bulvienę su raudonaisiais ikrais, ant iešmo keptą putpelytę, įvairiausias sriubas. Dvare buvo net trys virtuvės.

Aviečių arba žemuogių legumina – tai senas desertinis patiekalas, šiek tiek primenantis šiuolaikinį pudingą. Legumina gaminama maišant trintas uogas su plaktais kiaušinių baltymais ir želatina. Patiekalas gaminamas ant ledo luito, kad įgytų drebučių pavidalą.

Aviečių arba žemuogių leguminos receptas

Paimti tris pilnas stiklinaites (apie 600 ml) uogų (aviečių arba žemuogių; taip pat tinka braškės ir vyšnios, tik vyšnioms reikia daugiau cukraus). Uogas pertrinti per sietą (kad būtų tyrė). Pasiruošti stiklinaitę (apie 200 ml) želatinos tirpalo. Suplakti putas iš keturių baltymų, sumaišyti jas su trintomis uogomis, želatinos tirpalu, įberti pusė svaro (maždaug 200 g.) smulkaus cukraus ir viską gerai išmaišyti. Tada plakti pasistačius ant ledo luito, kol susidarys tiršta puta. Tuomet supilti į drėgną formą, į kurią įbarstyta cukraus, pastatyti ant ledo luito, tesustingsta, išversti į dubenėlį ir tiekti ant stalo. Vietoje kiaušinių baltymų galima plakti putas iš grietinėlės ar grietinės.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje