Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 18d. 21:05

Įdomūs faktai apie Palangą: prezidento vasarnamis, tikroji tilto paskirtis ir būsimas šimtmetis

„Baltoji“ vila Palangoje
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / „Baltoji“ vila Palangoje

Jūra – pirmasis žodis, daugeliui šaunantis į galvą, pagalvojus apie Palangą. Tačiau šis kurortas slepia daug daugiau įdomybių. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad nedaug trūko iki to, jog Palanga priklausytų ne Lietuvai, o Latvijai? Ir kad savo šimtmetį šis pajūrio miestas vis dar švęs. Pasivaikščiojimui po kurortą 15min leidosi kartu su gide Diana Jomantaite-Jonaitiene, kuri atskleidė daug įdomių faktų.

Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (Vytauto g. 51)

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Pasak septynerius metus gidaujančios kretingiškės Dianos, ši bažnyčia – Palangos dominantė, kurios bokštas matomas iš toli. Bažnyčią pastatė vienas svarbiausių kurorto kūrėjų – didikas Feliksas Tiškevičius. Tačiau tai nėra pirmoji Palangos bažnyčia. Pirmoji miestelyje išdygo dar XVI a. Vėliau buvo pastatyti mediniai maldos namai, o augant miestui, prireikė jų ir didesnių.

1897 m. pradėtos bažnyčios statybos baigtos tik 1907 m. Įdomu, kad akmenys pamatams atkeliavo iš jūros. Nuo pat jos buvo nutiesti mediniai takai, kuriais jie buvo gabenami. Plytos, kurių panaudota 20 skirtingo profilio, išlietos Tiškevičių šeimai priklausiusioje Vilimiškės plytinėje. Iš senosios medinės bažnyčios buvo pastatyta prieglauda, perkelti altoriai.

Daugybė šalių paliko savo ženklą šiuose maldos namuose. Štai centrinio altoriaus marmuras bei grindų plytelės pargabenti iš Prancūzijos, vitražai – iš Krokuvos, vartai pagaminti Liepojoje, laikrodis atkeliavo iš Vokietijos. Bažnyčia nebuvo sugriauta per karą, nebuvo uždaryta ir sovietmečiu.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Neseniai lankytojams atvertas ir 24 metrų bokštas, pro kurį atsiveria nemokama Palangos panorama. Jame kabo senieji varpai, kurie jau nebeskamba. Pasak gidės, laikui bėgant, atsiranda mažų įtrūkimų, dėl kurių varpai ima nebe taip gausti. Šiuo metu leidžiamas varpų gaudesio įrašas.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Palangos bažnyčios bokšte
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Palangos bažnyčios bokšte

Evangelikų liuteronų bažnyčia Palangoje pašventinta tik 2012 m. Iki tol evangelikai liuteronai rinkdavosi ir melsdavosi įvairiuose namuose.

Veikė anksčiau kurorte ir raudonų plytų sinagoga (dabar toje vietoje įsikūrusi „Maximos“ parduotuvė), sudegusi per 1938 m. Palangos gaisrą (prasidėjo ne sinagogoje). Šio būta didelio. Gaisrininkai į vietą atvyko tik po 1,5 valandos. Skaičiuota, kad ugnis pridarė 2 mln. litų nuostolių, gyvenamosios vietos neteko apie 1,5 tūkst. palangiškių. Palanga, kaip feniksas, turėjo pakilti iš pelenų.

Viena pirmųjų iškilusių modernių vilų (ne medinė) – „Šilelis“ (Grafų Tiškevičių al. 7), taip primenanti tarpukario modernizmo Kauno vilas.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./ Vila „Šilelis“
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./ Vila „Šilelis“

J.Basanavičiaus gatvėje – 100 kavinių

„Basankė“, kaip ją vadina vietiniai, iki pat 1923 m. turėjo kitą – Tiškevičių bulvaro, pavadinimą. Lietuvos patriarchas Jonas Basanavičius kurorte apsilankė būtent 1923 m., tad jo vardu ir buvo pavadinta gatvė.

„Amerikiečiai „Basankę“ vadina lietuviškuoju „Las Vegasu“. Ji išties yra linksmybių arterija. Statistikai paskaičiavo, kad kiekvieną vasarą J.Basanavičiaus gatvėje veikia daugiau nei 100 maitinimo įstaigų. Kiekvieno skoniui ir kišenei. Sunku įsivaizduoti, kad XIX a. pabaigoje tai tebuvo paprastas žvyrkelis. Pokyčiai, aišku, atėjo su Tiškevičiais“, – stovint J.Basanavičiaus gatvės prieigose, ėmė pasakoti gidė.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Jono Basanavičiaus gatvė Palangoje
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Jono Basanavičiaus gatvė Palangoje

J.Basanavičiaus gatvė pasibaigia gražiuoju Palangos tiltu. Būti Palangoje ir nenueiti ant tilto, tas pats, kas Palangoje visai nepabūti. Ar žinojote, kad tiltas ilgą laiką buvo visai neturistinis, nepritaikytas pėstiesiems poilsiautojams? Jį Tiškevičių šeima pastatė kaip prieplauką laivams prisišvartuoti. Norėjosi pritraukti turistų iš Klaipėdos bei Latvijos.

„Prie tilto švartuodavosi garlaivis, kurio pavadinimas buvo „Feniksas“. Jis buvo skirtas vykti į Liepoją. Puškuodavo 5 valandas ir gabendavo plytas iš Vilimiškės į Latviją. Nuo plytinės iki tilto buvo nutiesti bėgiai, kuriais arkliai traukdavo vežimaičius su plytomis. Vasarą, kai plytų negabendavo, vežimaičiais ir turistai būdavo pavėžinami“, – šyptelėjo Diana.

Prie tilto švartuodavosi garlaivis, kurio pavadinimas buvo „Feniksas“. Jis buvo skirtas vykti į Liepoją.

Liepojoje plytos būdavo iškraunamos, pakraunami maisto produktai. Kartu su jais į Palangą atplaukdavo ir turistų. Netrukus Liepoja pasistatė savo plytų fabriką, gamyba Vilimiškėse sustojo. Tuomet tiltas ėmė tarnauti išskirtinai turistams. Jo ilgis – 470 metrų.

Pirmasis Palangos viešbutis – kurhauzas

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Palangos kurhauzas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Palangos kurhauzas

Senasis Tiškevičių dvaras (iš viso jų giminė turėjo net 99) stovėjo toje vietoje, kur dabar stovi kino teatras „Naglis“, prie Ronžės upelio. Tai buvo medinis pastatas. Kai Tiškevičiai pradėjo Palangoje, kurią nusipirko dar 1824 m. (Palangą pirko iš generolo Ksavero Niesiolovskio už 177 171 sidabrinį rublį), vasaroti, atsirado daug giminaičių ir draugų, panorusių pas juos apsistoti. Todėl dar 1877 m. grafai pastatė pirmąjį Palangos viešbutį – kurhauzą. Čia veikė ir skaitykla, restoranas, žaidimų kambarys su biliardo stalu. Išgręžtas buvo ir vandens gręžinys.

Laikui bėgant, kurhauzo svečiams pradėjo nepakakti, tad imtos viena po kitos statyti Palangos vilos.

Baltoji“ vila – ten, kur vasarojo prezidentas

Verta užsukti į Birutės alėją, kurioje aptiksite mūrinę „Baltąją“ vilą (Birutės al. 33). Po Kretingos savininko Juozapo Tiškevičiaus mirties vila atiteko jo dukrai Marijai Tiškevičiūtei, kuri buvo laikoma to meto feministe. Marija dar vaikystėje pareiškė netekėsianti niekada. Savo pažado moteris laikėsi. Ji buvo labai išprususi moteris, gyveno net keliose užsienio šalyse, mokėjo kalbėti keliomis kalbomis, jodinėjo, Kretingoje įsteigė pirmąjį Lietuvoje vaikų darželį. Paveldėjusi „Baltąją“ vilą, Marija ją nuomodavo. Pati gyvendavo mažame namelyje prie bažnyčios.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./„Baltoji“ vila Palangoje
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./„Baltoji“ vila Palangoje

Tarpukariu „Baltąją“ vilą nuomodavosi prezidentas Antanas Smetona. Jis labai mėgdavo atostogauti Palangoje, kurioje kadaise mokėsi. Į kurortą jis atvykdavo 4–6 savaitėm. Kartu su juo atvykdavo dalis kanceliarijos, dvi tarnaitės, virėjas, du vairuotojai ir apsauginiai. Kiekvieną savaitgalį pas jį atvykdavo ir visas ministrų kabinetas. Tad A.Smetonos atvykimas į Palangą buvo ypatingas reikalas. Prezidentas Kretingos traukinių stotyje išlipdavo su fanfaromis, o Palangoje jį pasitikdavo gėlių garbės vartai.

Kiekvieną dieną A.Smetona iš „Baltosios“ vilos vykdavo į pajūrį, kur turėdavo atitvertą teritoriją, nuosavą persirengimo būdelę. Jį lydėdavo turistais persirengę, kad nekristų į akis, apsaugininkai.

Anapilio“ vila – ten, kur vaidenasi

Ilgus metus, anot gidės, ši vila, įsikūrusi adresu Birutės al. 34a, buvo vadinama „Sofijos“ vila. Sofija buvo Juozapo Tiškevičiaus žmona, ir grafo Felikso, Palangos savininko, mama. Manoma, kad ji tikėjo dvasiomis. „Anapilio“ vila tokį vardą įgavo todėl, kad žmonės pradėjo kalbėti, jog joje vaidenasi. Po Sofijos mirties ėmė sklisti legendos, kad jos tarnaitė pasikorė ir ėmė vaidentis.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Palangos kurorto muziejus
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Palangos kurorto muziejus

Kalbama, kad Sofija virš palėpės buvo įsirengusi veidrodinį kambarį. Veidrodžiai buvo skirti tam, kad per spiritistinį seansą išsikvietus dvasias, jos nebežinotų, kur išeiti. Dvasių įspūdį sustiprino vėjo vargonai. „Anapilio“ vilos bokštelyje buvo įrengti specialūs mechanizmai, kurie pučiant vėjui skleisdavo vėjo dainą. Ji buvo ganėtinai kraupi ir palangiškiai „Anapilio“ vilą aplenkdavo iš tolo.

Šiuo metu „Anapilio“ viloje yra įsikūręs Palangos kurorto muziejus.

Beje, viena seniausių medinių Palangos vilų – „Baltojo angelo“ vila (Vytauto g. 78). Joje šiuo metu veikia drabužių parduotuvė, tikrai neatskleidžianti šios vilos svarbos.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./„Baltojo angelo“ vila Palangoje
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./„Baltojo angelo“ vila Palangoje

Senoji vaistinė – vienas seniausių Palangos pastatų

Vytauto gatvės 33-iuoju numeriu pažymėtame medinuke vaistinė buvo įkurta dar 1827 metais. Ją įkūrė vokiečių kilmės vaistininkas Vilhelmas Griūningas, atvykęs iš Latvijos. Jis buvo baigęs farmacijos mokslus.

„Sunkiai patikėtumėte tuo, kas XVI–XVIII a. buvo pardavinėjama vaistinėse. Buvo galima įsigyti pakaruoklio kraujo, mumijų miltelių, vilko nagų, parako, spirito, popieriaus, plunksnų rašymui, rašalo ir t.t. Tad kai XIX a. čia atvykta vaistininkas, jis – visai kitoks. Išsilavinęs. Dirbdamas šioje vaistinėje Griūningas išrado ir užpatentavo žymųjį 27-erių žolelių mišinį – „trejos devynerios“. Ekstraktas gydė nuo visų ligų, ypač nuo pilvo ir skrandžio negalavimų, peršalus ar skaudant galvą. Buvo patariama vartoti jį po sriubinį šaukštą tris kartus per dieną su stikline vyno. Kur čia nepasveiksi“, – nusijuokė gidė Diana.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Gidė Diana Jomantaitė-Jonaitienė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Gidė Diana Jomantaitė-Jonaitienė

Sunkiai patikėtumėte tuo, kas XVI–XVIII a. buvo pardavinėjama vaistinėse. Buvo galima įsigyti pakaruoklio kraujo, mumijų miltelių, vilko nagų...

Pasak jos, XIX a., kai buvo draudžiama lietuviška spauda, šioje vaistinėje vaistininkai iš principo receptus rašydavo lietuvių kalba. Šiame pastate vykdavo ir liuteronų pamaldos. Vėliau jame įsikūrė NKVD būstinė, vyko kankinimai.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Senoji Palangos vaistinė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Senoji Palangos vaistinė

Birutės parke vien eglių – 11 rūšių

Parkas įkurtas šventajame miške. Senovės lietuviai tą mišką gerbė, turėjo Dievų garbinimo vietą jame. Kai Feliksas ir Antanina Tiškevičiai čia nusprendė kurti savo dvarą (dabartinis Palangos gintaro muziejus), jiems rekomenduota nusamdyti profesionalų landšaftininką. Šis, pamatęs šventos girios grožį, anot gidės Dianos, pasiūlė to grožio negadinti. Tad Birutės parke ir šiandien nėra tiesių linijų, griežtos formos takų, simetrijos. Jautiesi tarsi vaikščiotumei miške.

Parke buvo pasodinta apie 250 skirtingų medžių rūšių. Vien eglių jame – 11 rūšių.

Eglė žalčių karalienė

Kai Birutės parke stabtelėsite prie „Eglės žalčių karalienės“ skulptūros, prisiminkite faktą, kad lietuvių liaudies pasakos buvo skirtos suaugusiesiems. Senovėje jos buvo laikomos etikos kodeksu, kuris nurodydavo žmogui, kaip reikia teisingai gyventi ir elgtis.

„O tos liūdnos pasakų pabaigos skirtos tam, kad pagąsdintum žmogų, jog jis nedarytų klaidų. „Eglės žalčių karalienės“ pasaka yra apie tai, kaip reikia atsargiai duoti pažadus ir jų laikytis“, – patikino gidė.

Kauno ir Palangos kivirčas dėl gintaro

Palanga, kaip kurortas, suklestėjo, kai ją paveldėjo Antanina Tiškevičienė ir jos vyras Feliksas. Išvykę į medaus mėnesį, kaip pasakoja gidė, pora susitiko architektą Francą Švechteną, su kuriuo išsikalbėję nusprendė, kad grafų šeimai mediniame dvare – ne vieta. Taip gimė naujųjų Tiškevičių rūmų – dabartinio Palangos gintaro muziejaus (Vytauto g. 17), idėja.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Palangos gintaro muziejus
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Palangos gintaro muziejus

„Jie nebuvo pirmieji, pasistatę Palangoje dvarą. Pradėjus statyti Palangos koncertų salę, buvo atlikti archeologiniai tyrinėjimai. Kasinėjant teritoriją, atrasti nemažų pastatų pamatai. Paaiškėjo, kad tai – XVI–XVII a. dvarelis. Tad jau tuomet Palanga buvo ne tik paprastas žvejų kaimelis. Čia mielai gyveno didikai. Dvarų kultūra kurorte klestėjo jau seniai“, – patikino D.Jomantaitė-Jonaitienė.

Grįžkime prie Palangos gintaro muziejaus, kuris – buvę Tiškevičių šeimos rūmai. Pasak gidės, kasant pamatus rūmams, buvo atkastas gintaro lobis – senovės žmonių gintaro dirbiniai. Tiškevičiai tą kolekciją paskolino Kauno karo muziejui. Tačiau prasidėjus pasauliniam karui, per neramumus, tas gintaras liko Kaune, nors priklausytų Kretingai ar Palangai. Tad dėl to egzistuoja šioks toks kivirčas tarp Kauno ir Palangos.

„Tiškevičiai šiuose rūmuose gyveno iki 1941-ųjų metų. 1963 metais čia buvo įsteigtas gintaro muziejus, turintis beveik 30 tūkst. vienetų gintaro dirbinių. Pusė jų turi inkliuzus. Rūmuose asmeninių Tiškevičių daiktų daug nėra išlikę. Galite atkreipti dėmesį tik į didelį gobeleną, kuriame vaizduojamas Jeruzalės išvadavimas.

Sovietmečiu dvi rusų mokslininkės atostogavo Palangoje, vaikščiojo po gatves, ir šalia vienos senos trobos pamatė lyg kokia paklodė kabantį gobeleną. Kadangi buvo specialistės, suvokė, kokia tai vertybė. Galiausiai paaiškėjo, kad ta moteris, pas kurią kieme tas gobelenas kabėjo – buvusi rūmų tarnautoja, kuriai šiuo gobelenu buvo kadaise atsimokėta“, – neįtikėtiną istoriją nupasakojo gidė.

„Laiminančio Kristaus“ skulptūra

Priešais Palangos gintaro muziejų stovinti „Laiminančio Kristaus“ skulptūra laikoma vienu iš Palangos simbolių.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./„Laiminančio Kristaus“ skulptūra
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./„Laiminančio Kristaus“ skulptūra

Feliksas ir Antanina Tiškevičiai turėjo dešimt vaikų. Keturi pirmi vaikai buvo mergaitės. Legenda pasakoja, kad Feliksas davė pažadą: jei kitas vaikas bus berniukas, jis atiduos pagarbą Dievui. Taip ir nutiko. Tad Feliksas pasirūpino, kad prieš rūmus būtų pastatyta Jėzaus Kristaus skulptūra, primenanti Rio de Žaneiro žymiąją skulptūrą.

Dabartinė tėra pirmosios kopija. Tarybiniais metais į Palangą atvyko speciali komisija, kurioje buvo ir Justas Paleckis. Komisijos užduotis buvo suskaičiuoti visus religinius kurorto ženklus. Nuspręsta, kad juos reikia sunaikinti.

„Pasakojama, kad Justas Paleckis perspėjo bendruomenę, kad tai ketinama padaryti. Manoma, kad vietiniai gyventojai išvogė visus religinius reliktus, kuriuos sugebėjo panešti. Tačiau šios skulptūros paslėpti niekas nepajėgė. Todėl „Laiminančio Kristaus“ skulptūra buvo sudaužyta. Legenda sklando, kad nė vienas iš tų vyrų, kurie skulptūrą daužė, nemirė sava mirtimi“, – įdomią istoriją nupasakojo gidė.

Palanga šimtmečio dar nešventė

Ar žinojote, kad iki 1935 m. Palangos pajūris priklausė Tiškevičiams ir buvo privatus? Tik 1935 metų sausio 31 dieną grafai savo paplūdimį perdavė valstybei.

Ir tik 1921-ųjų pavasarį Palanga perėjo Lietuvos žinion. Galima teigti, kad pernai kurortas negalėjo švęsti šimtmečio.

„Mažytė smulkmena, ir Palanga šiaip jau būtų Latvija. Iki 1921-ųjų metų lietuviai pešėsi su latviais. 1919 metais Palangą dar valdė svetimšaliai. Iš Kretingos atėjęs milicininkų būrys juos išvijo. Tuomet iš Latvijos atėjo 150 latvių su dviem pūškom ir lietuvius išvarę Palangą užėmė. Kilo didžiulis konfliktas, į kurį teko įsikišti netgi tarptautiniam diplomatui Simsonui iš Anglijos. Po ilgų ilgų derybų Palanga pagaliau buvo perduota Lietuvai. Netgi buvo atliktos apklausos, ko gyventojai nori, kas jie tokie – latviai ar lietuviai.

Ir tik 1921-ųjų pavasarį Palanga perėjo Lietuvos žinion. Galima teigti, kad pernai kurortas negalėjo švęsti šimtmečio“, – paskutinį įdomų faktą pateikė D.Jomantaitė-Jonaitienė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje