Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 9d. 20:12

Į dviračių žygį bijojusi leistis panevėžietė liko apstulbusi: tokios egzotikos Lietuvoje dar nematė

Į dviračių žygį bijojusi leistis panevėžietė liko apstulbusi: tokios egzotikos Lietuvoje dar nematė
Į dviračių žygį bijojusi leistis panevėžietė liko apstulbusi: tokios egzotikos Lietuvoje dar nematė

Vasaros pradžioje artėjant vyro Egidijaus gimtadieniui, Jūratė Baltušnikienė iš jo paties sulaukė netikėto ir kaip reikiant streso įvariusio pasiūlymo – per penkias dienas iš Panevėžio numinti iki Palangos, kasdien įveikiant daugiau kaip 100 kilometrų. Toks užmojis būtų rimtas iššūkis turbūt daugeliui dvidešimtmečių, tačiau pora tokie nėra.

Kodėl šią kelionę pavadinote tikra avantiūra?

– Mano vyras jau žiemą pradėjo generuoti idėjas apie vasaros atostogas ir keliones. Mudviejų širdys linko į Armėniją, Azerbaidžaną, jau pamėgtus Balkanus, tačiau karantinas planus gerokai pakoregavo. Tuomet gegužę vyras prakalbo apie planą dviračiais leistis iš Panevėžio link Palangos. Iš pradžių šio sumanymo net rimtai neėmiau į galvą, galvojau - kas čia per kliedesiai? Taip, iki tol ne kartą esame keliavę dviračiais: Panevėžio rajone, ypač pamėgtame Gražutės regioniniame parke, Muhu ir Saremos salose Estijoje, Liepojos ir Kuldygos apylinkėse Latvijoje, tačiau paprastai tai būna vienos dienos išvykos. O čia beveik savaitę dviračiais minti daugiau kaip 550 km bala žino kur? Visgi artėjant vyro gimtadieniui supratau, kad jo ketinimai visai rimti.

Kadaise mano buvusi kolegė, anksti netekusi savo vyro, man patarė: „Jei tik vyras kvies tave eiti pasivaikščioti, o tu tuo metu plausi bliūdus, mesk juos neatsigręždama ir keliauk su juo.“ Taigi, man beliko tik juo sekti.

Anksčiau kartodavau vyrui, kad vaikai yra inkarai (vyresnėliui netrukus sueis 14 metų, o mažajam – 9-eri), dėl jų reikėtų tapti sėslesniais. Be to, dar ir laikas pažvelgti į pasą, juk nesame tie žali jaunuoliai, kurie kiaurą naktį dūkę ryte, kaip niekur nieko keliasi į darbą. Mes tame amžiuje, kai gyvenimas verčiasi ant antro šono, tad nenustebčiau, kad tai vidurio amžiaus krizė mums rodo savo grimasas. Daug kas sukiojo pirštą ties smilkiniu išgirdę apie mūsų kelionės planus. Atvirai tariant, kelionės išvakarėse taip nerimavau, kad net suko vidurius. Galvojau, ar pavyks, juk tai nemažas fizinis ir psichologinis išbandymas. Vieną dieną numynėm net 130 km. Mano vyrui gal visai ir nieko, o man toks atstumas yra visiškas kosmosas.

Kas buvo sunkiausia minant tiek laiko nuo ryto iki vakaro? Kokių dar iššūkių teko įveikti?

– Tikriausiai didžiausia kelionės problema buvo minkštosios skausmas. Pajutau turinti kaulų, apie kuriuos iki tol nežinojau. Pirmą naktį nakvojome labai įdomioje vietoje – svečių namuose „Villa Kaunensis“, įsikūrusiuose Kauno arkivyskupijoje, Rotušės aikštėje. Visai šalia yra Kauno kunigų seminarija, Šv. Jurgio bažnyčia, piligrimų namai, popiežiaus Jono Pauliaus II paminklas. Ten nakvoti vieniems (turistinis sezonas buvo tik pradėjęs judėti) buvo išties įspūdinga patirtis. Pasijutome esantys ypatingo sakralumo apsuptyje.

Mes tame amžiuje, kai gyvenimas verčiasi ant antro šono, tad nenustebčiau, kad tai vidurio amžiaus krizė mums rodo savo grimasas

Taigi, kitą dieną paliekant viešbutuką teko pravažiuoti akmeninį grindinį. Tokiais momentais sėdimąją skauda taip, kad net akyse pažaliuoja. Apskritai, ne kartą buvo atėjusi mintis, kad viskas galėtų gal ir greičiau baigtis. Jau beveik pradedi kalbėtis su dievais. Minant Rusnėje pasitaikė žvyrkelių, kuriais dardi tarsi kopėčiomis. Dar ir klimpome, nes buvo labai drėgna, negana to ir labai vėjuota.

Asm.archyvo nuotr./Jūratės kelionė
Asm.archyvo nuotr./Jūratės kelionė

Vienąkart patekome į beprotišką liūtį. Likome išprausti iki paskutinio siūlo galo. Mynėm sustirę kaip vargšiukai, net telefonai kišenėse nuo drėgmės ėmė pypsėti. Permirko viskas viskas. Galiausiai privažiuojame pakelėje esantį restoraną. Sakom, užeisim, sušilsim. Įeinam į vidų, o ten žmonių – pilna, pilna. Keliaujant Ventės rage neatrodė, kad turistų yra daug. Aš vyrui taip piktai ir sakau: „Žmonės ne keliauja, jie tiktai pilvus kemša.“ O pasirodo, kad netikėtai užsukome į „Šturmų švyturį“, vienu geriausių Lietuvoje pripažintą restoraną.

Ten papietavusi supratau, kodėl ten tiek žmonių. Ko gero, skanesnių žuvies patiekalų mūsų šalyje nesu ragavusi. Personalo aptarnavimas taip pat aukščiausio lygio. Užsisakėme žuvienės, tačiau ragauti padavėja leido ne iškart. Priėjusi virtuvės šefė liepė sugalvoti norą, tuomet nuodėguliu pamakalavo sriubą ir į ją įpylė „žuvų ašarų“, tik tuomet uždegė žalią šviesą. Restorano darbuotojai maloniai atsakinėjo į visus klausimus ir net pasišovė paskambinę savo pažįstamiems išsiaiškinti, ar įmanoma iš Drevernos keltu pasiekti Kuršių neriją. Patiekalai nėra pigūs, tačiau tikrai verti kainos. Juk kartais galima pasidaryti sau šventę.

Asm.archyvo nuotr./Jūratės kelionė
Asm.archyvo nuotr./Jūratės kelionė

Kokios kelionės patirtys, įspūdžiai jums buvo maloniausi?

– Žinoma, žodžiais nenusakomas Lietuvos grožis, kurį tik dabar visa širdimi įvertinome. Gal skamba paradoksaliai, tačiau esame dėkingi karantinui, kad atradome Lietuvą. Ypač Rusnę, Nemuno deltą, Ventės ragą. Tai buvo tarsi gražiausias kelionės deimantas. Su vyru ir sakome – kaip ne Lietuva, kaip kažkas visai kitoniško. Ten tokia tiršta ir turtinga gamta.

Po visos dienos mynimo apsistoję kaimo turizmo sodyboje nakvynei, jau temstant dar išsiruošėme į žygį netoliese esančiu Pakalnės pažintiniu taku. Tikrai nemanėme, kad Lietuvoje galima rasti tokios laukinės, civilizacijos mažai paliestos gamtos. Tas gyvas gamtos šnaresys, audringas varlių kurkimas, virš galvų besisukantys vabzdžių šokiai ir tuoktuvės, akimirksniu savo kontūrus keičiantys jų debesys atrodė taip misteriškai. Tiesiog užburianti patirtis: klausai, išgirsti ir užsimiršti.

Tikrai nemanėme, kad Lietuvoje galima rasti tokios laukinės, civilizacijos mažai paliestos gamtos.

Toje pačioje „Pakalnės vingio“ sodyboje atšventėme vyro gimtadienį. Prisėdęs krėsle ant Pakalnės upės kranto įrengto lieptelio vėlgi esi visiškai apsuptas gamtos. Matai, antis su mažyliais atplaukia, varlės, žuvys šokinėja, kitoje upės pusėje už kokių dešimties metrų ant šakos tupi ir grobio tyko didelis kormoranas. Juos ir baltuosius garnius anksčiau buvome matę tik per televizorių, o Rusnėje jų tiek daug. Mums tai buvo tikra egzotika. Tiesa, pasiteiravusi šeimininkės dėl arbatos, sužinojau apie vandens mėtą, kurios abi ėjome ieškoti. Pasirodo, šio skanaus ir aromatingo augalo, iš kurio vakare plikėmės arbatą, galima prisiskinti pelkėtose vandens telkinių pakrantėse, lankose. Man tai buvo visiška naujiena.

Asm.archyvo nuotr./Jūratės kelionė
Asm.archyvo nuotr./Jūratės kelionė

Rusnės saloje aplankėme Rusnės miestelį, mielus Skirvytės, Vorusnės, Pakalnės, Uostadvario kaimelius. Pasižvalgę po apylinkes nuo senojo Uostadvario švyturio ir nusileidę žemyn sutikome vietinį gyventoją, pasiūliusį paplukdyti laiveliu, parodyti įdomiausias vietas. O mes kaip tik ieškojome, kas mus galėtų nuplukdyti iki Lietuvos Venecija vadinamo Minijos (Mingės) kaimo. Viena yra kaimelį pamatyti iš sausumos, ir visai kas kita praplaukti pro jį upe.

Laivelio kapitonas parodė mums ir papasakojo įdomią istoriją apie ten esantį tiltą į niekur: „Minijos upė Minijos kaimą dalina į dvi dalis. Tarybiniais laikais iš Vilniaus buvo duotas nurodymas pastatyti tiltą, jungiantį abi kaimo puses. Tačiau įsivėlė nesuvokiama klaida: kažkas žemėlapyje būsimą tiltą pažymėjo ne per upę, o sujungė vieną kaimo pusę ir negyvenamą Krokų lankos salą. Taip atsirado tiltas vedantis į niekur. O kaimas dar ir po šiai dienai neturi tilto: pas kaimynus reikia plaukti laiveliu.“

Asm.archyvo nuotr./Jūratės kelionė
Asm.archyvo nuotr./Jūratės kelionė

Į šias apylinkes planuojame sugrįžti, kad aplankytume dar vieną dėmesio vertą objektą – kūlgrinda vingiuojantį Aukštumalos pažintinį taką per aukštapelkę su pelkiniais ežerėliais.

Apskritai, net nežinau, kiek kartų keliavimas dviračiais yra intensyvesnė patirtis nei kelionė mašina. Jis sudaro puikias galimybes pabendrauti su vietiniais gyventojais ir smalsuoliais, kurie vis stabteli klausdami, kur keliaujat. Tu maitini visus penkis savo pojūčius: regi upes, ežerus, laukus su rugiais, žydinčiom aguonom, rugiagėlėm. Gali stabtelėti ties kiekviena skruzde ją patyrinėti, ragauji miško pakraščiuose priskintų kiškio kopūstų, žemuogių, mėlynių.

Važiuodami mišku visada tradiciškai net vienas kito klausiame „ar uostai mišką?“ Viską taip jautriai jauti, viskas taip arti tavo kūno. Kuršių Nerijoje gal už 50 metrų nuo mūsų mišku nutreškėjo briedis. Įspūdingas reginys, nes gyvūno dydis privertė aiktelėti. Rusnėje ant žvyrkelio tupėjęs ir mus atvažiuojančius išgirdęs į visas puses išsilakstė mažų lapiukų tuntas, o sutiktų kiškių ir žalčių nė nesuskaičiuosi.

Asm.archyvo nuotr./Jūratės kelionė
Asm.archyvo nuotr./Jūratės kelionė

Keliaujant ne kartą mintyse skambėjo Maironio eilės: „Graži tu, mano brangi tėvyne, / Šalis, kur miega kapuos didvyriai! / Ne veltui bočiai tave taip gynė, / Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!“. Prozininkų ir poetų kūryboje apdainuotas Lietuvos grožis kelionių metu man sukelia labai mielas asociacijas ir prisiminimus.

Kokių dar lankytinų vietų verta nepraleisti keliaujant jūsų maršrutu?

– Mindami rojaus keliu vadinama Panemune aplankėme Raudondvario, Raudonės, Panemunės pilis, kurių itin kruopšti priežiūra paliko labai gerą įspūdį. Į plačius Nemuno horizontus patiko pasižvalgyti nuo Seredžiaus piliakalnio. Viena gražiausių panoramų į upę atsivėrė nuo Rambyno kalno. Įsiminė Bitėnai, kuriuose, rašoma, kad baltųjų gandrų gyvena daugiau nei žmonių. Jų kolonijoje yra nuo 19 iki 23 lizdų, o kai kuriose kaimo pušyse yra net po kelis lizdus.

Asm.archyvo nuotr./Jūratės kelionė
Asm.archyvo nuotr./Jūratės kelionė

Neišdildomą įspūdį paliko tuose pačiuose Bitėnuose esančioje Martyno Jankaus sodyboje įkurtas Mažosios Lietuvos paveikslų sodas – apie pusšimčio Lietuvos ir užsienio dailininkų sukurtų, didelės apimties tapybos bei skulptūros darbų meno erdvė po atviru dangumi. Labai malonu buvo pabendrauti su Smalininkų Senovinės technikos muziejaus šeimininku: puikus pašnekovas, o jau humoro jausmas.

Į Vinco Grybo memorialinį muziejų įkurtą senajame Jurbarko dvaro parke užsukome pasižvalgyti trumpam, bet gerokai užtrukome. Likome sužavėti, išties viskas labai skoninga ir rafinuota. Muziejaus kieme eksponuojami įspūdingi lauko paveikslai. Juose vaizduojamos puošniomis suknelėmis vilkinčios princesės, karalienės, rūmų damos, kurtizanės, aktorės, riteriai, muškietininkai, vynininkai ir kiti 15–18 a. herojai, mintimis lengvai nukeliantys į laikus, kai Jurbarko dvaro parke vaikščiojo išdidūs ponai ir ponios, šnarėjo šilkai, o vaizdingose Mituvos pakrantėse mezgėsi romantiškos meilės istorijos.

Asm.archyvo nuotr./Jūratės kelionė
Asm.archyvo nuotr./Jūratės kelionė

Muziejaus vedėja ir siela yra iškilaus skulptoriaus anūkė Rasa Grybaitė, vedanti ekskursijas, taip pat suaugusiųjų dailės mokymus, organizuojanti susitikimus su kultūros veikėjais, skaitanti paskaitas. Muziejuje veikia besiplečianti skulptūrų paroda „Pegasai“, skirta skulptoriaus Vinco Grybo metinėms paminėti, galima išvysti net unikalių skulptūrų iš veltinio parodą.

Ką dar supratau, kad palyginus su vakarų Europos šalimis, keliauti Lietuvoje yra gana pigu. Savaitės trukmės kelionė (5 dienas mynėme ir dar dvi dienas ilsėjomės Palangoje) mums kainavo apie 1000 Eur. Tokia suma už tiek įspūdžių, manome, tikrai nėra didelė. Daugiausia kainavo maistas (valgėme kavinėse), nakvojome irgi ne palapinėse, du kartus plaukėme laiveliais (iš Uostadvario į Miniją ir privačiu laiveliu iš Drevernos į Juodkrantę, nes turistų keliantys laivai dar periodiškai nekursavo).

Savaitės trukmės kelionė (5 dienas mynėme ir dar dvi dienas ilsėjomės Palangoje) mums kainavo apie 1000 Eur

Keliauti išties galima labai pigiai, tik reikia noro. Jei pinigėliais netrykšta, – susitepi sumuštinių, pasiimi termosą arbatos ir lankai objektus, kurių aibė yra nemokamų ar kainuojančių vos vieną kitą eurą. Piliakalnių ir dvarų, Uostadvario ir Ventės rago švyturių lankymas nekainavo, į Raudonės ir Panemunės pilių bokštus lipome vos už kelis eurus, Smalininkų Senovinės technikos muziejuje šeimininkui niekaip neįsiūlėme pinigėlių ir t.t.

Taip pat mus labai maloniai nustebino automobilių vairuotojai, kurie vis labiau gerbia keliaujančius dviračiais. Jei prieš kelerius metus ne vienas vairuotojas lenkdamas dviratininkus, kai priešpriešiais atvažiuoja mašina, būtų mus „nustūmęs“ į kelkraštį, tai dabar kantriai važiuoja iš paskos ir lenkia tik tuomet, kai visiškai saugu.

Asm.archyvo nuotr./Jūratės kelionė
Asm.archyvo nuotr./Jūratės kelionė

Rinkomės kiek įmanoma mažiau automobiliais apkrautus kelius, pavyzdžiui, iš Panevėžio į Kauną važiavome pro Krekenavą, Truskavą, Šėtą, Žeimius. Geriausią įspūdį paliko dviračių takai Kauno apylinkėse, jų ten tiek daug. Nemaža atkarpa puikių dviračių takų tęsiasi Panemune gerokai už Raudondvario. Vienas malonumas minti. Kai kur dviračių takai labai geri ir Kuršių nerijoje. Bet ten buvo ir išties labai prastos būklės atkarpų: taip ir bijojome, kad dantys neišbyrėtų. Važiuoji per Naglių gamtinį rezervatą einančiu dviračių taku, miškas gražus neišpasakytai, akį traukia labai senos, „šokančios“ pušys, bet negali iš širdies pasidairyti, nes turi stebėti kelią, kuris vietomis visiškai ištrupėjęs. (Plačiau apie tai: Kuršių nerijos dviračių takas – Lietuvos gėda )

Gal dar vertėtų paminėti, kad keliavome elektriniais dviračiais, daug kam atrodo, kad jų nereikia minti. Iš tikrųjų, juo važiuoji taip pat kaip įprastu, elektrą įsijungi tik, tarkime, minant į kalną, kalvotose vietovėse ar kopose, kur visi kiti dviračius vedasi, o tu mini. Kita vertus, elektrinis dviratis turi ir trūkumų: jo labai sunkus rėmas, tad sunku prireikus įkelti, pakelti, jis netelpa jokiuose laikikliuose. Kitą kartą greičiausiai rinksimės ilgoms distancijoms geriau pritaikytus krosinius dviračius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje