Dabar populiaru
Publikuota: 2018 vasario 26d. 19:08

Gyvenimas ant rubežiaus (3). Piesčių kaimas miręs, o jo paslaptys vis dar gyvena

Tvarto sienoje įrėžti simboliai ir skaičiai
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Tvarto sienoje įrėžti simboliai ir skaičiai

Prieš šimtą metų Piesčių kaime gyveno 55 lietuviai ir vienas lenkas. Dabar nėra nė vieno lietuvio ir nė vieno lenko. Neliko nieko. Išmirė žmonės – mirė ir kaimas. Tačiau net ir be gyvybės jis sugeba būti ypatingai žavus. Tik su kitokia atmosfera.

Naktinė pažintis su mirusiu kaimu

Pirmą kartą pro Piesčius pravažiavau jau sutemus. Karts nuo karto viename ar kitame lange plykstelėdavo šviesos blyksnis. Tuomet nesupratau, kas tai – name esanti gyvybė ar tik automobilio žibinto atspindys.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Vištidė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Vištidė

Naktinis kaimo apžiūrėjimas turi savo emocinio žavesio. Matai tik kontūrus ir šešėlius. Bandai suvokti vaizdą, bet jauti tik emociją. Nieko nežinai, o tik įsivaizduoji.

Kitą kartą į Piesčius grįžau jau padoresniu metu – išaušus. Iškart tapo aišku, kad kaimas nebegyvenamas. Sniego plynė išdavė, kad čia neseniai lankėsi tik pasieniečiai arba kontrabandininkai. Vėžės pagrindine kaimo ūlyčia vedė Baltarusijos link. Ir grįžo atgal. Jokių žmogaus ar gyvulių pėdsakų.

Nepamenu, kada paskutinį kartą vaikščiojau po mirusį kaimą.

Ūlyčia – vieta, kur virė gyvenimas

Automobilį pastatau prie kaimo ūlyčios pradžios. Jos pradžią, kaip ir pabaigą, ženklina kryžiai. Kaimas negyvenamas, o kryžiai prižiūrimi. Toks jau tas dzūkų religingumas. Dar vienas kryžius susenęs, nuvirtęs, be kryžmos. Bet jo niekas neišmeta. Stovi atremtas į seną liepą ir laukia savo natūralios mirties.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Piesčių kaimo ūlyčia, kurioje kadais virė gyvenimas
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Piesčių kaimo ūlyčia, kurioje kadais virė gyvenimas

Žengti pirmuosius žingsnius į žmonių apleistą kaimą nėra jauku. Nebaisu, bet nejauku. Žiūri į vienintelę kaimo ūlyčią ir supranti, kad per visus tuos kaimo gyvavimo metus būtent ji buvo pagrindinis čia gyvenančių stuburas.

Čia buvo pagrindinė gyvybės arterija, čia susitikdavo kaimynai, čia buvo dalinamasi naujienomis, čia žaisdavo vaikai, o vakarais buvo pargenami gyvuliai...

Pagarba ir baimė čia gyvenusiems

Einu pagrindine kaimo gatve neskubėdamas ir dairydamasis. Nors ir suprantu, kad nieko daugiau nėra, tačiau natūraliai norisi gerbti šią vietą ir į ją įsilieti pamažu. Neskubant. Pažinti iš lėto.

Panašu, kad pora sodybų priklauso kaime vasaroti mėgstantiems miestiečiams. Kaimo senoliai vargiai kals prie sodybos sienos grėsmingus užrašus „Stebima vaizdo kameromis“. Nežinau, ar tai atbaido vagis, ypač kai niekur aplink nematyti kamerų, tačiau toks užrašas mirusiame kaime atrodo makabriškai.

Tikrieji kaimo savininkai – senųjų kaimo sodybų dvasios. Tikrosios ir dar mažai paliestos šių dienų miesčioniško gyvenimo požiūrio.

Vaikščiodamas po tas apleistas sodybas jaučiuosi tarsi mažas vaikas, iš kaimyno vagiantis obuolius. Lyg ir nieko labai jau tokio blogo nedarai, tačiau adrenalinas sunkiasi per visas odos poras.

Ant apleistų statinių – keisti ženklai

Gal tas skubos nebuvimas ir leidžia karts nuo karto pamatyti detales, kurių prabėgdamas nepamatytum.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Sienoje įrėžti simboliai
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Sienoje įrėžti simboliai

Štai sodybos viena priešais kitą. Kone viename kieme. Galvoju, kaip tai nutiko. Gal sūnus nuo tėvų atsiskyręs su šeima šalia pasistatė namą ir po to aplipino ūkiniais pastatais? Įtariu, kad tuomet toks gyvenimas atrodė praktiškas. Bet kaip jaučiasi gyventojai po pusės šimto metų, kai sodybos atsidūrė skirtingų šeimininkų rankose ir vieną kiemą reikia dalintis su visiškai svetimais žmonėmis? Žinoma, dabar jau ir tų bėdų nebeliko. Abi sodybos šiuo metu jau nebegyvenamos.

Užtat vienos iš šių sodybų tvartas mane ypatingai sudomino. Ne kiek tvartas, kiek ant jo įrėžtas simbolis. Skubėdamas jo tikrai nepastebėtum. Ypač ant pastato, kuris jau beveik neturi stogo.

Beveik sugriuvusio tvarto sieną puošia (būtent – puošia) įrėžtas keistas kryžiaus ženklas, 1918 m. data ir neaiškūs simboliai. Nufotografavau juos. Bet šių ženklų ir kryžiaus reikšmės ar paskirties man taip niekas ir nesugebėjo paaiškinti.

Netrukus, ant kitos sienos, aptikau dar vieną tokių ženklų sankaupą. Skyrėsi tik metai. Panašu, kad jie buvo įrėžti statant patį pastatą. Galima tik bandyti spėti, kokia yra jų tikroji reikšmė ir paskirtis.

Šimtmečius nekitęs vaizdas

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Ližė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Ližė

Braidžiojant po apleistas kaimo sodybas ir atsargiai žvilgčiojant pro praviras tvartų duris manęs vis neapleido klausimas – ar labai stipriai kitaip atrodytų šis kaimas, jeigu būtų apleistas ne dabar, o prieš, pvz., 300 ar 500 metų?

Štai ant svirno sienos kabo ližė. Tai medinė mentė su kotu, skirta duonai pašauti į krosnį. Jos sandara ir principas nekito turbūt kokį tūkstantį metų ar daugiau. Kad kepama duona nepriliptų, ant jos užklodavo džiovintų klevo lapų arba ajerų. Būtent iš čia atėjęs paprotys kepti duoną su ajerais.

Taip pat buvo tikima, kad jeigu per audrą su perkūnija ližę išneši prieš debesį – audra išsiskirstys ir nustos lyti.

Prie gretimos sodybos tvarto sienos voliojasi spragilas. Bene vienas labiausiai miesto gyventojams pažįstamų kaimo įnagių. Grūdams kulti skirtas įnagis, atrodo, irgi išliko iš principo nepakitęs daugybę šimtmečių.

Išeinu iš kaimo palikęs viską taip pat, kaip radau. Ir ne dėl to, kad bijočiau slaptų pasieniečių kamerų, kurių čia gali būti. Tiesiog jau įpratau: tokiose vietose negalima nieko palikti ir nevalia nieko išsinešti. Tik fotografijas ir geras emocijas. O jų liko tikrai daug.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje