Dabar populiaru
Publikuota: 2020 lapkričio 21d. 19:07

Ispanijoje augęs Renaldas į 500 km ilgio žygį „Camino Lituano“ leidosi su katinu: „Čia svarbiausia – sutikti žmonės“

Ispanijoje augęs Renaldas į 500 km ilgio žygį „Camino Lituano“ leidosi su katinu Interviu
Ispanijoje augęs Renaldas į 500 km ilgio žygį „Camino Lituano“ leidosi su katinu

Lietuvoje gimęs Renaldas Asipauskas (26 m.) gyventi į Ispaniją išvyko būdamas vos ketverių. Ten jis praleido visą savo vaikystę ir dalį paauglystės. Lankydamas ispanų darželį, o vėliau ir mokyklą, puikiai išmoko kalbėti ispaniškai, jam dabar tai – antroji gimtoji kalba. Į Lietuvą gyventi Renaldas su šeima grįžo būdamas 13-os metų.

Nuvykti atgal į Ispaniją, kurioje praleido visą vaikystę, jį paskatino sudominęs „Camino de Santiago“ piligrimystės kelias, tai buvo pirmas ilgos distancijos įveiktas žygis. Netrukus Renaldas susidomėjo ir Lietuvoje prieš keletą metų pristatytu analogu – „Camino Lituano“ piligrimystės taku.

„Camino Lituano“ – tai 500 kilometrų šiuolaikinis piligrimų kelias, besidriekiantis per visą Lietuvą ir prisijungiantis prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo. Lietuvoje jis buvo pristatytas 2017 metais.

Kelias prasideda ties Latvijos–Lietuvos siena, vingiuoja per Šiaulių, Kauno, Alytaus apskritis ir pasiekia Lenkiją, kurioje susijungia su „Camino Polaco“ piligrimų taku Lenkijoje. „Camino Lituano“ yra suskirstytas į vidutiniškai 25 kilometrų dienos kelionės etapus. Visą kelio maršrutą sudaro 20 etapų nuo Žagarės (Latvijos–Lietuvos valstybinės sienos) iki Seinų (Lietuvos–Lenkijos sienos).

Tiesa, leistis į „Camino Lituano“ Renaldas nusprendė ne vienas – į kompaniją su savimi pasiėmė ir savo mylimą katiną. Šis žygis Renaldui leido geriau pažinti Lietuvą ir ypač – lietuvius, kurie, anot jo, iš tiesų yra labai šilta tauta, iškilus nesklandumams, linkusi padėti net ir svetimiems žmonėms.

Apie žygiavimo patirtis, gražiausias Lietuvos vietas, apie sutiktus žmones, išmoktas pamokas ir kelionėje kilusius nesklandumus – 15min interviu su Renaldu.

– Renaldai, kada ir kaip susidomėjote žygiais? Kokio ilgio maršrutus jau yra tekę įveikti?

– Žygiais susidomėjau dar baigęs mokyklą ir pradėjęs savarankišką gyvenimą. Kadangi ir šiuo metu dirbu daugiausia prie kompiuterio, tai vaikščiojimas man yra tam tikras atsipalaidavimo būdas ir kartu fizinė veikla, kiek kompensuojanti tą protinį darbą. Kalbant apie ilgesnių maršrutų žygius, tai 2017 metais esu įveikęs maždaug 450 kilometrų atkarpą „Camino de Santiago“ – tai piligrimystės kelias Ispanijoje.

Buvo praėję jau maždaug dešimt metų, kai išvykome gyventi į Lietuvą, tad norėjosi grįžti į šalį, kurioje prabėgo mano vaikystė. Nenorėjau ten važiuoti kaip eilinis turistas, kad po kokia palme pagulėčiau, norėjosi tuo pačiu ir kažką nuveikti. O tam puikiai tiko „Camino de Santiago“. Po jo ilgesnių distancijų nebuvo, leisdavausi į trumpesnius vienadienius žygius po 50–60 kilometrų.

– Kaip ir kada kilo mintis žygiuoti „Camino Lituano“ keliu? Ar reikėjo tam ypatingo pasiruošimo, nusiteikimo? Kokių lūkesčių turėjote?

– Domėtis „Camino Lituano“ pradėjau vos tik sužinojęs, kad toks kelias jau yra Lietuvoje („Camino Lituano“ atidarymas įvyko 2017 metų liepos mėnesį – aut. past.), tačiau vis šį žygį atidėdavau, nes atsirasdavo kitų veiklų. Ir šiemet vasarai buvau susiplanavęs didesnes keliones, tačiau užsidarius šalių sienoms, dėl įvesto karantino, jas visas teko atšaukti. Na, ir pamaniau – pats laikas leistis į „Camino Lituano“. Maždaug jau birželio mėnesį pradėjau daugiau domėtis šio kelio maršrutais, po truputį planuotis. O liepos pabaigoje pradėjau žygį.

Kažkokio ypatingo pasiruošimo nereikėjo, kadangi man tai nebuvo pirmas ilgesnės distancijos žygis. Žygiuojantiems pirmą kartą gal reikia labiau psichologinio nusiteikimo, nusistatymo neabejoti savimi, kad nepavyks tokio ilgo žygio įveikti. O aš tiesiog buvau nusiteikęs, kad jei jau įveikiau vieną tokio ilgio distanciją, tai jau tikrai įveiksiu ir antrą.

Kažkokių ypatingų lūkesčių prieš žygiuodamas „Camino Lituano“ susikūręs nebuvau, vėlgi nes ne taip seniai turėjau kitą patirtį. Eidamas „Camino de Santiago“ keliu, tai taip, galvojau, kad rasiu tam tikrus atsakymus į vidinius klausimus, apgalvosiu, ką toliau noriu veikti gyvenime, ką studijuoti.

Tačiau praėjęs visą žygį supratau, kad šiame kelyje neverta formuotis jokių lūkesčių. Nes ką beplanuosi, nebūtinai taip ir atsitiks. Kažkokių gilių atsakymų aš neradau, tačiau supratau kitus dalykus, pradėjau labiau vertinti kasdienybę, kuri mus supa, savo šeimą, artimus draugus.

Todėl ir į „Camino Lituano“ pasileidau neturėdamas jokių lūkesčių, tiesiog pamaniau – kas bus, tas bus.

Asmeninio archyvo nuotr./Žygis „Camino Lituano“ keliu
Asmeninio archyvo nuotr./Žygis „Camino Lituano“ keliu

– Papasakokite, kokius daiktus svarbiausia pasiimti su savimi į ilgesnės distancijos žygius? Ar buvote nusimatęs kelionės biudžetą, koks jis?

– Žygiavimo metu yra svarbiausi du dalykai – tai gera avalynė ir gera kuprinė. Nuo geros avalynės priklauso ir visa kelionė, nes kaip bebūtų visą dieną leidžiame ant kojų. Dar svarbus aspektas – prieš ilgos distancijos žygį tą avalynę bent porą savaičių išbandyti, pratampyti, kad ji tikrai būtų patogi ir vėliau nepritrintų kojų.

Antras svarbus daiktas yra kokybiška kuprinė - kad ji būtų pritaikyta žygiavimui, visas jos turinio svoris tolygiai pasiskirstytų. O visi kiti daiktai jau labiau priklauso nuo paties žmogaus ir jo poreikių – jei mąstote miegoti gamtoje, aišku, reikės ir palapinės bei miegmaišio, taip pat turistinių indų maistui gamintis.

Savo kelionės biudžeto nusimatęs nebuvau, tačiau maždaug pasiskaičiavau, kiek turėčiau išleisti per dieną, iš anksto pasižiūrėjau, kiek kainuoja Piligrimystės nakvynės vietos, tačiau žinojau, kad jų dažnai man nereikės, nes buvau nusimatęs didžiąją laiko dalį nakvoti palapinėje. O valgyti žadėjau darytis pats ir daugmaž tą patį, ką įprastai valgau namuose, taigi buvau nusiteikęs išleisti maždaug 10 eurų per dieną.

– Renaldai, tai kaip kilo mintis į tokį ilgą žygį kartu imti ir katiną?

– Šį katiną esu priglaudęs iš gatvės, tad jis ganėtinai stipriai prie manęs prisirišęs. Per visas savo keliones vis palikdavau jį kam nors prižiūrėti, tačiau kiek žinau, jis ganėtinai liūdėdavo, dar ir todėl, kad jam patikdavo išeiti į kiemą, pasmalsauti, kas tame lauke vyksta, o juk man išvykus, jis nuolat būdavo namuose. Žinojau, kad gamta jam streso tikrai nekels, todėl šįkart nusprendžiau pasiimti jį drauge su savimi. Man ir pačiam šis katinas labai svarbus yra, jis buvo šalia ir sunkiomis akimirkomis gyvenime, tad norėjosi susikurti tokį gražų prisiminimą sau su juo.

Nieko geriau ir nesugalvojau, kaip tik su savo mylimu augintiniu praeiti „Camino Lituano“, nes abu šie dalykai man yra labai svarbūs.

– Tai ar neapsunkino augintinis kelionės?

– Žiūrint iš fizinės pusės, tai buvo daug sunkiau. Maniškis yra iš tų didesnių katinų – sveria jis beveik septynis kilogramus. Aš pats sveriu apie 70 kg, o rekomenduojamas svoris, kurį gali pasiimti, turėtų neviršyti 10 proc. tavo paties kūno svorio, taigi mano atveju, katinas ir sudarė visą tą rekomenduojamą svorį (juokiasi). Ką jau ir bekalbėti tada apie kuprinę, palapinę, maistą, vandenį ir panašius dalykus...

Tai atsisėdau prieš žygį ir toks juokas pro ašaras – galvoju, gal reiks kokią „točkę“ iš senelių pasiimti.

Tai atsisėdau prieš žygį ir toks juokas pro ašaras – galvoju, gal reiks kokią „točkę“ iš senelių pasiimti. Juokas juokais, bet teko priimti paskutinės minutės sprendimą ir jau važiuojant link „Camino Lituano“ per skelbimą Panevėžyje įsigijau tokį nedidelį karutį, kad galėčiau susikrauti jame visus daiktus. Kartu su katinu daiktai iš viso svėrė apie 27 kilogramus!

Asmeninio archyvo nuotr./Žygis „Camino Lituano“ keliu
Asmeninio archyvo nuotr./Žygis „Camino Lituano“ keliu

Liepos 29 dieną į pradinį kelionės tašką – Žagarės miestą, esantį Lietuvos šiaurėje, mane nuvežė draugas, ten kelionė ir prasidėjo.

– Po kiek kilometrų pavykdavo nueiti per dieną? Ar visos kelionės metu žygiavimo tempas kito ar buvo maždaug tolygus?

– Per dieną daugmaž praeidavau apie 20–30 kilometrų. Tempas būdavo ganėtinai tolygus, pavyko jį tokį ir išlaikyti, kadangi Lietuvos reljefas ganėtinai tolygus, tik į žygio pabaigą truputėlį daugiau kalnų atsiranda. Norėjau nepersitempti, iš ankstesnių žygių žinojau, kad pradžioje yra daug jėgų, norisi kuo daugiau nueiti, bet einant ilgas distancijas, reikia suprasti, kad žygiavime nuovargis kaupiasi.

Tas tikras žygiavimas pasireiškia maždaug po 7–8 dienų, kai jau pradeda kelius skaudėti, čiurną, pūslių atsiranda.

Tas tikras žygiavimas pasireiškia maždaug po 7–8 dienų, kai jau pradeda kelius skaudėti, čiurną, pūslių atsiranda. Todėl ir stengiausi pastovų tempą išlaikyti. Žinoma, ar aš eisiu 25, ar 30 kilometrų, dar labai priklausydavo ir nuo mano nakvynės vietos, nes einant dienai į pabaigą, atsiversdavau „Google Maps“ žemėlapį ir žiūrėdavau, kur čia galima gražesnę vietą susirasti, kad gal ir koks vandens telkinys būtų.

– Ar dažnai sustodavote tiesiog pasigrožėti vaizdais, aplankyti lankytinas kelyje pasitaikančias vietas? Kokios paliko didžiausią įspūdį, kur net ir po žygio norėtumėte dar grįžti ne kartą?

– Taip, sustoti tikrai tekdavo. Miestuose stengdavausi užsukti į senamiestį, apsipirkti ko reikia, pasivaikščioti po pažymėtas lankytinas vietas ar kad uždėtų antspaudą ant piligrimo paso, tačiau aš esu iš tų žmonių, kurie už architektūrą labiau vertina gamtos objektus, taigi tikrai daug dažniau sustodavau prie gražių gamtos objektų, prie kokio gražaus ežero – išsimaudyti, pasidaryti kavos ar pasigrožėti supančia gamta.

Asmeninio archyvo nuotr./Žygis „Camino Lituano“ keliu
Asmeninio archyvo nuotr./Žygis „Camino Lituano“ keliu

Iš tų gamtos vietų labai išskirčiau Rozalimo miško parką, esantį Pakruojo rajone, čia įrengtas labai gražus pažintinis takas, einantis mišku, puikiai suženklinta čia esanti flora ir fauna. Taip pat labai didelį įspūdį paliko Dusios ežeras, esantis Lazdijų rajone, kurio išvis niekada nebuvau matęs. Prie jo buvau nuvažiavęs ir po žygio jau pasibūti.

– Kokius žmones žygio metu sutikote? Galbūt teko pagalbos kreiptis ir dėl kokių iškilusių nesklandumų? Ar linkę lietuviai padėti pavargusiems žygeiviams?

– Taip, buvo keletas nesklandumų, dėl kurių teko kreiptis pagalbos. Praėjus vos kelioms žygio dienoms, pamačiau, kad pamečiau savo karučio varžtelį ir dėl to buvo labai nepatogu jį traukti. Ši problema išsisprendė labai greitai – Pakruojyje užėjau pas atsitiktinius žmones į namus ir paprašiau varžtelio, moteris nuėjo į garažą rado varžtą ir dar padėjo man jį prisukti. Taigi problemai išspręsti neprireikė nė 10 minučių.

Tolimesniame žygio etape, man jau nuėjus iki Alytaus, pastebėjau, kad mano karutyje pradilo skylė, tai irgi tiesiog užėjau pas žmogų į kiemą ir paprašiau pagalbos. Jis man viską sutvarkė, užveržė skardą ir karutis išlaikė jau iki kelionės pabaigos.

Pasitaikė sutikti ir tokių, kurie mane kaip žygeivį palydėjo kiek pašaipiu žvilgsniu, nesuprasdami, ko aš čia einu, jei man niekas nemoka, kodėl negaliu tiesiog sėst į mašiną ir pravažiuot tų 500 kilometrų. Na bet kiekvienas žmogus su savo pasaulėžiūra, tai aš tikrai to nesureikšmindavau.

Visi kiti sutikti žmonės tikrai labai geranoriškai pagelbėdavo. Joniškio turizmo centro darbuotojai pasiūlė pasislėpti nuo lietaus pas juos, pavaišino kava, leido turizmo centre pasivaikščioti mano katinui ir dar papasakojo daug įdomių dalykų apie savo kraštą. Jau išeinant iš Joniškio vėl užklupo smarkus lietus, tai pamatęs, kad mes (tuo metu ėjau su dar dviem piligrimėm) slepiamės po medžiu, priėjo tiesiog svetimas žmogus, pasikvietė mus pas save, pavaišino kava, aprodė savo kiemą, papasakojo apie bitininkystę.

Labai nustebino žmonės Kėdainiuose – pamatę „Instagrame“, kad einu jų mieste, privažiavo su mašina ir iškišo nupirktą ledų porciją, nes buvo tikrai labai karšta vasaros diena.

– Ėjote ir ispaniškajame „Camino de Santiago“, ir mūsiškiame „Camino Lituano“, tai jeigu reikėtų palyginti abiejuose žygiuose sutiktus žmones? Ar labai skiriasi mūsų ir ispanų požiūriai į žygeivius?

– Mano patirtis einant „Camino de Santiago“ keliu bus galbūt kiek kitokia, nei kitų tik angliškai kalbančių užsieniečių, nes einant pro mažesnius kaimelius, vietiniai mažai kur kalba angliškai, tad susikalbėti gali būti kiek sunkiau. Kadangi aš augau Ispanijoje ir ispanų kalba man buvo praktiškai gimtoji, nes vartoju ją nuo darželio laikų, tai jie ir priėmė mane kaip vietinį.

Žmonės Ispanijoje tikrai tokie patys šilti, tik jų kultūra kitokia, jie kiek labiau tas emocijas reiškia, šilumą net ir svetimiems žmonėms rodo. Jiems tie piligrimai jau kasdienybė yra, kadangi šiuo keliu pražygiuoja išties nemažai žmonių. O pas mus šalyje tai dar ganėtinai naujas reiškinys, todėl ir žmonės žiūri gal kiek keisčiau. Kiek žinau iš draugų, tai tas prancūziškas Santjago kelias „Camino Frances“, maždaug nuo 2014–2015 metų pasidarė toks labai jau komerciškas, turistinis – ten ir nakvynių, ir maisto kainos išbrangintos, visi tik ir kviečiasi pas juos apsistoti ir susimokėti.

Tas ir yra žavu pas mus – „Camino Lituano“ yra dar ganėtinai naujas ir autentiškas, jis dar nespėjo tapti komerciniu.

– Ar visas žygio atkarpas ėjote vienas, tik su katinu? Galbūt buvote sutikęs ir užsieniečių?

– Į žygį leidausi vienas, žinodamas, kad jei norėsiu būti vienas, galėsiu būti vienas. Tačiau jau antrą žygio dieną susitikome su dviem kitom piligrimėm, po poros dienų mūsų keliai išsiskyrė. Tačiau jas dar buvau susitikęs ne kartą. Likus paskutinei savaitei man per „Instagram'ą“ parašė mergina ir pasiūlė prisijungti paskutinei atkarpai. Taigi paskutinę savaitę žygiavome jau su Gerda.

Likus trims dienoms iki žygio pabaigos susitikome su dviem vaikinukais, kurie taip pat nuo pradžios žygiavo „Camino Lituano“, taip su jais susibičiuliavome, kad žygį pabaigėme jau keturiese. Visi iki šiol kartu bendraujame ir jau buvome ne viename žygyje kartu. Juokingiausia, kad su tais dviem vaikinukais gyvename praktiškai tame pačiame kieme, iki žygio vieni kitų nepažinojome, o susipažinome štai visai kitame Lietuvos gale.

Asmeninio archyvo nuotr./Žygis „Camino Lituano“ keliu
Asmeninio archyvo nuotr./Žygis „Camino Lituano“ keliu

Užsieniečių sutikti teko, tačiau šią vasarą jų šiame kelyje tikrai nedaug. Vienam iš nakvynės taškų buvau sutikęs moterį iš Latvijos, tačiau su ja labai trumpai pabendravau. Kiek bendravau su nakvynės vietų šeimininkais, tai jie pasakojo, kad šiuo keliu daugiausia eina žmonės iš mūsų kaimyninių šalių: Lenkijos, Latvijos. Iš tolimesnių šalių atvažiuoja tik vienas kitas kol kas.

– Kur tekdavo nakvoti? Ar naudodavotės piligrimų nakvynių vietomis? Kiek tokiose vietose kainuoja naktis?

– Didžiąją laiko dalį nakvodavau palapinėje, bet neatsisakiau visai ir nakvynės taškų, nes žinojau, kad būtent ten susitiksiu su kitais piligrimais. Tokio žygio metu yra svarbiausi kelyje sutikti žmonės ir tie vakarai, kuomet gali pasikalbėti su sutiktais bendraminčiais, pasidalinti patirtimis, įspūdžiais, tai nenorėjau to prarasti. Teko nakvoti ir pas vieną draugą, kuris instagrame pamatęs, kad esu netoli jo, atvažiavo ir pasiėmė mane pas save.

Vadaktuose nakvojau buvusioje bibliotekoje, iš kurios dabar padaryti Kultūros namai ir nakvynės vieta piligrimams. Raudondvaryje nakvojau pas žmones kieme, kuris irgi buvo pažymėtas kaip nakvynės taškas, kadangi jei reikia, jie parūpina ir palapinę.

Viena iš gražesnių nakvynės vietų yra Miroslavo kaime, šalia bažnyčios yra toks pastatas, kur priima nakvynei piligrimus, labai graži vieta. Gaila tik neturėjau garbės susipažinti su bažnyčios kunigu Miroslavu, apie kurį labai daug girdėjau iš kitų žygeivių. Jis ne tik labai šiltai priima piligrimus, bet ir pats daug keliauja – su dviračiu yra išmaišęs visą Europą.

Nakvynių vietų kainos yra labai įvairios, maždaug nuo 5 iki 20 eurų. Tačiau kai kur, kaina iš vis nenurodoma, prašoma tiesiog paaukoti kiek norisi. Labiau populiaresnėse vietose, kainos kiek didesnės nei 10 eurų, kadangi ten yra privačios sodybos, tačiau nakvynė piligrimams vis tiek yra dvigubai ar trigubai pigesnė nei poilsiautojams.

– Ką ir kur žygio metu valgydavote?

– Turėjau su savimi pasiėmęs turistinę dujinę ir puodą, tai tas šiltas maistas man nebūdavo problema. Stengdavausi neapsikrauti ir turėti maisto tik tai dienai, tai pasidarydavau visokių grikių, makaronų, ryžių išsivirdavau, kad angliavandenių netrūktų, juos skanindavau ar tunu, ar kitais konservais, mėsa. Pusryčiams valgydavau užpilamas avižines košes, vaisius. Stengiausi visavertiškai maitintis ir pernelyg nealinti savo organizmo, maistą gamindavausi pats, pusfabrikačių ar kokių submarinų tikrai nepirkdavau.

– Ar nebuvo kilusi mintis iš nuovargio viską mesti, sėsti į autobusą ir važiuoti namo? Ar buvo bent viena kita poilsio diena visai be žygiavimo?

– Minties viską mesti tikrai nebuvo (juokiasi). Bet nedidelę pertrauką nuo žygiavimo buvau padaręs rugpjūčio pradžioje, praėjus kiek daugiau nei savaitei žygiavimo. Užklupo labai alinantys karščiai, kadangi žygiavau ne vienas, o su katinu, nors labai stengiausi jį laikyti pavėsyje, galiausiai peržvelgęs orų prognozes nusprendžiau padaryti kelių dienų pertrauką.

Ir tai dariau tikrai ne dėl nuovargio ar dėl to, kad norėčiau viską mesti, tiesiog įsivertinau ir pagalvojau, kad geriau nekankinsiu nei jo, nei savęs. Kadangi tuo metu ėjau netoli Kauno, paprašiau, kad pažįstami atvažiuotų mane paimti, jie mane nuvežė į kaimą pas senelius, po kelių dienų mane grąžino į tą pačią vietą, iš kurios buvo paėmę ir tęsiau savo žygį toliau.

– Ar pavyko įveikti visą „Camino Lituano“? Kiek iš viso laiko tai užtruko?

– Mes priėjome Lazdijus, taigi įveikėme kiek daugiau nei 500 kilometrų ir čia žygį nusprendėme užbaigti. Atmetus tas keletą poilsio dienų, žygis man iš viso truko 21 dieną.

Iki visiškos „Camino Lituano“ pabaigos dar trūko įveikti paskutinę maždaug 20–30 km atkarpą, kuri tęsėsi nuo Lazdijų iki Seinų (miestelio Lenkijoje). Jei būtume šią atkarpą ėję, būtų reikėję kirsti Lenkijos sieną ir dėl tų kelių valandų, praleistų Lenkijoje, grįžus atgal į Lietuvą būtų tekę dvi savaites karantinuotis. Savaime suprantama, dėl darbų tikrai ne visi galėjo sau tai leisti. Todėl nusprendėme pasibaigus visiems šiems karantinams, galbūt kitais metais, vėl kartu susiburti ir pereiti šią atkarpą.

– Ko iš šio žygio pasimokėte? Kuo ši patirtis jus praturtino?

– Visų pirma pavyko labiau pažinti Lietuvą, nors ir anksčiau buvau nemažai jos išnaršęs, kadangi ganėtinai aktyviai žvejodavau. Bet dabar pastebėjau labai įdomų dalyką – kaip einant kinta reljefas, pradedant nuo lygumų ir link Dzūkijos jau atsiranda miškai, įkalnių daugiau.

Taip pat tikrai pakeičiau tokią gal išankstinę susiformuotą nuomonę apie mūsų lietuvius. Žmonės kalba, kad lietuviai niūresni, piktesni, bet iš tikrųjų – visai ne! Visi sutikti lietuviai mane pasitiko su šypsenom, tikrai geranoriškai padėjo, visada pakviesdavo ir į vidų užeiti. Esame tikrai draugiška ir labai šilta tauta.

Praėjęs šį kelią dar kartą įsitikinau, kad tavo paties gyvenimą keičia ir formuoja būtent jame sutikti žmonės. Kai žygiuoji vienas yra kitaip, kai susitinki žmogų, tu vis tiek perimi jo emocijas, jo nuotaiką, jo pasaulėžiūrą, turi išmokti dalintis, priimti jį. Tai būtent sutikti žmonės ir pakeitė tą kelią.

– Ką patartumėte žmonėms, planuojantiems leistis į „Camino Lituano“? Ir kokiu sezonu geriausia tai būtų daryti?

– Na, sezonas tai labiausiai priklauso jau nuo paties žmogaus, jo turimo inventoriaus, aprangos. Nerekomenduočiau į tokius žygius leistis per pačius vasaros karščius, geriau tai daryti pavasarį, ar vasarai jau einant į pabaigą, kuomet ta temperatūra jau būna kiek nusistovėjusi. Nemaža dalis „Camino Lituano“ takų veda palei kelią, palei asfaltą, todėl tas karštis būna dar didesnis.

Prieš žygiuojant patarčiau įsivertinti savo fizines galimybes ir nepersistengti, skirti žygiui pakankamai laiko, kad būtų galima žygiuoti ne didesniais kaip 30 kilometrų etapais per dieną. Kitaip tariant – nereikia bėgti, pasimėgaukite akimirkom, sutiktais žmonėmis, pačiu žygiavimu. Nes ši patirtis dėl kuo greičiau įveiktos distancijos nebus geresnė, kelią suformuos sutikti žmonės ir pamatytos vietos.

– Kokie ateities kelionių planai?

– Planuoju dar kartą grįžti pakeliauti į Skandinaviją, nes dar liko aplankyti keletą vakarinės Norvegijos vietų, kurias labai norėčiau pamatyti. Skandinavija apskritai mane labai žavi savo gamta.

Dar šiais metais buvau susiplanavęs kelionę su kuprine po Pietų Ameriką, planuose buvo pakeliauti po didžiąją dalį ispanakalbių Pietų Amerikos šalių. Šito plano dėl karantino neatšaukiau, bet atidėjau kitiems metams, jis šiek tiek pasikoregavo – bandysime keliauti su kolegomis, nuomosimės automobilį ir stengsimės išmaišyti visą Pietų Ameriką.

Komentarai: 16

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje