Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugsėjo 18d. 17:00

Kodėl verta aplankyti – ar net apsigyventi – viename iš mažiausių Lietuvos miestų Smalininkuose

Smalininkai
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Smalininkai
„Kuo miestas tave traukia, juk pats ne iš Smalininkų, šaknų čia neturi?“, – paklausiau su senovine pasieniečio uniforma svečius viename mažiausių Lietuvos miestų pasitinkančio Arvydo Griškaus. „O ko pati jau trečią kartą čia? Mažoji Lietuva yra liga, ir ji labai užkrečiama“, – šyptelėjo Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro vadovas. Ir per pusdienį pristatė bent mažą dalelę to, dėl ko dažnas į šį amžinuoju pasieniu vadinamą miestą atvykęs pasvajoja čia turėti bent jau namuką vasarai.

Rašant apie keliones po Lietuvą, apie ne taip gerai net ir pačių lietuvių pažįstamus miestus bei miestelius, dažnai ieškau „razinkų“ – kažkokio kabliuko, vien dėl kurio būtų galima žmonėms rekomenduoti apsilankyti ten. O Smalininkai jų turi kaip neblogoj žvejybos prekių parduotuvėje, nors gyventojų čia – vos daugiau nei 400 ir miestas yra trečias pagal mažumą šalyje.

Iš abiejų pusių liepų ir ąžuolų alėjomis svečius įsileidžiantis pasienio miestas bene geriausiai tarp keliautojų žinomas dėl seniausios veikiančios vandens matavimo stoties.

Bet iš tiesų įdomiausia čia kas kita – kaip be galo įdomią ir sudėtingą šio krašto istoriją entuziastai puoselėja kurdami naujas tradicijas. Čia pinasi prūsiškas ir lietuviškas palikimas, kvepia kafija, dūzgia motociklai ir kartingai, atskrenda sraigtasparniai, mūzą pagauti padeda unikalūs su Čiurlioniu lyginamos menininkės kūriniai. Net planuojama Oro kadetų mokykla.

Smalininkų (Schmalleningken) išskirtinumą lemia tai, kad čia nuo senų laikų ėjo riba tarp skirtingų pasaulių. Skirtingų valstybių, skirtingų tikėjimų ir santvarkų – „ordnungų“, kaip galima nugirsti šiame krašte. Šalia miesto tekantis Šventosios upelis, dabar papuoštas Mažosios Lietuvos ženklu, kažkada buvo skirtis tarp skalvių ir panemunių aukštaičių. Dar nuo kunigaikščio Vytauto laikų čia ėjo vienas iš pagrindinių kelių į Vakarų Europą.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai. Arvydas Griškus
Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai. Arvydas Griškus

1422 m. Melno sutartimi tarp kryžiuočių ordino ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystės jis tapo valstybine siena, vėliau skyrusia Prūsiją ir carinę Rusiją. Niekas nesitikėjo, kad siena išliks net pusę amžiaus – ano meto realybė buvo tokia, kad žemes vis užkariaudavo, parduodavo, mainydavo. Bet šioji riba netikėtai buvo nepajudinta 500 metų.

Smalininkų (Schmalleningken) išskirtinumą lemia tai, kad čia nuo senų laikų ėjo riba tarp skirtingų pasaulių.

Ir dabar Smalininkai tebėra pasienis – nuo jų krantų žvelgiama į kitoje Nemuno pusėje esančią Rusiją.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai
Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai

Vien XX a. šį kraštą valdė ir Prūsija, ir carinė Rusija, šeimininkavo ir prancūzai, ir naciai, ir sovietai. Visos valdžios paliko kažką, kas ir suformavo Smalininkų unikalumą.

„Šita dviguba kultūra yra labai įdomi, – įsitikinęs A.Griškus. – Čia tokia istorija, kad gali knygas rašyti, pjeses statyti. Bet kuriame ir naują istoriją – naujas tradicijas, tokias kaip „Motojurginės“, Aviacijos šventė, vėliavos pakėlimas ir daug kitų. Pas mus nėra nuobodu – nuolat kuriam, ieškom, kaip viską pateikti įdomiau, taip pat ir „per bajerį“.“

Smalininkai nors ir nedideli, bet net ir XX a. niekas negalėjo suabejoti, kad čia – miestas, o ne kaimas. Nustatytose ribose gyventojai negalėjo net laikyti naminių paukščių ar gyvulių – nes juk čia miestas, tad gyvensena irgi buvo miestietiška. Vištas ar kiaules buvo galima laikyti tik už posūkio.

Pas mus nėra nuobodu – nuolat kuriam, ieškom, kaip viską pateikti įdomiau, taip pat ir „per bajerį“.

Prieš II pasaulinį karą čia buvo net 24 parduotuvės, 8 restoranai ir knaipės. Pastatai, kurių nemaža dalis yra išlikusi iki šių dienų, nenuniokota karo, – gana dideli. Buvo net žydų sinagoga.

„Ir tai nebuvo biednas miestas – juk čia pasienis. Vyko prekyba, vystėsi verslai, buvo aišku ir kontrabandos. Iš čia į aną pusę ėjo jau gatavi daiktai, o iš carinės Rusijos – medžiagos“, – pasakojo A.Griškus. Per sieną keliaudavo, pavyzdžiui, oranžai (apelsinai), špekiai (lašiniai).

Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai
Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai

Mažoji Lietuva buvo ir išsilavinusi. Į ją traukdavo šviesuomenė, universiteto dėstytojai iš didžiosios Lietuvos – nes čia jiems buvo sudarytos geros sąlygos, buvo itin vertinama lietuvių kalba. Kraštas buvo liuteroniškas, o pagal šį tikėjimą Dievo žodis turi būti skaitomas gimtąja kalba. Net atvykusiems vokiečių kunigams tekdavo mokytis čia lietuvių kalbos. Tik vėliau Prūsijai tapus Vokietijos imperija prasidėjo vokietinimo politika.

Smalininkuose, Statistikos departamento duomenimis, metų pradžioje gyveno 419 žmonių. Tiksliau – yra čia registruoti. Kiek realiai čia gyvena, sunku pasakyti – dalis tikrai yra išvykę ir kuria gyvenimą kitur. Bet atsikrausto ir jaunų šeimų, statosi čia namus.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai
Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai

Miestas didžiuojasi itin aktyvia ir stipria bendruomene. Be jos net ir tokia įdomi istorija kaip Mažosios Lietuvos galėtų skambėti nuobodžiai.

„Turi ne tik sukristi kortos, bet turi ir mokėti žaisti. Mums sukrito kai kurie koziriai – štai koks palikimas, paveldas, istorija. Bet turim ir mokėti lošti – tik tada galima laimėti“, – įsitikinęs A.Griškus.

Miesto metraštininke tapusią Violetą į Smalininkus parvežė vyras

Kad Smalininkai sugeba pavergti širdį, įrodymas yra čia galeriją atidariusios Violetos Schuetz istorija. Prieš keliasdešimt metų gyvenusi Smalininkuose, ji 9 metams buvo apsigyvenusi užsienyje, bet tuomet grįžo.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai. Violeta Schuetz
Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai. Violeta Schuetz

„Negalėjot pamiršti Smalininkų?“, – paklausiau.

„Vyras Dieteris mane parvežė, – nusijuokė ji. – Važiuodavom atostogauti čia į Lietuvą, ir jam taip patiko Smalininkai! Jis jokio ryšio niekada nėra turėjęs su Lietuva, bet ta ramybė, gražus kraštas, miškai... Užbūrė.“

Jau trejus metus Violeta šeimininkauja savo vardo galerijoje Smalininkuose. Miesto metraštininke vadinama fotografuoti mėgstanti moteris iš pradžių nusipirktose patalpose pakabino savo fotografijas, o laikui bėgant sienos aplipo ir dailės kūriniais, ant lentynų nusėdo knygos, interjero detalės, suvenyrai, net papuošalai, medus ar džiovinti baravykai, o pati erdvė tapo ir bendruomenės susibūrimų vieta.

Vyras Dieteris mane parvežė, – nusijuokė ji. – Važiuodavom atostogauti čia į Lietuvą, ir jam taip patiko Smalininkai!

„Užsikuriam židinį, ir knygas, ir eilėraščius skaitom. Susirenkam, dalijamės prisiminimais apie kokį žmogų, kalbamės apie miesto istoriją“, – pasakojo Violeta. Tik pandemija pristabdė tokius susibūrimus.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai
Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai

Kaip pristabdė ir srautą vokiečių keliautojų, kurie yra nuo seno yra pamėgę šį kraštą.

„Smalininkus vis lanko išeivių iš jų palikuonys. Pažįstu vieną buvusio ūkininko sūnų, kuris 15 metų kasmet važiuodavo čia, tik korona sustabdė. O ir šiaip šis kraštas yra toks, kad būtent šiuo keliu vokiečiai važiuoja iš Kuršių Nerijos į Kauną ar Vilnių. Jiems čia „Memeland“, – aiškino Violeta.

Dažnas vokietis užsuka ir pas Violetą. Jeigu apie ją nėra girdėjęs per pažįstamus, iš lūpų į lūpas, tai patraukia ant galerijos sienos esanti Vokietijos vėliavėlė. Violeta atvykėliams vokiškai papasakoja apie Smalininkų istoriją, o bendraujant užsimezga ir draugystės.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai
Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai

„Pradedam čia, galerijoj, pratęsiame vakarą pas mus sode, o dar ir lieka nakvoti kartais, – nusijuokė ji. – Žiūrėk, po metų kitų jau jų draugai atvažiuoja.“

Kažkada per lietų Violeta tiesiog gatvėje sutiko tris vokiečius, kurie pėsti keliavo iš Kauno į Kuršių Neriją. Negalėjo jų permirkusių palikti – parsivedė namo, išdžiovino drabužius, apnakvydino. Dabar vienas jų jau planuoja atvykti į Lietuvą – ir Smalininkus – su jaunimo grupe.

Miestas ir dažnam čia apsilankiusiam lietuviui krenta į akį bei širdį. Violeta su Arvydu pasakojo ne kartą girdėję – „O, reikėtų vasarai čia nusipirkti namuką“. Nemuno pakrantė, žaluma, miškai, geras susisiekimas, įtraukanti vietos bendruomenė – nesunku suprasti, kodėl kyla tokių minčių.

Man irgi šmėsteli mintis – jeigu charakteris leistų gyventi mažame mieste, tai tikriausiai rinkčiausi Smalininkus.

Nemuno pakrantė, žaluma, miškai, geras susisiekimas, įtraukanti vietos bendruomenė – nesunku suprasti, kodėl kyla minčių žmonėms čia turėti bent namelį vasarai.

Ar pati Violeta įsivaizduotų gyvenimą kitur, gal čia liktų tik irgi su vasarnamiu? „Gal ir įsivaizduočiau, bet kam? Man čia patinka, viskas čia gerai. Yra ką veikti, dabar dar ir norėčiau padaryti savo fotografijų parodą, kaip keitėsi Smalininkai per 10 metų. Gal gyvenimas dar būtų ramesnis, jei ne tas Arvydas“, – nusijuokė Violeta.

„Mes čia tikrai neperiferiškai gyvenam“

Senovine pasieniečio uniforma svečius pasitinkantis Arvydas Griškus (arba – vachmistras Fricas) per dešimtmetį jau pats kone tapęs Smalininkų simboliu, sugebančiu naujiems projektams ir veikloms įkvėpti vietinius. Kartais – ir beprotiškiems.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai. Arvydas Griškus
Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai. Arvydas Griškus

„Prisipažinsiu – aš tai buvau pesimistas iš pradžių. Man jo idėjos pasirodė utopinės, galvojau, kad nieko nebus, – su šypsena atviravo kultūros centre renginių organizatoriumi dirbantis Saulius Šmuilaitis. – Bet pasirodė, kad tos utopinės idėjos – visai geros. Tai stengiuosi dabar nepriešgyniauti.“

„Arvydas yra mūsų miestelio siela. Be jo čia visko būtų koks dešimtadalis, – Sauliui antrino ir Violeta. – Jis moka rasti kalbą su senu, su mažu, su suaugusiu. Prie kiekvieno moka prieiti. Šią vasarą buvo, kad per dieną vedė net ir keturias ekskursijas. Organizuoja įvairias šventes. Ir „Motojurgines“! Be Arvydo čia būtų tuščia ir gerokai nykiau. Jis subūrė tokią komandą, kuri gali daug ką padaryti.“

Arvydas yra mūsų miestelio siela. Be jo čia visko būtų koks dešimtadalis.

Būtent komandos svarbą pabrėžia ir pats Arvydas. Kai organizuojamas renginys, visi sukasi kaip išmano, padeda kuo tik gali. „Turim būti universalūs. Esam mažas miestas – kiekvienas turim mokėti daug ką padaryti, ir padarom. Nėra to požiūrio – „Man tai nepriklauso“. Viską išmokstam, viską padarom“, – miesto dvasia džiaugėsi A.Griškus.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai
Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai

Artimi ryšiai yra palaikomi ir su Jurbarku, Viešvile. Kam ko reikia – kalbasi, stengiasi vieni kitiems padėti. Nes ne viską tik pinigais galima išspręsti, ypač – periferijoje.

„Bet mes čia tikrai neperiferiškai gyvenam“, – pabrėžė Arvydas.

Mažame mieste – ir tankodromas, ir kartodromas, ir žirgynas, ir unikalus Senovinės technikos muziejus su charizmatišku savininku (apie jį daugiau skaitykite čia: Per 15 metų savo namų kieme Smalininkuose sukūrė tokį muziejų, kuris stebina ir Berlyną), ir Violetos atidaryta meno galerija. Yra dvi bažnyčios, trys nakvynės vietos, nemažai išlikusių istorinių ir naujai sukurtų įdomybių, dvi mokyklos. Viena jų, viliamasi, taps išskirtine švietimo įstaiga.

Draugystė su Karinėmis oro pajėgomis gali virsti Oro kadetų mokykla

Smalininkai jau nuo seno garsėja savo švietimo kokybe ir išsilavinusiais gyventojais. Kaip pasakojo Violeta Schuetz, čia veikė net trys mokyklos – pagalbinė, pagrindinė ir taip vadinamas „technikumas“ (dabar – technologijų ir verslo mokykla) su maždaug 100 dėstytojų.

Miestas didžiuojasi ir glaudžiais santykiais su Karinėmis oro pajėgomis. A.Griškui prieš daugiau nei dešimtmetį pradėjus dirbti Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centre, jis Smalininkus supažindino ir su dar viena savo aistra – karine aviacija.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai
Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai

Draugystė su Lietuvos karinių pajėgų Sraigtasparnių eskadrile išsivystė į kasmet organizuojamą karinę-edukacinę-kultūriną stovyklą vaikams „Sakale, lėk“. O dabar siekiama žengti ir dar vieną svarbų žingsnį – būtent Smalininkuose atidaryti Oro kadetų mokyklą. Lietuvoje jau yra jūros, sausumos kadetų mokyklos, tačiau oro dar nėra.

Dabar siekiama žengti ir dar svarbų žingsnį – būtent Smalininkuose atidaryti Oro kadetų mokyklą.

Mokiniai tokioje mokykloje mokytųsi pagal bendrojo ugdymo programas, bet jos būtų papildytos specializuotomis – popamokine veikla, kviestiniais mokytojais, išskirtiniais užsiėmimais (tokiais kaip išgyvenimas gamtoje) ir pan.

„Jeigu kas baiminasi, kad tai būtų karybos pagrindų dėstymas, tai noriu pasakyti – ne ginkle čia esmė, – 15min teigė Smalininkų Lidijos Meškaitytės pagrindinės mokyklos direktorius Artūras Matukaitis. – Ginklas būna paskutinėje vietoje. Visų pirma kadetų mokyklose yra pilietiškumo ugdymas. Per bendruomeniškumą, atsakomybę, girdėjimą. Ir taip mokiniai galės atrasti save.“

Luko Balandžio / 15min nuotr./Artūras Matukaitis
Luko Balandžio / 15min nuotr./Artūras Matukaitis

A.Matukaitis neslepia – jau daug metų Smalininkuose švietimą ir pagrindinėje mokykloje organizuoti kitaip. Patiems mokiniams norima suteikti laisvės rinktis, atrasti naujų dalykų, ugdyti jų drąsą, atsakomybę, drausmę.

Devintokai ir dešimtokai kas antrą savaitę vienai dienai gali eiti į vos už keliasdešimt metrų esančią profesinę mokyklą, kur gali išbandyti įvairius amatus – tarkim, maisto gamybą ar šaltkalvystę.

Negalima vertinti vaikų tik pagal pažangumą ir pasiekimus mokykloje. Duokime jiems ir naujų dalykų.

„Dabar tuos, kurie prastai mokosi, mes Lietuvoje iškart išskiriam. O mes bandom juos kitaip skatinti – jei tau sunkiai sekasi mokslai, pabandyk ką kitą. Gal ir nepatiks, bet bent jau būsi išbandęs kažką daugiau. Negalima vertinti vaikų tik pagal pažangumą ir pasiekimus mokykloje. Tuomet jeigu jie prastai mokosi, būna smukdomi. Duokime jiems ir naujų dalykų – gal jie turi talentų kitoje srityje. Tegu ieško, tegu atranda“, - kalbėjo A.Matukaitis.

Tačiau tai nereiškia, kad vaikams pagrindinis švietimas gali nueiti į antrą planą. Svarbu mokėti juos sudominti ir išugdyti asmeninę atsakomybę. Prie to Smalininkuose prisideda ne tik mokytojai bei mokyklos vadovas, bet ir Kultūros centras su A.Griškumi priešakyje ir net sraigtasparnių lakūnai.

„Ieškome „kabliukų“. Apsirengiu pasieniečio uniformą, einame prie sienos – ir ten pasakoju istorijos pamoką. Apsivelku kapitono uniformą – ir tuomet pasakoju apie laivybą. Dar kitaip – apie baltus. Atvažiavę kariškiai – apie pilietiškumą. Vaikams jau iškart padaro įspūdį atvažiavę karinėmis uniformomis vilkintys žmonės – jie iškart kitaip reaguoja, domisi, išmoksta girdėti“, – kalbėjo A.Griškus.

Ir pati Sraigtasparnių eskadrilė noriai įsitraukusi į vaikų ugdymą. Lakūnai aukoja savo atostogų dienas, kad atvyktų į stovyklą pabūti su vaikais, stengiasi jiems dėmesio parodyti ir kitais būdais.

Ir pati Sraigtasparnių eskadrilė noriai įsitraukusi į vaikų ugdymą.

Pavyzdžiui, kartą vykstant stovyklai, sraigtasparnis iš Klaipėdos skrido į Kauną. Lakūnai pripirko saldainių, priraišiojo jiems „parašiutukus“, kad šie ne šiaip nukristų, o gražiai nusklęstų, ir išmetė skrisdami virš Smalininkų. Yra atskraidinę ir ledų dėžę.

„Jūs pagalvokit, kiek vaikams tai reiškia“, – entuziastingai kalbėjo A.Griškus.

Organizatorių nuotr./Moksleivių stovykla „Sakale, lėk“
Organizatorių nuotr./Moksleivių stovykla „Sakale, lėk“

Tiek jis, tiek mokyklos direktorius viliasi, kad ir Oro kadetų mokykla turėtų didelį pasisekimą. Kol kas atrodo, kad prieštaraujančių tam nėra – yra ir bendruomenės, ir vietos valdžios, ir politikų pritarimas. Rugsėjo 1-ąją čia apsilankė ir Kariuomenės, NATO pajėgų atstovai, įteikė simbolinę vėliavą.

„Palaikymą turim, dabar reikia imtis realių žingsnių“, – patikino A.Matukaitis.

Siauruko stotis dar laukia atgimimo

Visuose Smalininkuose išlikę gana daug senosios architektūros pavyzdžiu, mieste nedaug naujadarų. Vienas įdomiausių pastatų, deja, dabar jau verkiant prašosi remonto. Tai – senoji siaurojo geležinkelio stotis.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai
Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai

Raudonų plytų mūrinis pastatas pastatytas pirmaisiais praėjusio amžiaus metais. 1902 m. čia pradėjo veikti siaurasis 55 km ilgio geležinkelis, Smalininkus sujungęs su Pagėgiais. Viena atšaka vedė į Tilžę, kita – į Pagėgius. Smalininkuose buvo kraunamos lietuviškos eksporto prekės: popiermalkės, javai, galvijai, kiaulės.

V.Schuetz pasakojo, kad prie stoties aikštėje net buvo įrengta kiaulių „plovykla“. Vokiečiai iš lietuvių pirkdavo bekonus, tačiau kėlė reikalavimus – gyvulius reikėjo tinkamai paruošti. Lietuviai turėdavo juos išmaudyti – kad švarios būtų ir ausys ir pauodegiai. Tik tuomet vokiečiai pirko juos.

Keliasdešimt metų buvęs itin svarbi transporto priemonė, po Antrojo pasaulinio karo siaurukas liko nebenaudojamas. Paskutinis traukinys šią stotį paliko 1944 m., kartu su iš miesto besitraukiančiais gyventojais.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai
Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai

Sovietų okupacijos laikais jo svarba visai nunyko, nebuvo nė mėginta atgaivinti. Atsirado autobusai, automobiliai, o ir bėgių plotis nesutapo su rusiškaisiais.

Stoties pastatas liko nenugriautas, tačiau buvo stengiamasi paslėpti jo vokiškumą – juk tuomet sovietų okupuotame krašte prūsiška ir vokiška istorija buvo tabu. „Viskas buvo griaunama, naikinama. Laimei, liko ne tik pastatas, bet ir senasis užrašas“, – pasidžiaugė A.Griškus.

Viskas buvo griaunama, naikinama. Laimei, liko ne tik pastatas, bet ir senasis užrašas.

Pastatas buvo paverstas butais, dabar jau tebėra gyvenamas tik vienas jų. Kiek žino vietiniai, pastatą prieš kelerius metus įsigijo verslininkas, tačiau kol kas neaišku, ar turima jam kokių nors planų.

Ypatingos svarbos uoste – naujos tradicijos

Siauruko bėgių Smalininkuose neliko – buvo išplėšti ir išnešioti. Bet ko nepajėgė niekas išlupti – tai bent rinkių, prie kurių uoste ant pylimo buvo rišami lynai. Šiuo pylimu nuo stoties siaurojo geležinkelio bėgiais traukinys atvažiuodavo prie pat uosto.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai
Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai

Aplink uostą sukosi ir verslai, ir gyvenimas. Ir patys Smalininkai išaugo iš smalos amatininkų kaimų, kurie remontuodavo ir laivelius. Dabar miesto herbe yra trys valtys, o visuose Smalininkuose pastebėsite laivų simbolius.

Krante anuomet veikė karčiama, pora viešbučių – „Deutche Haus“ (prabangesnis) ir „Russische Haus“ (paprastesnis), kurių veiklą dabar primena didžiulės ant sienų iškabintos fotografijos.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai
Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai

A.Griškus pasakojo, kad Smalininkuose buvo statomi šimtatoniai laivai. Pats įspūdingiausias buvo net 192 tonų. O žiemoti uoste galėdavo net 60 laivų.

Anuomet Nemunas buvo gerokai gilesnis, prie Smalininkų XIX a. išgilintas uostas, įrengtas pylimas su bėgiais ant jo. Čia būdavo perkraunami laivai, perrišami sėliai – jie būdavo sutvarkomi pagal prūsišką tvarką.

Būtent čia ėjo be galo svarbus vandens kelias. Rašyta, kad prieš 150 metų per dieną buvo galima išvysti net 100-150 laivų, Nemunu praplaukiančių. Tarpukario metais Smalininkų uostas buvo antras pagal svarbumą – iškart po Kauno. Čia vyko ir prekyba, ir laivų remontas.

Smalininkų uostas
Smalininkų uostas

Bet laikui bėgant jo svarba – kaip ir viso vandens kelio Nemunu – mažėjo. Menko poreikis prekes gabenti laivais, tad uostas galiausiai liko be laivų. Viliamasi, kad gaivinant krovininę ir pramoginę laivybą Nemunu pavyktų jį ir vėl prikelti, tačiau laukia dar daug darbų. Pats uostas yra paveldosauginis, o Nemunas čia dalijamas perpus. Kitoje pusėje – jau Rusija.

Nors uostas dabar ir nesulaukia laivų, liko užpelkėjęs ir uždumblėjęs, jis neliko tuščias. Šiltą rudenio dieną pakrantėje sėdinėja žmonės, ant pylimo plevėsuoja Lietuvos vėliava. Prieš dešimtmetį gimė mintis būtent čia pastatyti vėliavos stiebą, kiekvieną pavasarį juo pakeliama vėliava, o rudenį neleidžiama ir įteikiama pilietiškiausiam jaunajam smalininkiečiui. Čia puoselėjama ir nauja gyventojų tradicijų – liepos 6-ąją būtent ant pylimo prie vėliavos susirenkama giedoti Lietuvos himno.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai
Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai

Ant Vandens matavimo stoties – ir prieš 11 metų buvusio potvynio žymės

Apsilankiusieji Smalininkuose būtinai sustoja prie seniausios Lietuvoje veikiančios vandens matavimo stoties. 1810 m. Prūsija Nemuno žemupyje įrengė penkias, 1811 m. dar tris vandens matavimo stotis, iš kurių vieną – Smalininkuose. Anuomet net buvo vadinta gražiausia visoje Europoje, buvo itin vertinama dėl stebėjimų sistemingumo ir patikimumo. Iš visų prūsų įrengtų stočių išliko tik Smalininkų, išliko ir joje surinkti duomenys.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai
Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai

Dabar uoste yra išlikę akmeniniai 1886 m. sumūryti „laiptai“, kurie buvo naudojami vandens lygiui matuoti. Išlikusios ir žymės apie didžiausius potvynius, kurių nesugebėjo sustabdyti net būtent tam supiltas pylimas. Paskutinis didysis potvynis, panardinęs po vandeniu 1886-1888 metais statytą vandens matavimo stotį, praūžė 2010 metais. Anot A.Griškaus, tuomet Nemunu atkeliavo vandens kiekis, tris kartus didesnis nei vidutinis Nilo debitas.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai. Arvydas Griškus
Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai. Arvydas Griškus

Tuomet Nemunu atkeliavo vandens kiekis, tris kartus didesnis nei vidutinis Nilo debitas.

Kultūros centre – ir dailininkės dienoraščio mįslė

Šiek tiek paėję gatve gilyn į miestą išvysite šiuo metu restauruojamą Kultūros centrą – vieną iš dviejų prancūzmečio pastatų Smalininkuose. Lietuviškumui skleisti Smalininkuose pagal prancūzų architekto projektą 1924 m. buvo pastatyta lietuviška pradžios mokykla, vėliau tapo vidurine.

Restauruojant pastatą stengiamasi išlaikyti kuo daugiau autentikos. Pietų ir vakarų fasaduose atkurtos autentiškos langų (pietų fasade ir durų) angos, restauruoti arba pagal senųjų pavyzdį pakeisti visi pastato langai, atkurtos langinės, atidengta sieninė tapyba, aktų salė sutvarkyta pagal inventorizacijos duomenis iš 1948-ųjų.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai
Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai

Kultūros centre galima pamėginti ir perskaityti dailininkės Lidijos Meškaitytės dienoraščio ištrauką. Dar niekam per beveik 30 metų nepavyko iššifruoti kalbos, kuria menininkė į sąsiuvinį guldė savo išgyvenimus. Tas nežinomu kodu parašytas dienoraštis – tik „razinka“. Įdomiausia čia susipažinti su dailininkės kūryba ir gyvenimo istorija.

„Ji buvo unikali menininkė, prilygstanti gal net ir Čiurlioniui, tik ne tiek ištransliuota“, – patikino A.Griškus. L.Meškaitytė daugiausiai Mažosios Lietuvos peizažus atvaizdavo miniatiūrose, kurių kiekviena – tūkstančiai miniatiūrinių taškelių. Vienam darbui nutapyti prireikdavo ir kelių mėnesių.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai
Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai

Lidija dar būdama jauna mergina su tėvais iš Smalininkų bėgo nuo karo, vėliau nusprendė grįžti. Bet būnant Kaune griuvo subombarduoto namo, kuriame šeima slėpėsi, siena, ir Lidija buvo sunkiai sužalota. 8 metus negalėjusi vaikščioti ji ramybę atrado kūryboje – pati išmoko tapyti.

Kultūros centre dabar galima susipažinti su L.Meškaitytės reprodukcijomis, pamėginti patiems nutaškuoti miniatiūrą. Norint geriau pažinti menininkės gyvenimą, galima aplankyti šalimais Antšvenčių kaime esančią gimtąją jos sodybą.

Lidijos Meškaitytės miniatiūra
Lidijos Meškaitytės miniatiūra

Buvusios reto grožio bažnyčios vietoje – bendruomenės susibėgimai

XIX a. pabaigoje Smalininkuose buvo pastatyta itin graži protestantų bažnyčia. Violeta Schuetz pasakojo, kad pats imperatorius Vilhelmas I asmeniškai padovanojo 30 tūkst. markių jos statymui – kad pasienyje su Rusija iškiltų didingi maldos namai. Bažnyčia pastatyta vos per 14 mėnesių, ir 1878 m. pabaigoje jau vyko pamaldos.

Buvusi Smalininkų liuteronų bažnyčia
Buvusi Smalininkų liuteronų bažnyčia

Per Antrąjį pasaulinį karą ji buvo gerokai apgriauta, o vėliau plytos panaudotos miestiečių poreikiams. Įamžinti šią vietą buvo nuspręsta su specialiai iš Vokietijos parvežtu varpu. Čia dabar yra svarbi miesto bendruomenės susirinkimo vieta.

„Čia prasideda Rugsėjo 1-oji, iš čia nueinama į skirtingas mokyklas. Per Naujuosius mes irgi čia – bam bam. Ateina Sausio 13-a – irgi skambinam. Tapo tokia vieta, kur visi susitinkam“, – pasakojo A.Griškus.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai
Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai

Kitoje gatvės pusėje – buvusi parapijinė mokyklėlė, kurioje dabar įkurti svečių namai, itin pamėgti vokiečių.

O gretimais – ir įmažintas L.Meškaitytės atminimas. Menininkė nors ir dar gyva būdamas sulaukė pripažinimo, visą gyvenimą išliko kukli, gana uždara. Tapyti eidavo vis su dažų dėklu ir maža kėdute. Būtent šie simboliai ir pasirinkti monumentui. Reikia atsisėsti ant kėdutės, atverti dažų dėklą, užsimerkti... ir pagauti mūzą.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai
Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai

Kafija pakimpantis parkas

Jeigu mūza nepasirodytų, tai tikriausiai jos reikėtų ieškoti gretimai esančiame parke. Pasitinkantis elegantiška mažąja architektūra, jis jaukiais takeliais nuveda prie Nemuno pakrantės. Smalininkai neturi kavinės ar restorano, bet dar apyšiltei saulei šviečiant čia galima ant pledo ar suoliuko susikurti restoraną su milijono vertu vaizdu.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai
Luko Balandžio / 15min nuotr./Smalininkai

Ir vėlgi – parkas taip pat yra bendruomenės susibūrimų vieta. Toks mažas miestas su keliais šimtais gyventojų, bet tiek vietų ir progų pabūti kartu. Štai prieš kelis mėnesius čia garavo Mažosios Lietuvos tradicinis gėrimas – kafija. Jau kelintus metus šio regiono miestai ir miesteliai kviečia geriau pažinti vokišką krašto kultūrą per Kafijos dieną.

„Maždaug 16 val. visuomet buvo kavos laikas. Kai atėjo sunkūs metai, žmonėms nebuvo taip lengva gauti tikros kavos. Tikrai kavai atsirado pakaitalas – kafija, gaminama iš cikorijų ir pieno“, – pasakojo A.Griškus.

Bet tradicija išliko ta pati – karšto gėrimo puodelis „per paludienį“. Iš Prūsijos atkeliavusi kafijos tradicija itin prigijo Mažojoje Lietuvoje ir tapo reprezentaciniu šio krašto gėrimu. Ir dabar juo vaišinami svečiai, dažna šeimininkė turi ir savo paslapčių.

O kokia pačių Smalininkų paslaptis? Kodėl čia visad įdomu?

„Mes visą laiką patys ieškome. Kiekvieną kartą norime padaryti vis kitaip, vis geriau. Net ir tradiciniai renginiai kaskart būna kažkuo kitokie, – savo receptą atskleidė A.Griškus. – Nestovime vietoje. Tik norėti neužtenka. Reikia prie svajonės visada ir padirbėti.“


Ši Lietuvos miestų lankymo kampanija pavadinta „Graži mūsų Lietuva“ – iniciatyva, kuria skatiname atrasti ir pažinti Lietuvą, t. y. jos savitumą, nematytas vietas, išskirtines asmenybes bei bendruomenes aktyviai prisidedančias prie visuomenės gerovės.

Daugiau unikalių istorijų skaitykite 15min projekte „Vasarojam Lietuvoj!“.

Vasarojam Lietuvoj

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tik prenumeratoriams

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

00:42
06:13
24:15

15min metų knygų rinkimai

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Naujas testas
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje