Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Į savaitgalį – traukiniu ir dviračiu: ką sutiksite mindami palei Velniakampio kilpą?

Neries regioninis parkas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Neries regioninis parkas
Šaltinis: Inicijuotas turinys
0
A A

Traukiniu keliauju dažnai – tokiu būdu greičiau pasiekiu kelionės tikslą ir vietoj to, kad įsitvėrus į vairą iššvaistyčiau porą valandų, galiu patogiai įsitaisiusi dirbti kompiuteriu. Tačiau dar niekuomet nebandžiau traukinio įtraukti į savaitgalio keliones. „Lietuvos geležinkeliams“ paskelbus, jog į regioninius parkus dviratį keleivis gali vežtis nemokamai, su kolega fotografu Irmantu Gelūnu išsiruošėme į savaitgalio dviračių žygį palei Velniakampio kilpą Neries regioniniame parke.

Traukinio nebepavysi

Rytas nežadėjo nieko gero – per šlapius šaligatvius myniau geležinkelio stoties link. Vis dar lijo ir vienintelė viltis buvo sinoptikai, žadėję gražią dieną maždaug nuo 11 valandos.

Džiugesnė nuotaika aplankė tik įsėdus į traukinį – pagaliau sausa, minkšta ir šilta. Tačiau ši ramybė buvo labai laikina: likus 5 minutėms iki traukinio išvykimo kolega Irmantas vis dar buvo kažkur pakeliui į stotį. Padariau išvadą, jog jis tikrai seniai kur nors keliavo traukiniu – blogiausiu atveju planavo jį pasivyti automobiliu. Priminiau, kad tai greitasis traukinys, kurio automobilis nei aplenktų, nei pavytų.

Kelias minutes stovėjau viena koja ant stoties grindinio, kita – traukinyje ir stengiaus kuo saldžiau šypsotis jau galvą pro langą iškišusiam mašinistui.

Tie, kurie važinėja automobiliu, niekada nepažins suspėjimo į traukinį paskutinę minutę džiaugsmo. Jautiesi it aukso puodą laimėjęs. Tokį džiaugsmą pirmą kartą pamačiau ir fotografo veide – į traukinį jis vis tik suspėjo.

Atgavęs kvapą nusprendė patikrinti greitį – į Kauną (o mes – į Lazdėnus) skriejome maždaug 120 kilometrų per valandą greičiu.

VIDEO: Traukiniu su dviračiu į Neries regioninį parką

Geltona, žalia, raudona

Bilietas iki Lazdėnų geležinkelio stoties – tokios, kurią iki šiol greičiausiai pravažiuodavote net neatkreipę dėmesio – kainuoja 1,95 euro.

Lazdėnuose retus atvykėlius garsiu gagenimu pasitinka pulkas žąsų, vištų ir kalakutų. Važiuojame į priešingą pusę nuo miestelio ir vos išlindus iš miško į mus susminga šešetas nustebusių akių: pamiškėje ganosi ožys, arklys ir jauna telyčaitė. Jei auginate mažų vaikų, prisiminkite Lazdėnus – čia tiesiog nemokamas kaimo safaris.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./ Spanguolės Neries regioniniame parke
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./ Spanguolės Neries regioniniame parke

Patraukiame žvyruotu taku link miško ir greitai privažiuojame Bražuolės poilsiavietę. Atvykę su palapinėmis šioje vietoje galite įsikurti ir paspardyti futbolo kamuolį į rąstinius vartus. Tačiau jei skyrėte šiam žygiui vieną dieną ir neketinate nakvoti regioniniame parke, verčiau iškart sukite vairą kairėn, link miško, nes kelionė truks apie penkias valandas – trasa yra 25 kilometrų ilgio (prie jų prisideda dar po 1,5 kilometro iki geležinkelio stoties).

Nežinia, ar kas nors taip tyčia suplanavo, tačiau iki pusės trasos dviračiai smagiai rieda beveik vien į pakalnę. Daugiau jėgų pareikalauja tik Peklynės kalnas (užminkite ir tuomet suprasite, kodėl jis taip pavadintas).

Tačiau pasileidus į pakalnes netrukus tenka spausti dviračio stabdžius – negali taip ramiai važiuoti pro spanguolėmis raudonuojančias pakeles ir ryškiai geltonuojančias voveraites. Tiesa, kiekvienas malonumas turi ir minusų – pasiekę Pušyno šaltinį jau nebeturime jokių tuščių talpų ar buteliukų. Iš viso Neries regioniniame parke teka du šaltiniai: vienas – trasos pradžioje, kitas – pabaigoje.

Į parduotuvę pavėlavome vieną parą

Kaip tikri miestiečiai su kolega Irmantu iš Vilniaus išdūmėme į kuprines įsimetę tik porą šokoladinių batonėlių ir buteliuką sulčių. Spanguolės spanguolėmis, bet maždaug ties Panerių miško regykla (proskyna, kurioje galima prisėsti ant didžiulių akmenų) visos atsargos ėmė ir pasibaigė. Gurgiantys pilvai pamažu nustelbė ir Neries čiurlenimą, ir parko paukščių giesmes.

Vylėmės parduotuvę rasti pasiekę Panerių kaimelį, tačiau vietos gyventoja pranešė, kad parduotuvė čia atvyksta antradieniais ir penktadieniais. Aišku. Maždaug para nepataikėme į „darbo laiką“.

Tačiau Irmantui kilo geniali idėja – pamėginti nusipirkti maisto iš vietos gyventojų. Netrukus grįžo nešinas dešra ir batonu ir gal net laimingesnis, nei vos spėjęs į beišvažiuojantį traukinį. Nors iš šios pasiūlos man tiko tik batonas, tai buvo vieni skaniausių „dienos pietų“ šiais metais.

Neries regioninio parko gidas Saulius Pupininkas sako, jog norintieji papietauti sočiau turėtų persikelti per Nerį – tuo atveju išvažiavę į automobilių kelią turėtumėte ne sukti atgal į trasą, o važiuoti per tiltą į dešinįjį Neries krantą. Pervažiavę nedidelį miškelį, Verkšionyse ar Karmazinuose rasite vietinių kavinių. Palei Dūkštas driekiasi du pažintiniai pėsčiųjų takai – Karmazinų taku gali važiuoti ir dviratininkai, o štai palei Dūkštos upelį vargu ar paminsite – trasoje gausu stačių skardžių ir laiptelių.

Jei būsite gudresni nei mes ir sumuštinius susitepsite dar Vilniuje, tikrai rasite vietą, kur juos suvalgyti – Neries pakrantėse įkurdintos 6 pavėsinės, yra tualetai bei laužavietės.

Upės akmenų legendos

Persiritus į antrąją trasos dalį mus pasitiko Neris ir prasidėjo, pasak gido S.Pupininko, gražiausia šios trasos dalis. Mynėme tarp Kuršių neriją primenančių pušų, apžiūrinėdami upėje sustingusius „vestuvininkus“ ir pilkapyną.

„Penki upės vagoje stūksantys didžiuliai akmenys vadinasi „Verkšionių užkeiktos vestuvės“. Žmonės pasakoja, kad viename upės krante gyveno jaunuolis, kitame – mergina. Jie vienas kitą pamilo ir nutarė susituokti, tačiau tėvai tam prieštaravo. Pora tėvų nepaklausė – vis tiek kėlė vestuves. Tačiau kai vestuvininkų svita kėlėsi per upę, jaunosios motina juos prakeikė: „Kad jūs akmenimis pavirstumėt!“ Taip ir nutiko – visi vestuvininkai po šiai dienai upėje stūkso akmenimis pavirtę“, – pasakoja legendą S.Pupininkas.

Toliau Neries upėje dar mėtosi akmenys „Balnas“ ir „Aliejininkas“. Kas šiuos vargšus į upę pametė – sužinosite atvykę.

Šia trasa kasmet pravažiuoja keliolika tūkstančių žmonių, tačiau mums pavyko sutikti tik porą automobilių.

Beje, dviračius galima išsinuomoti iš Trakų verslininkų. Juos nuomojanti Birutė Cvirkienė teigė, jog pirmoji nuomos valanda kainuoja 4 eurus, likusios – po eurą už valandą.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Kelionė dviračiu po Neries regioninį parką
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Kelionė dviračiu po Neries regioninį parką

Už visų dviračių atvežimą į jums patogią vietą imamas 5 eurų mokestis. Dviratis visai dienai iki 20 val. vakaro kainuoja 10, o parai – 14 eurų. Vaikiškų dviratukų kol kas nėra, tačiau nuomotojai vaikams siūlo prie suaugusiųjų dviračių tvirtinamas vaikiškas sėdynes arba priekabas.

Jei ne briedžiai, tai bent haskiai

S.Pupininkas rekomendavo bebaigiant savo žygį užlipti į Ausiutiškių regyklą, iš kurios atsiveria vieno didžiausių Neries vingių vaizdas.

Beje, jei atvyksite į šį parką ilgesniam laikui, galite praplaukti Nerimi plaustu. Jo, priešingai nei baidarių, nereikia irkluoti, susėdę į apskritą plaustą 12 žmonių gali tiesiog grožėtis gamta apie 5 valandas. Plaustai turi netgi stogelius nuo lietaus.

„Iš upės šią teritoriją galima pamatyti visiškai kitaip“, – sakė S.Pupininkas. Plausto nuoma (su gelbėjimosi liemenėmis ir pavėžėjimu iki starto vietos) 6 asmenims kainuoja nuo 40 iki 55 eurų. Esant didelei (12-os žmonių) grupei, plaukimas plaustu kainuoja 8 eurus.

Parko gidas pasakoja, jog parke tikrai gyvena stirnos, briedžiai, elniai ir šernai. Neries pakrantėse žuvies tyko gražuoliai tulžiai. Nežinia, ar per mažai dairėmės, tačiau mūsų sutiktieji – tik minėtas ožys, arklys ir dar vienas gyvūnas, primenantis briedį, bet vis tik labiau – kaimo brisių.

„Nuotykių akademija“ haskis.
„Nuotykių akademija“ haskis.

Jei ir jums nepasiseks pamatyti laukinių regioninio parko gyventojų – apžiūrėkite bent jau Žalgirio kaimo šunis. Šiame kaime įsikūrusi „Nuotykių akademija“ siūlo pasivažinėjimą šunų kinkiniais, tačiau, kaip sako šunų augintoja Jolanta Bliuj, vasarą keturkojai taip pat „išeina atostogų“. Užtat šeimininkai visuomet svetingai priima žygeivius ir keliautojus, gali jiems išnuomoti pavėsinę, leidžia apžiūrėti voljeruose amsinčius augintinius.

Kol temperatūra nėra nukritusi iki 15 laipsnių šilumos, šunys nebėga, tačiau už 10 eurų galite gauti draugišką keturkojį pasivaikščiojimui. Šuo prisegamas prie žmogaus juosmens (prieš įsigydami šią pramogą prisiminkite, kad keturkojai jau gali būti visai pasiilgę bėgimo).

Pramoga – pasivažinėjimas šunų kinkiniais Neries regioninio parko trasa
Pramoga – pasivažinėjimas šunų kinkiniais Neries regioninio parko trasa

Kiek atšalus, dalimi trasos rieda Sibiro haskių traukiami vežimai. Rudens laikotarpiu ši paslauga kainuoja 25 eurus žmogui (šunys nubėga 5 kilometrų atstumą), žiemą – 40 eurų žmogui. Rogėse taip pat be papildomo mokesčio galima vežtis vaiką iki 6-erių metų.

Rugsėjį laukia žygeivių

Pasibaigus Neries upės vingiui dviračių takas neria į miško vėsą ir suka atgal link stovyklavietės. 25 kilometrai – šioks toks iššūkis, tačiau gamtos grožis atperka pamažu įskaustančius raumenis.

Asiutiškių regykla – taškas, kuriame norisi sėdėti ilgai ir mataruoti kojomis virš neaprėpiamų miško masyvų ir upės. Trasa – tikrai verta dėmesio, juolab kad visišką ramybę, upę ir pušyną gausite vos už pusvalandžio kelio nuo Vilniaus.

Parko gidas Saulius Pupininkas gamtos mylėtojus kviečia iki Lazdėnų pavažiuoti ir rugsėjo trečiąjį savaitgalį – tuo metu vyks žygis po šio parko piliakalnius, kurio trasos ilgį žygeiviai galės pasirinkti pagal savo jėgas ir galimybes: nuo 15 iki 38 kilometrų.

Inicijuotas turinys
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje