Dabar populiaru
Publikuota: 2018 kovo 8d. 21:02

Gyvenimas ant rubežiaus (4). Dubo kaimo pagalvės

Pirkios interjeras
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Dubo kaimas

Pamenu pas močiutę kaime kruopščiai paklotą lovą, ant kurios būdavo sudėtos kelios milžiniškos pūkinės pagalvės. Norėdamas jas patraukti į šalį abiem rankom apglėbdavau nertus jų užvalkalus ir tik tuomet atsargiai pernešdavau ant kitos lovos. O po to vėl tekdavo viską grąžinti į vietą. Ritualas įstrigęs giliai į atmintį, kuris vėl išniro prieš akis užsukus į Dubo kaimą šalia Baltarusijos sienos.

Tvora miške nuo elnių, kurių nematyti

Vos įvažiavus į Dubo kaimą akis užkliuvo už miško, aptverto tvora. Panašu, kad aptvertas gan nemenkas plotas. Šalia jo – rodyklė, sakanti, kad netoli yra girininkijos pastatas. Užsuku pas miškininkus pasidomėti apie vietinius gyventojus. Juk jie visus pažįsta. Gal parekomenduos kokį šnekų dieduką ar močiutę.

Įsukus į kiemą pasitinka brangus visureigis ir piktas vilkšunis. Iš automobilio lipti nesinori. Iš seno dvaro pastatą primenančio pastato su kolonomis išeina pusamžis vyras.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Dubo kaimo gatvė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Dubo kaimo gatvė

Bandau užmegzti kalbą. Pasirodo, neįprastas miškininkas. Nieko apie savo kaimą nežino, tik gūžčioja pečiais. Užklausiu, kam ta tvora reikalinga. Labai keista ją matyti atokiuose Dzūkijos kaimuose.

„Dėl ramybės, kad netrukdytų čia visokie miestiečiai“, – išgirdau mane nustebinusį atsakymą ir tik vėliau sužinojau, kad čia girininkijos jau seniai nebėra, o pastatą įsigijo kažkoks miestietis. Tvorą aplink užsitvėrė pasakęs, kad augina elnius. Tai yra vienintelis legalus būdas užtverti mišką nuo grybautojų ir uogautojų. Elnių skaičiaus niekas nereguliuoja. Gali būti, kad ir vienas ar du. O galų gale – kas ten sužiūrės, ar jie apskritai yra. Užtat gali būti tikras, kad į mišką niekas kojos neįkels.

Irena, kuri nenori kraustytis į miestą, nes kaime tiesiog mieliau

Važiuojame kaimo viena iš gatvelių. Kaimo pabaigoje netikėtai iki automobilio atbėga mūsų pirmojo pašnekovo vilkšunis. Regis pririštas ant ilgos grandinės, bet išlipti kažkaip nesinori. Nors nieko prieš nei palaidus, nei didelius šunis neturiu, bet šis pasirodė toks svetimkūnis. Iškrentantis iš kaimo aplinkos konteksto.

Apsisukame ir stabtelime prie nukasto tvarkingo kiemo. Be didelių vilkšunių ir dvimetrinių tvorų. Panašu, kad čia gyvena kažkas iš tikrųjų kaimo gyventojų.

Vidmano Balkūno/15min nuotr./Ponia Irena rodo savo su sese austas lovatieses
Vidmano Balkūno/15min nuotr./Ponia Irena rodo savo su sese austas lovatieses

Matau, kad pro langą žiūri močiutė. Pro vartelius įeinam labai lėtai, neskubėdami, taip, kad ji tikrai mus matytų ir galėtų pirma išeiti ar blogiausiu atveju – aprėkti.

Niekas ant mūsų nerėkia ir niekas nesiundo šunų. Pasibeldžiame ir netrukus senoji kaimo gyventoja mus pakviečia į vidų.

Susipažįstame. Irena, kitais metais sulauksianti 80 metų, iškart pasiūlo sėstis. Pasirodo, ji čia atitekėjo iš gretimo Piesčių kaimo būdama maždaug dvidešimties. Dėl to savęs iki šiol nelaiko vietine. Nesvarbu, kad čia pragyveno kone 60 metų.

Bandė ją kalbinti artimieji persikelti į miestą. Juk ten patogiau viskas. Tačiau Irena nesutiko. Čia jos tikrieji namai ir čia jai daug geriau nei bet kokiame šių dienų mieste su visais patogumais.

Prisiminimų dvelksmas

Kalbamės su Irena. Ji pasakoja apie savo jaunystę, gyvulių ganymus, linksmus nuotykius... O mano akys pokalbio metu nemandagiai laksto po pirkios vidų. Nesugebu susivaldyti.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Dubo kaimas
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Dubo kaimas

Senoviniai austi užtiesalai ant lovų, milžiniškos tvarkingai sudėtos pagalvės nertais užtiesalais, kampelis su šventųjų atvaizdais ir tas kūrenamos krosnies kvapas...

Manau, kad šį varganą vaizdo aprašymą supras didžioji dalis skaitytojų, kurie vasaras leisdavo pas močiutę kaime. O kitiems tai liks tolimas ir nesuvokiamas potyris. Tiesą pasakius, neklausiau atidžiai, ką kalbėjo ponia Irena. Jaučiausi drąsiai, nes žinojau, kad visa tai galėsiu perklausyti vėliau – ant stalo stovėjo įjungtas diktofonas.

Aš pats tuo tarpu tiesiog mėgavausi vaizdu, kurį jau buvau užmiršęs. Ne tik vaizdu. Kvapu taip pat. Tokios kaimo pirkios turi kažką bendro.

Kitoks pasaulio suvokimas ir dydis

Sužinojome, kad Irena yra kilusi iš Piesčių kaimo. Kaimo, kuriame lankėmės visai neseniai. Pats kaimas yra vos už poros kilometrų nuo Dubo.

Ponia Irena lanko sodybą gretimame Piesčių kaime, kurioje ji gimė ir užaugo
Ponia Irena lanko sodybą gretimame Piesčių kaime, kurioje ji gimė ir užaugo

Irena sako, kad jau nepamena kada ten buvusi. Gal dešimt, o gal daugiau metų atgal. Kažkada neseniai buvo užklydusi, bet nepažino vietų ir tąkart „užblūdijo“ – pasiklydo.

Įkalbinam ją nuvežti į gimtąjį kaimą ir parvežti atgal. Vien tam, kad pamatytų, kaip dabar atrodo jos gimtoji sodyba, kurioje prabėgo jos jaunystė. Tai šiek tiek užtrunka, bet ponia Irena galų gale sutinka. Nereikia nė penkių minučių ir ji jau pasiruošusi.

Netrukus mes jau važiuojame per keletos sodybų Piesčių kaimą ir ieškome ponios Irenos gimtosios vietos.

Keista, tačiau Irena sodybos negali atpažinti. Pervažiuojame kaimą išilgai, tačiau ji tik po kurio laiko atpažįsta vietą, kurioje gimė ir užaugo. Tada jau atranda ne tik pažįstamus pastatus, bet net ir įrankius – ližes, kuriomis kepė su mama duoną. Prisimena ir svirną, kuriame laikydavo grūdus.

Iš pradžių man buvo keista, kaip įmanoma neatpažinti savo gimtosios sodybos, stovinčios už kelių kilometrų. Tos vietos, kurioje gimei, augai ir subrendai.

Po to supratau, kad mes dabar esam įpratę per savaitę kartais sukarti tūkstančius kilometrų ir kartais spėjame pabuvoti net keliose valstybėse. Tačiau kaimo gyventojo pasaulis yra daug mažesnis – aplinkiniai miškai, daržai ir pievos. Ir jam gretimo kaimo aplankymas neretai gali būti didesnis įvykis, nei mums skrydis lėktuvu į gretimą šalį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Kviečiame anties

Video

00:52
08:29
03:24

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje