Dabar populiaru
Tiesiogiai
15min be reklamos
Publikuota 2022 10 02, 13:04

Dovilų piliakalnį gaubia mitai: legendų siužetai stulbina įvairove

Ant kuršiams priskiriamų piliakalnių mitologijos pjedestalo šis proistorės paminklas neturi sau lygių: apie Klaipėdos rajone, vaizdingoje Minijos upės terasoje (atragyje), glūdintį I tūkstantmečiu-XIII a. datuojamą Dovilų piliakalnį yra žinoma net 17 padavimų.
Dovilių piliakalnis
Dovilių piliakalnis / Deniso Nikitenkos/www.ve.lt nuotr.

Piliakalnių tyrinėtojai minėtą reliktą vadina savotiška anomalija, nes archeologų netyrinėtas, jokiuose viduramžių metraščiuose nepaminėtas žilos senovės objektas pelnė ypatingą dėmesį vietos gyventojų kolektyvinėje atmintyje.

Legendų siužetai stulbina savo įvairove: čia pasirodančios užburtos repečkos, iš urvų kaip strėlės iššauna nuleistos ilgos kartys, į juos lenda piemenukai, požemiuose pinigus skaičiuoja velniai, glūdi rūmai, gyvena žilagalvis senelis su karžygiais, naktimis vaidenasi žirgas be galvos, trys kunigaikštytės, siaubingas šuo, padavimuose minimi Lietuvos didysis kunigaikštis (LDK) Gediminas, jo giminaitis ir mitinis pilies valdovas Dovilanas.

„Stebina labai didelė motyvų įvairovė, o tai Dovilų piliakalnį daro išskirtinį visame Vakarų Lietuvos regione. Dažnai padavimų apie piliakalnius siužetai kartojasi, o čia randame visą puokštę pačių įvairiausių istorijų. Mes, archeologai, gal kažko nematome, neįvertiname nuorodų, užkoduotų tuose padavimuose?“ – „Vakarų ekspresui“ sakė vienas garsiausių šalies mitologų, Klaipėdos universiteto archeologas, prof. Vykintas Vaitkevičius.

Iš Dovilų piliakalnio nėra žinomas nė vienas radinys, nelokalizuota ir kuršių gyvenvietė, kapinynas. Tušti lapai šio paminklo archeologinėje dosjė. Tiesa, 1923 m. Dovilų apylinkėse, Minijos senvagėje, buvo rastas bronzinio Klaipėdos tipo kirvio daugkartinio naudojimo liejimo formos pusė (artefaktas datuojamas ankstyvuoju bronzos amžiumi, 2000-1700 m. pr. Kr.)

Mįslingi urvai

Nuvykti ir rasti piečiausią senovinės kuršių Ceklio žemės Dovilų piliakalnį yra paprasta: pasiekiamas kultūros paveldo paminklas nuo Dovilų fermų (ties keliu iš Jakų pro Kiškėnus į Dovilų gyvenvietę) pasukus į pietvakarius. Kelkraštyje stovi nuoroda, dar dvi neleis pasiklysti laukų keliukuose.

Piliakalnis stūkso itin vaizdingoje vietoje Minijos dešiniajame krante: ištįsęs palei upės vagą su aukštais šlaitais, 110 m ilgio aikštele, kurioje iš priešingų pusių pūpso buvusių gynybinių pylimų likučiai. Pilies kalną iš vieno krašto saugo upė, iš kito – gili, pelkėta raguva, skrodžiama bevardžio upeliuko. Miškingoje piliakalnio aplinkoje pilna natūraliai, su visomis šaknimis išvirtusių medžių, vėjo nulaužtų kamienų, kurie tręšta, pūva taip vietovei suteikdami žmogaus neliestos gamtos žavesio.

Iš Dovilų piliakalnio nėra žinomas nė vienas radinys, nelokalizuota ir kuršių gyvenvietė, kapinynas.

Dar 1903 m. išleistoje savo knygoje „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“ dr. Jonas Basanavičius Dovilų piliakalnio vaizdą apibūdino panašų, koks yra ir dabar.

„Dovilų pilatė yra kunįgo lauko padaubij', visa abelnai (visiškai – aut. past.) ir tankei su ąžuoliukais, beržukais bei kadagių krumais apaugus. Apie 100 metr. nuo rytų vakarulink' nusitęsdama <...> su metro gile duobe, lyg kokia rona (žaizda – aut. past.) praėjusų laikų, liudnai bei tykai pietunlink' į prabėgančę Minės srovę bei jos žaliąją lenkę (pievą, lanką – aut. past.) nužvelgia… Žiloje senovėje, kol' minėtoji duobė begaliniškai gili buvo, žmonės jos gilumą su ilga karče mieravo (kartimi matavo – aut. past.), ale toji į padanges, lyg striela iš vilpstynės išlakinta tapė (lyg strėlė iš laidynės iššovė – aut. past.)“, – rašė tautos patriarchas J. Basanavičius.

Duobės, urvai – vienas dažniausių padavimų apie Dovilų piliakalnį motyvų.

„Senieji žmonės pasakoja, kad kalne yra užkeiktų turtų, kuriuos saugoja nelabieji. Anksčiau, kada į kalną dar ėjo gilus urvas, žmonės eidavo pasiklausyti, kaip velniai urvo gilumoje skaitė pinigus. Sako, kad į urvą įkišus galvą, galėjai aiškiai girdėti apačioje pinigų skambėjimą. Jeigu į urvą įmesdavo akmenuką, tai apačioje suskambėdavo. Po kiek laiko akmenukas išlėkdavo kaukdamas į padangę. Senieji žmonės tvirtina, kad urve yra atidaryta skrynė, pilna pinigų, kuriuos saugoja velniai“, – 1940 m. išleistoje knygoje „Kai dar amžina ugnis ruseno“ rašė dr. Jonas Remeika.

Nedavė vietiniams ramybės tas urvas, todėl kartą kaimo bernai įmetė į jį šienvežę kartį: apačioje nuaidėjo baisiausias bildesys, kartis švilpdama išlėkė aukštyn (ją po kelių dienų rado kitame kaime), o urvas užgriuvo. Pasakojama ir apie į kalną vedančias geležines duris, esančias iš Minijos upės pusės.

Piliakalnis stūkso itin vaizdingoje vietoje Minijos dešiniajame krante.

Į mitinį, lobių bei pinigų pilną urvą lindo ir piemenukas: šį, jauniausiąjį ir baimės pilnomis akimis, pririštą per krūtinę virve, apačion nuleido vyresnėliai. Urvas dugne pasirodė besantis platus, šviesūs rūmai ir su žibančiais vartais, ir viskas čia žibėjo auksu, sidabru, apsidangstę žvėrių kailiais, ginkluoti kalavijais vaikštinėjo kariai. Baisiai nustebusį piemenuką kalno gilumoje pasitiko žilas senelis: pavaišino gardžiais valgiais, aprodė turtus ir prisaikdino niekam nepasakoti. Piemenukas pats nesuprato, kaip lipdamas urvu aukštyn atsidūrė kalno viršūnėje.

Buvo praėjusios trys dienos, ir kaimiečiai manė piemenėlį pražuvus. Šiam grįžus ėmė įkyriai klausinėti, ką šis urvo dugne matęs. Neiškentė berniukas, papasakojo ir visam laikui nebyliu liko.

Nelaimės ištikdavusios visus kasėjus, lobių ieškotojus: vieni išprotėdavo („abelnai iš galvos išėjo“) kiti susirgdavo, treti staiga numirdavo ir pan. Dažnas siužetas – velniukai, velniai, kurie turtus siūlo (šiukštu, negalima imti!), su piemenukais ripką (ritinį – senovinį lietuvių žaidimą, šiek tiek primanantį žolės riedulį) muša.

Mitiniai gyviai

Dovilų piliakalnių padavimų kraitelėje galima sutikti ir keletą gyvūnų: vienas motyvas nejučia primena net garsiausią seklio Šerloko Holmso kūrėjo Arthuro Conano Doylio novelę „Baskervilių šuo“.

Pasakojama, kad ant šio kalno stovėjusi „lietuvių kunigaikščio Gedimino“ (kitame Minijos krante yra Gedminų kaimas, kurio vardu taip pat šis piliakalnis vadinamas) pilis, o jos bokšto požemiuose dideli lobiai buvo.

„Ir iki šiol yra saugomi didelio šuns. Aludaris iš Pilališkių, vyras, prasiskolinęs, kad net pražilo, pasiėmė kastuvą bei žibintą ir vidurnaktį nuėjo į kalną. Jis kasė, pakol kastuvas duobėje į kažką neatsitrenkė. Tik kad pradėjo ūžti ir šniokšti, kalnas sudundėjo ir mėlynos liepsnos pasipylė ant jo, pasirodė baisios išvaizdos gauruotas šuo, įšoko į duobės vidurį iššiepęs dantis ir su raudonomis kaip ugnis akimis į drąsų kasėją įsistebeilijo. Aludarį sukaustė siaubas, jo plaukai pasišiaušė, jis griebė kastuvą, žibintą ir leidosi paskubomis namo“, – kraupi istorija aprašoma padavime.

Yra ir žirgo be galvos, keistų kačių, kasėjams apie kojas besišvaistydavusių ir dirbti trukdydavusių (dėl to „pilatę nukast apsiėmusieji teip jau savo mierį neatsieko“, t.y., savo tikslo nepasiekė), motyvai.

Jei pasakose reikia bučiuoti varlę, pavirstančią princu, tai Doviluose neišsigąskite pamatę rupūžę. Tai – labai tikėtina, nes jos ten gyvena, tad lankytojai turi puikų šansą patikrinti, ar veikia vienas iš padavimuose minimų prakeiksmų. Teks repečką bučiuoti ir išvaduoti kunigaikščio Gedimino dukteris, nugrimzdusias giliai po žeme.

„Joninių vidurnaktį kunigaikštytės išeina į kalno viršų ir laukia išvaduojamos. Visos trys – bjaurios repečkos. Baisu ir šiurpu pažiūrėti. Jeigu kas jas visas pabučiuotų, vėl iškiltų pilis ten, kur seniau šauniai stovėjo. Išvaduotojas gautų gražią kunigaikštytę ir visus turtus. Bet vargas tam, kuris dėl baimės visų nepabučiuotų“, – dėstomos taisyklės J.Remeikos užrašytame pasakojime.

Nelaimės ištikdavusios visus kasėjus, lobių ieškotojus.

Bučiavo toks legendinis vyrukas, bet tik vieną karpotąjį varliagyvį. Jam net leista tai pro skarelę daryti. Vos pabučiavo, iš kalno ėmė lįsti visokios baisios šmėklos, o laimės ieškotojas taip persigando, kad dėjo į kojas. Toli nenubėgo: sukniubo ir numirė staiga. O kunigaikštytės (yra ir „dvi mergi“, kurias išvaduoti reikia bučiuojant jau vieną, bet baisiai didelę rupūžę) nebesirodė. Gal pasirodys?

Padavimų ištakos

Įdomiausia bei žaviausia yra tai, jog daugybę urvų (olų) išties galima rasto Dovilų piliakalnyje: jo pietrytinis šlaitas virtęs tikru lapių arba barsukų miestu, o vienas urvas yra pačioje aikštelėje ir jis toks gilus, jog lengvai iki kaklo įlenda suaugęs žmogus. Matyt, gilūs, tamsūs, baugūs kalno urvai audrino žmonių fantaziją.

Būta ir tokių atvejų, kai žvėrims nuopelnų priskirti nebegalima: 1938 m. A.Reizgys aprašė 96 metų Dėckio pasakojimą, kaip šis su draugais piliakalnyje kasė urvus ir ieškojo pinigų, lobių, tačiau rado plokščią akmenį.

„Pavakarėje jie dar išgąsdino kunigo žmoną, kai vienas išverstais kailiniais išslinko iš krūmų. Ji tai traktavo kaip velnią ir į piliakalnį iškvietė vyrą. Po to vienas kunigas dar norėjo perkasti visą piliakalnį, bet mirė, to neįvykdęs. Šis atvejis rodo, kaip kartais atsirasdavo padavimų“, – knygoje „Klaipėdos rajono piliakalniai“ (2017 m.) rašė archeologas dr. Gintautas Zabiela.

Jo žodžius patvirtina ir dar viena legenda, galimai susijusi su gerokai svaigiųjų gėrimų padauginusio vyro papasakota (ir 1981 m. perpasakota Anos Dugnienės iš Priekulės) istorija.

„Iš Jurgių kaimo daug kas eidavo į šuokius į Dovilus, bet vakari pro piliakalni nieks nedrįso eiti, nes ten baidydavo: girdindavos bildiesi y visuoki trypimai. Tai viens vyriškis pasakojo, yr ein jis pruo tą piliakalni i sako, man jau plaukai šiaušias. Buvo mėnesiena. Sako matau iš tolo žvilg kažkas. Aukštas toks, apsė, blizgančeis rūbais apsirengis <...>“, – pasakojo moteris.

Keliauninkas net pagalį pasiėmęs ir „per kuprą“ pamėklei juo sudavęs, tačiau tada paaiškėjo, kad „primušė“ ant piliakalnio augusį, žmogaus siluetą priminusį kadagio krūmą...

Urvai, velniai, rupūžės, katės, siaubingas šuo, begalvis žirgas... Esama ir kilnių herojų, „apgyvendintų“ Dovilų piliakalnyje. Dėl Gedminų kaimo pavadinimo dažnai (be abejo, ir klaidingai) minimas LDK Gediminas (arba jo „giminaitis Gedminas“, kuris priešo antpuolio metu prisišaukė velnius), tačiau vietiniai sukūrė savo originalų kunigaikštį, Dovilanu pavadindami.

Tai – pilies valdovas, krašto gynėjas nuo „vyrų geležiniais šarvais“. Tiesa, Dovilų pilis nėra paminėta 1253 m., 1291 m. pietinio Kuršo dalybų aktuose, piliakalnyje nerandama ir apie Vokiečių ordino antpuolį galinčių paliudyti anglių sluoksnio, kurio esama kitose kuršių piliavietėse.

„Dovilanas su savo mylimais kariais daug kartų atmušė priešą nuo mūrų. Nors ir taip narsiai gynėsi Dovilano kariai, tačiau negalėjo atsilaikyti prieš daug didesnį ir galingesnį priešą. Tada Dovilanas trenkė savo kardu į aukurą taip, kad tas sutrupėjo. Trenkdamas kardu į aukurą prakeikė priešus ir pilį. Pilis pamažu nugrimzdo į žemę, o toje vietoje paliko tik pilies kalnas“, – rašoma padavime.

Vakarų ekspresas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje