Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 17d. 15:00

Gyvenimas ant rubežiaus (6). Darbštūs jotvingių palikuonys žuvimis šerdavo gyvulius

Ašašninkų kaimas
Vidmanto Balkūno nuotr. / Ašašninkų kaimas

Ašašninkai arba, kaip vietiniai sako, – Ašašnykai. Kaimas, kuriame dar visai neseniai jaunimas šokti ir nuotykių ieškoti eidavo į kitą valstybę. Kaimas, kuriame iki šiol vis dar gyvi senosios jotvingių tarmės likučiai. Kaimas, kur kadaise žvejai sugautomis žuvimis šerdavo gyvulius ir paukščius, o jų žmonos džiovintomis gyvatėmis gydydavo paliegusius vaikus.

Primirštas medžiotojų ir žvejų kaimas

Nuo Ašašnykų paskutinės pirkios iki Baltarusijos nėra nė kilometro. Dabar tai – nepelnytai užmiršta vieta, kurioje dažniau lankosi kontrabandininkai negu turistai. Seniau kelis šimtus gyventojų turėjusi gyvenvietė dabar glaudžia vos porą dešimčių nuolat čia gyvenančių vietinių.

Sovietmečiu Ašašninkai žemėlapyje žymimi ir žmonių sąmonėje buvo skiepijami Antrųjų Kabelių vardu. Tačiau atgavus nepriklausomybę jiems buvo grąžintas tikrasis kaimo pavadinimas. Daugelis gyventojų jau nebegali pasakyti, iš kur kilo Ašašninkų vardas.

Vietinis gyventojas Vytautas mano, kad kaimo pavadinimas laikui bėgant transformavosi iš žodžių junginio „ošiantys šilai“. Laikui bėgant žodžiai susiliejo į vieną, o vėliau, kad būtų galima lengviau tarti ir tapo Ašašninkais.

Gretimame kaime gyvenęs gamtininkas Tadas Ivanauskas manė, kad Ašašninkų kaimo pavadinimas kilęs iš baltarusiško žodžio „asočyc“ – tiksliai nustatyti paukščio ar žvėries buvimo vietą.

Vidmanto Balkūno nuotr./Ašašninkų kaimas
Vidmanto Balkūno nuotr./Ašašninkų kaimas

Jotvingių kalbos sergėtojai

Ašašninkai ir aplinkiniai kaimai siaurame mokslininkų rate puikiai žinomi dėl bebaigiančios išnykti tarmės. Kalbininkai spėja, kad čia vis dar sutinkama neįprasta tartis yra jotvingių kalbos palikimas.

Belikę vos vienas kitas gyventojas, kurie dar ir dabar kalba tartum švepluodami. Ašašninkų tarmės ypatybė priebalsių „š“, „ž“ ir „s“, „z“ maišymas. Kartais vis dar pasitaiko ir priebalsių „t“ ir „d“ keitimas į „“k“ ir „g“.

Dėl tokios šnektos aplinkinių kaimų gyventojų ašašnykiečiai dažnai buvo pašiepiami. Atėjus į gretimo kaimo šokius pavymui jiems buvo šaukiam „sienas prie šienos“. Mat jie savo tarmėje dažnai šiuos garsus sukeisdavo.

Aplinkiniai dzūkai šiuos kaimynus dar kartais iki šiol vadina „asarukais“. Ir tai ne nuo žodžio „ašara“. „Ašarukais“ dzūkai vadina mažus ešerius. O ašašnykiečiai savo tarme šį žodį taria be „š“ – „asarukai“. O žuvys šio kaimo gyvenime dar visai neseniai užėmė svarbią vietą.

Išpuoselėtoje sodyboje – svetingas dzūkas

Sustojam ties paskutine kaimo pirkia. Nuo čia iki Baltarusijos smėlėtu miško keliuku – vos apie kilometrą. Pro girgždančius metalinius vartelius žengiam į išpuoselėtos sodybos kiemą. Prižiūrėtas ryškiaspalvis gėlynas rodo, kad čia dar gyva dzūkų dvasia ir esti tvirta moteriška ranka.

Vidmanto Balkūno nuotr./Ašašninkų kaimas
Vidmanto Balkūno nuotr./Ašašninkų kaimas

Praną, bene vienintelį kaime dar kalbantį senąją Ašašnykų tarme ir užkietėjusį žveją, prisišaukiame neiškart. Karštas vasaros dienas jis leidžia ne pirkioje, į kurią beldžiamės, o vėsioje lauko virtuvėje.

Vyras, kaip ir dauguma tikrų senųjų kaimo dzūkų, paprastas ir svetingas. Nors ir nepažįsta mūsų, bet iškart pakviečia į vidų. Sėdam prie lango, ir kalba iškart pasisuka apie žvejybą.

Pradžioje bandau užsirašinėti, tačiau suprantu, kad beviltiška. Norint suprasti ašašnykų tarmę, tenka labai gerai įtempti ausis. Su dzūkų kalba jau susigyvenau. Tačiau su šia tarme – dar ne. Vėliau teks kelis kartus perklausyti įrašą, norint įsigilinti ir suprasti kiekvieną žodį.

„Dar tep jau nepažuvausi kap senais čėsais“

O žuvys Ašanykuose reiškia daug. Tai nėra tolygu grybams ar gyvuliams, tačiau jos nemažai prisidėdavo ir prie šeimos stalo paįvairinimo, ir prie vieno kito papildomo pinigo kišenėje.

„Asarukus“ ir „asarius“ ašašnykiečiai gaudydavo šalia esančiame Grūdos ežere ir iš jos ištekančioje Grūdos upėje. Tai būdavo seniau. Dabar dalis ežero priklauso Baltarusijai, ir išplaukti į jį tampa sudėtingas reikalas, mat reikia leidimų. Tačiau ne dėl to vietiniai atsisakė senojo amato.

„Dar tep jau nepažuvausi kap senais čėsais. Seniau būdavo gaudzyk kap nori ir kiek nori. Ir tos žuvies buvo. O dar jei cik inspektorius papilniavos su buciu kokiu, tai paskucines kelnes nusmausi baudai susmokėc...“

Vidmanto Balkūno nuotr./Ašašninkų kaimas
Vidmanto Balkūno nuotr./Ašašninkų kaimas

Klausai seno kaimo gyventojo žodžių ir negali nepritarti. Nesvarbu, kuo ir kaip gaudai. Svarbu požiūris į pačią gamtą. Kol imi tik tiek, kiek reikia – nelabai ji ir nukentės. O dabar nebepadeda ir draudimai. Žuvies mažai kas čia bepagauna.

„Seniau cinklais nieks zuvies negaudė“

Sėdzim su Pranu lauko virtuvaitėn ir vos spėjam potryc kų jis kalba – kap senais čėsais kaimo dziedai, o kap kadu ir bobos, žuvį kaimo ažari gaudzydavo.

„Seniau cinklais nieks zuvies negaudė. Ant jiezdu stacydavo bucius, kap kadu venterius, o katris ir su samciais ar zeberklais praseidavo. Ir visiems tos zuvies uzteko.“

„Jiezdu stacydavo is sakų per visų azarų. Tep kad praeic galet. Ir toki keli jiezdai būdavo. O per vidurį inkisdavo bucių. Ty kur vanduo prateka. Kap pas bebrus. Zuvis aina palei jiezdu ir inlanda in buciu. Ale dar tep neazuvausi. Baudu israsis ir dar viskų acims.“

Vidmanto Balkūno nuotr./Ašašninkų kaimas
Vidmanto Balkūno nuotr./Ašašninkų kaimas

„Jiezdas“ – tai iš šakų padarytas takas per vandenį. Buvo daromas per upę ar ežerą. Protekoje įstatomas bučius arba venteris. Taip visos plaukiančios žuvys ir patekdavo į jį. Grūdos ežere stovėjo keli tokie „jiezdai“, o upėje – dar keletas.

„Žuvim per daklių ir gyvulius šerdavo“

Tačiau daugiausia žuvų prasimanydavo per daklių – kai gilią žiemą po ledu trūksta deguonies. Tuomet vyrai iškirsdavo vieną ar kelias eketes, ir visas kaimas eidavo semti deguonies pritrūkusios žuvies, kurios pačios plaukdavo prie eketės. Kartais nereikdavo net samčių. Užtekdavo ir kašikų. Parsinešdavo visi.

„Kap cik daklių jau katris užpilniadavo, tai visam kaimui pranešdavo. Tadu visi subėga ir kas kuom tas žuvis semia. Visiem užtekdavo. Aidavo ir moteros, ir vaikai. Budavo, kap ladas kraštuosna ne toks drūtas, tai ima ir katris inpuola vandenin. O tadu visiems dziaugsmo ir juoko būna.“

Užtat žuvies parsinešdavo iki soties. Dalį sau sudžiovindavo. Kai ką parduodavo nuvežę į gretimus lietuviškus ar baltarusiškus kaimus. Likusia dalimi labiausia apsidžiaugdavo šeimynos augintiniai. Kiaulės ir vištos. Joms prastesnes žuvis tiesiog nedarinėtas suversdavo į lovius ir taip paįvairindavo skurdų jų žiemos maistą.

Vidmanto Balkūno nuotr./Ašašninkų kaimas
Vidmanto Balkūno nuotr./Ašašninkų kaimas

Gyvatėmis „prausdavo“ vaikus ir šerdavo paršiukus

Nepamiršdavo Ašašnykų gyventojai ir kitų gamtos gyventojų. Gyvačių pelkėse jie nelabai mėgdavo. O su angimis tekdavo susidurti renkant spanguoles ar šienaujant šlapesnes pievas. Drąsesni sutiktas gyvates užmušdavo pagaliu ir parsinešdavo.

Tačiau angimis namuose vaikų negąsdino, o juos… gydė. Sugautą gyvatę padžiaudavo ir laikydavo vėsioje vietoje. Kai kurie vaikai būdavo „necekavi“ – dažnai sirguliuodavo ir šiaip buvo paliegę. Tuomet jiems atpjaudavo gabalą sudžiovintos gyvatės ir ją suvalgydindavo. Taip kartodavo keletą kartų. Sako, kad vaikai krimsdavo kaip sausą žuvį.

Vidmanto Balkūno nuotr./Ašašninkų kaimas
Vidmanto Balkūno nuotr./Ašašninkų kaimas

Tokį gydymo būdą ašašnykiečiai vadino „prausimu“. Vaiką, duodami jam džiovintos gyvatės, tartum išprausdavo nuo ligų ir prastos sveikatos.

Įdomu tai, kad Ašašnyko gyventojai tap „prausdavo“ ne tik vaikus, bet ir mažus paršelius. Jeigu matydavo, kad kuris auga silpnas – jam taip pat sugirdydavo nuodingų gyvačių nuoviro.

Panašu, kad šie vaistai vienaip ar kitaip padėdavo. Arba bent jau jais tikėjo. Tiek laiko išsaugoti senuosius papročius gali tik tikintys žmonės. Tikintys savo dievu ir savo vertybėmis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:02
01:19
00:44
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje