Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 7d. 14:55

Jurbarko krašte – tiek turtų, kad pamiršit ir nuvažiuoti į pajūrį

Kelionė Jurbarko krašte
15min nuotr. / Kelionė Jurbarko krašte

Vienas bjauresnių poilsio prie jūros etapų – pati kelionė automobiliu iki pajūrio ir iš jo. Kaip alternatyvą dažnai siūloma rinktis ne autostradą, o Panemunę, dar vadinamą Rojaus keliu. Ir išvengsite dusinančių spūsčių, ir pamatysite tokius vaizdus, kad jūros gal net ir nereikės. Įdomiausiais lankytinais objektais šiame kelyje gali pasigirti Jurbarko kraštas – nuo Seredžiaus iki Smalininkų čia aplankysite didingas pilis, paragausite originaliai kepamos žuvies, pamatysite žmogaus nepaliestą unikalų upelį ir sužinosite, už ką buvo kariama amžinajame pasienyje.

Palemono kalnas, nuo kurio kilusi Lietuva

Šis nuostabią panoramą į Nemuno slėnį atveriantis piliakalnis šalia Seredžiaus miestelio turėjo be galo didelę strateginę reikšmę – ant kalno stovėjusios pilys pora šimtmečių turėjo stabdyti kryžiuočių veržimąsi į Lietuvą. Nesibaigiančiuose mūšiuose svarbiausia buvo Pieštės pilis, kurios papilius ordinas ne kartą degino.

30 m aukščio piliakalnis vėliau Palemono vardą gavo nuo legendos, esą iki čia iš Romos bėgo lietuvių protėviu vadinamas Palemonas, gelbėdamasis nuo žiauriojo Nerono.

„Visa Lietuva iš čia“, – ant piliakalnio sako gidas, Jurbarko istorijos tyrinėtojas Ričardas Vainikonis. Pasakojama, kad iš kartu su Palemonu iš Romos pabėgusių kilmingųjų šeimų kilo Lietuvos didikų giminės, o pati Palemono dinastija buvo Gediminaičių pradžia.

R.Vainikonis, modamas į kitą Nemuno krantą, pasakoja, kad abiejų upės pusių gyventojai vieni kitus pravardžiuodavo. Ši pusė po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo buvo vadinama karnavyžiais, o anoji – liocais. Prūsijos pusėje buvo mėgta nešioti kepuraites su snapu (iš to – „liocai“), o šioje pusėje žmonės avėjo vyžomis iš liepos medžio karnų. Kita teorija dar aiškina, kad „liocais“ kita pusė Nemuno vadinta dėl to, kad žmonės ten anksčiau išsilaisvino nuo baudžiavos.

Vienas gražiausių Lietuvos miestelių – Veliuona

Viena seniausių Lietuvos gyvenviečių į save dėmesį atkreipia net jeigu ir tik važiuojate pro šalį. Nuostabiai tvarkingas miesčiukas Nemuno terasoje išsidėstęs dviem aukštais – Pakalnėje ir Antkalnėje. Pakilus į Antkalnę nuo nedidelio parkelio atsiveria svaiginanti Nemuno slėnio panorama. Netoli Didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklo rasite ir akmenį su tarsi pėdos įspaudu – sakoma, kad jeigu ten padėsi savo koją, išsipildys noras.

Jeigu pasiseks, ir sutiksite raktais nešiną zakristijoną, jis jus pakvies pakilti į vienos seniausių Lietuvoje katalikų šventovių – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios – varpinę. Bažnyčios vidus dabar restauruojamas, bet jau bokšte galima matyti, kodėl ji vadinama turtingiausia regione.

Žinoma, didžiausias apdovanojimas varpinėje yra vaizdai į visas keturias puses nuo aukščiausio Veliuonos pastato, tačiau kopiant vos spėsit apžiūrėti visus čia saugomus eksponatus – knygas, metrikus, paveikslus, kalvystės meno dirbinius. O nuo bokšto viršūnės, zakristijonas Zenonas Brazauskas juokauja, vanduo jau yra ranka pasiekiamas.

Indrės Bungardaitės / 15min nuotr./Veliuona
Indrės Bungardaitės / 15min nuotr./Veliuona

Veliuona – nedidelė, bet turi net keturis piliakalnius (vienas jų – Gedimino kapas, kur, sakoma, žuvęs kunigaikštis). Ji kadaise buvo vienas svarbiausių LDK miestų, tik po Žalgirio mūšio Veliuona prarado savo strateginę reikšmę, pasakojo gidas R.Vainikonis.

Turi Veliuona ir dvarą, kuris yra vienas iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių originalių medinių dvarų. Kai čia veikė krašto istorijos muziejus, buvo galima pasižvalgyti ir po jo vidų, tačiau šiam išsikėlus durys lankytojams yra užvertos. Tačiau galima pasivaikščioti po jį supantį parką, kurio pasididžiavimas – vienos didžiausių Lietuvoje tujų ir seniausi šalyje gelsvažiedžiai tulpmedžiai, pražystantys neįprastais žiedais.

Raudonės pilis, pavergusi madeiriečio širdį

„Madeira – rojaus kampelis, o Raudonė – meilės kampelis“. Tokiais vieno iš savininkų, portugalo Jose Carloso de Faria e Castro, žodžiais žurnalistus prie XVI a. pilies pasitinka gidė Elena Elzbergienė. Keliautojai čia kviečiami sudalyvauti edukacinėje programoje „Siesta po liepomis“ – jos metu visas įdomiausias šios pilies istorijas galima išgirsti susėdus po liepomis, su liepžiedžių arbatos puodeliu.

Ne atsitiktinai portugalas Raudonę siejo su meile – daugelis legendų apie šią pilį sukasi apie meilę ir romanus. Net kelios jų pasakoja apie kunigaikščio Kęstučio dukrą Balandą – tai ji esą norėjo tekėti už aitvaro, tai nelaimingai pamilo požemyje kalintą kryžiuotį. Pasakojama, kad ji iki šiol gyvena pilyje ir padeda tiems, kuriems reikia pagalbos.

Pilį labiausiai puoselėjo kelios čia šeimininkavusios šeimos – Kiršenšteinai, Zubovai, Vakseliai ir de Faria e Castro. Iš Vakarų Europos vežė puikiausius prieskonius ir augalus, perstatinėjo rūmus, o žiemos sode lakstydavo net beždžionės.

Kaip portugališka pavardė atsirado Raudonės istorijoje? Vakselių šeimos vaikai sirgo tuberkulioze, todėl šeima daug laiko leido Madeiroje, tikėdamiesi, kad salos klimatas padės jiems išgyti. Ten dukra Sofija XIX a. pab. susipažino su žurnalistu, rašytoju Jose Carloso de Faria e Castro, po kelerių metų ir susituokė Raudonėje. Net ir po Sofijos mirties portugalas su jų sūnumi liko Raudonėje, čia, jo pageidavimu, ir palaidotas.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Raudonės pilis
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Raudonės pilis

Romantika šios pilies parkas tiesiog alsuoja. Šlamančios ir vasarą visą parką savo žiedais nukvepinančios liepos, medžių alėjos, apvyniojusios raudonų plytų pilį, išpuoselėti gėlynai ir nuostabus vaizdas nuo 33,5 m aukščio bokšto. E.Elzbergienė pasakoja, kad praėjusiame amžiuje čia vasarą būdavo daug „dačnikų“ – poilsiautojų. „Oi, kiek čia meilių būdavo su tais dačnikais“, – juokiasi ji.

Parke yra ir išskirtinių medžių – nuvirtęs šimtmečių senumo ąžuolas, po kuriuo, anot legendos, pietavęs LDK kunigaikštis Gediminas. Taip pat – net septynis kamienus turinti liepa, praėjusiais metais paskelbta Lietuvos metų medžiu.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Raudonės pilis
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Raudonės pilis

Dar visai neseniai čia buvo kone gražiausia šalies mokykla, veikusi nuo 1959 m. Tačiau praėjusiais metais ją nuspręsta uždaryti – nebeliko pakankamai į ją einančių mokinių. Tikimasi, kad pilį pavyks paversti viešbučiu – nakvynės vietų Jurbarko krašte labai trūksta.

Panemunės pilyje – ir pernakvoti

Nakvynę gauti galima vienoje gražiausių ir autentiškiausių Lietuvos pilių – Panemunės. Per keturis amžius ji keitė ir šeimininkus, ir pavadinimą, ir savo išvaizdą, tačiau išlaikė savo originalias freskas, niūriai tebestūkso pilyje ir kelių metrų gylyje įrengtas karceris prasižengusiems.

XVII a. pr. medinį dvarą ant kalvos įsigijęs vengrų kilmės medienos pirklys Jonušas Eperješas vietoj jo pasistatė rezidencinę pilį, kuri niekad gynybiniams tikslams nebuvo naudojama. XVIII a. ją pradėta vadinti Gelgaudų pilimi, kai rūmus nusipirko šios šeimos broliai.

Prasidėjus 1831 m. sukilimui, abu broliai aktyviai jame dalyvavo, Antanas net buvo paskirtas vyriausiuoju Lietuvos sukilėlių vadu. Sukilimui nepavykus, o A.Gelgaudui žuvus, pilis buvo Rusijos kareivių nuniokota bei išplėšta. Vėliau – valstybės nusavinta ir apleista.

Prastos būklės pilį buvo pradėta restauruoti tik praėjusio amžiaus pabaigoje, ir dalyje pastato iki šiol verda darbai. Dabar pilis priklauso Vilniaus Dailės akademijai, čia lankytojams atvertose erdvėse rengiamos studentų darbų parodos, savaitgaliais kieme vyksta mugė. Iš anksto susitarus, vietos bendruomenės atstovai čia gali gali surengti ir vaidinimą, kokiuose verpetuose čia kadaise dienas leido pilies gyventojai.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Paemunės pilis
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Paemunės pilis

Ilgiau pabūti didingame pastate kviečia jau kelerius metus čia veikiantis unikalus viešbutis-restoranas „Best Baltic Panemunės pilis“. Keturių žvaigždučių viešbutis čia nepalieka abejingų, jis prieš porą metų pateko ir tarp geriausių Europos viešbučių-pilių. Kiekviename kambaryje pribloškia senoviniai autentiški baldai, į Panemunę atgabenti iš Vakarų Europos, iki smulkmenų apgalvotos detalės – net kiekvienam kambariui yra suteiktas čia iš tiesų gyvenusio žmogaus vardas. Grįžti į XXI a. priverčia tik šiuolaikiški vonios kambariai, televizoriai ir wi-fi. Naktis su pusryčiais dviviečiame kambaryje prasideda nuo 70 eurų.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Paemunės pilis
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Paemunės pilis

Pabėgti nuo rūpesčių kviečia ir aplink pilį įrengtas parkas su skirtingo aukščio – kaskadiniais – tvenkiniais. Vasaros rytą čia apsilankius jis atrodo kaip iš pasakų knygos – tarp medžių šakų žaidžia rytinės saulės spinduliai, o varlės tvenkiniuose ir įvairiausi paukščiai medžiuose, atrodo, konkuruoja, kas garsiau pradės dieną.

Medaus slėnis, į kurį traukia vokiečiai

Kempingas „Medaus slėnis“, įkurtas Šilinės slėnyje, svečius pasitinka idiliška ramybe ir medaus aromatu. „Pavadinimas kilo nuo medžio robinjos, kuris kvepia medumi. Ateidavo turistai ir sakydavo – oi, koks gražus slėnis ir kaip kvepia medumi“, – pasakoja pasitikęs kempingo šeimininkas Ovidijus Jasinskas.

Turistus čia Ovidijus priima jau 13 sezoną. Daugiausiai – vokiečius, išduoda šeimininkas. Prieš kelerius metus jo valdos net buvo įtrauktos į „Spiegel“ 10 lankomiausių Europos vietų sąrašą. Tam reikėjo daug dirbti – pirmus metus per sezoną atvažiuodavo vos keli klientai su palapinėmis, dar vienas kitas su nameliu ant ratų. „Reikia kviesti turistus. Nekviesi, nedirbsi – jų gamtoje, kaime ir neturėsi“, – įsitikinęs bitininkas.

Anksčiau ir 200 avilių turėjęs Ovidijus dabar jų pasilikęs tik 50. Viena vertus, ir daug darbo su bitėmis, kita vertus – nebeapsimoka. „Įsivaizduokit, viskas brango – nuo mėsų, nuo duonos, nuo elektros, nuo kuro. Tuo metu medus atpigęs – urminė kilogramo supirkimo kaina yra 1,5 Eur“, – atvirauja jis.

Ovidijus sako tą jau seniai įžvelgęs – matė, kad rinkoje nėra reguliavimo, bitininkai tarpusavyje nėra vieningi, todėl sumąstė žengti į turizmą. Kur dabar yra jo įrengta stovyklavietė, anksčiau buvo tiesiog šiukšlynas. Bet vaizdas Ovidijui įstrigo į širdį ir į galvą, ir jis čia, į valstybės žemę, atsikėlė savo 3 ha. Dar šiek tiek jos ir daugiau nusipirko.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Bitininkas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Bitininkas

Pati žemė ne tiek ir daug kainavo, tačiau daug laiko, jėgų ir pinigų reikėjo teritorijos išvalymui. Čia pasisekė Ovidijui – jis rado Stalino laikų traktoriaus radiatorių. Didelį, varinį, sunkų – net 200 kg. „Atsipirko visas valymas“, – juokiasi jis.

Iš pradžių Ovidijus svarstė čia kurti kaimo turizmo sodybą, bet pažįstamas turizmo ekspertas iš Vokietijos patarė verčiau imtis kempingo steigimo. Nors iš pradžių jo sėkme abejojo ir pastatė dar kelis namelius kaimo turizmui, dabar kempingu Ovidijus negali atsidžiaugti. „Geriau man ramus poilsis ir tikri turistai“, – tikina jis.

„Man patinka tas, kas sudėtinga“, – dėsto Ovidijus, rodydamas į trečią savo veiklą. Jis pats pastatė ir akmenines čia stovinčių namelių sienas, ir uždengė nendrinius stogus. Žinoma, ir pats tas nendres užsiaugino – kaip kitaip.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Medaus slėnis
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Medaus slėnis

Kempinge Ovidijus rengia ir edukacijas, nes, kaip sako, per 30 metų pamatė, kad žmonės nieko nežino apie medų. Per valandą–pusantros jis duoda paskanauti skirtingų medaus rūšių, paaiškina, kaip atskirti tikrą medų nuo lipčiaus, ir kodėl nereikia žavėtis skystu medumi parduotuvėse. „Tai yra vieną kartą kaitintas medus, o kaitintas – tai yra nužudytas“, – teigia bitininkas.

Prezidentą sužavėjęs patiekalas

Medaus slėnyje gidas R.Vainikonis pavaišina ir specialiu būdu iškeptais žiobriais. „Nuo Seredžiaus iki Smalininkų. Niekur kitur jūs taip keptos žuvies negausit. Jeigu gausit – ten aš turėčiau būti“, – juokiasi jis.

Ant žarijų taip kepamas žiobris yra pripažintas tautiniu paveldu. Prieskonių jam beveik nereikia – pakanka tik druskos ir pipirų. Žalios žuvys su įpjautais šonais yra veriamos ant karklų ir keliamos virš žarijų. Idealiausia būtų kepti būtų ir ant karklo malkų, tik dabar jų jau sunku rasti. Iškeptos dar patepamos sviestu, ir karklai su žuvimi duodami į rankas visiems išalkusiems.

Jurbarke pastaraisiais metais klasteris „Panemunės turai“ gaivina ir Žiobrinių tradiciją. Gegužės pirmą savaitgalį čia renkamas Žiobrinių karalius arba karalienė, žvejai tradiciniu būdu kepa žuvis ant laužų. Žiobrius, beje, galima gaudyti tik du kartus per metus, o jų Nemune kasmet mažėja. Iššūkis būna ir surasti pakankamai tiesių karklų – tik ant jų yra veriamos žuvys.

Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Ričardas Vainikonis kepa žiobrius
Mariaus Vizbaro / 15min nuotr./Ričardas Vainikonis kepa žiobrius

Į Žiobrinių šventę kadaise buvo atvykęs ir prezidentas Antanas Smetona. Jam originalus patiekalas taip patikęs, kad kepėją net kvietėsi pas save į prezidentūrą žiobrių kepimui.

Amžinasis pasienis – Smalininkai, kuriuose karta už druską

Kita stotelė – prie Nemuno įsikūrę Smalininkai, vadinami amžinuoju pasieniu. Ilgus šimtmečius jie žymėjo ribą tarp Rytų ir Vakarų, Didžiosios ir Mažosios Lietuvos, katalikybės ir protestantizmo. Galima prieš kelionę pasiskaityti apie miesto istoriją, bet kad atsidūrėte didelę reikšmę turėjusiame mieste, geriausiai papasakoja itin tikroviški Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto studijos „Diskutuotina“ personažai.

Pasieniečiai Dočys ir Fricas bei itin griežta mokytoja frau Marta svečius įtraukdami į spektaklį pristato įdomiausius Smalininkų istorijos epizodus. Jau prie įvažiavimo į miestą svečiai išlaipinami iš transporto priemonių, atliekama „patikra“ – ar kartais nėra gabenama kontrabandos.

„Nuo seno vyko kontrabanda iš Didžiosios Lietuvos į Mažąją. Daugiausiai buvo gabenami maisto produktai, kiaušiniai, žąsys, visi kiti dalykai, – išrikiavęs visus svečius griežtai aiškina vachmistras Dočys. – Iš Mažosios Lietuvos buvo gabenama kita kontrabanda – pramoninės prekės, etilo alkoholis, denatūruotas spiritas, anodija, druska. Tarp kitko, už druskos kontrabandą pagal kaizerio įsakymą buvo kariama.“

Smalininkuose buvo ir sausumos, ir upių muitinė – per dieną pastarąją praplaukdavo apie 80 laivų. „Didžioji prekių srauto dalis buvo iš carinės Rusijos į vakarus. Laivai upėmis, kanalų sistema nuplaukdavo net iki Berlyno“, – pasakoja Dočys. Pasienis buvo griežtai saugomas, įtampa čia buvo didelė. Būdavo ir susišaudymų, ir kraujo praliejimo.

Indrės Bungardaitės / 15min nuotr./Smalininkuose pasitinkantys Mažosios Lietuvos personažai
Indrės Bungardaitės / 15min nuotr./Smalininkuose pasitinkantys Mažosios Lietuvos personažai

„Gal matėt mano mokinius? Visa klasė pabėgo“, – į Dočio pamokymus įsiterpia mokytoja frau Marta ir čia pat vardija, kur jau ieškojo. Prie vandens matavimo stoties, kuri yra seniausia Lietuvoje. Smalininkų pašte, kuris ypatingas tuo, kad čia sugebėta okupacijos metais išsaugoti originalų vytį – jis buvo uždažytas, o vėliau atkurtas. Ir žinoma, gamtos paminklu paskelbtoje ąžuolų alėjoje, kuri yra vienas įspūdingiausių kelių Lietuvoje. Daugiau nei pusantro kilometro atkarpoje kelią iš abiejų pusių gaubia daugiau nei 160 šimtamečių ąžuolų.

Smalininkuose abejingų nepaliks ir senovinės technikos muziejus, kurį savo namų kieme įkūrė neįtikėtino entuziazmo ir pavydėtino šmaikštumo Justinas Stonys. Jo kolekcijoje – daugiau nei 24 tūkst. eksponatų: automobilių, motociklų, fotoaparatų, kino technikos, įvairių prietaisų, pramonės įrangos, knygų, dokumentų... Daugiau apie muziejų skaitykite čia: Per 15 metų savo namų kieme Smalininkuose sukūrė tokį muziejų, kuris stebina ir Berlyną.

Viešvilė, turinti lobį – žmogaus rankų nepaliestą upelį

Apie Viešvilės žuvitakį tikriausiai girdėję visi, bet ne visi dar jį matę. Kadaise Viešvilės upėje buvo gausu lašišinių žuvų, tačiau pristačius užtvankų jos čia ėmė nykti. Kai buvo pastatyta Kauno hidroelektrinė, Viešvilės užtvankos nebebuvo tokios gyvybiškai svarbios, ir miestas ėmė diskutuoti, ką daryti su per miestą tekančia upe.

„11 metų miestelis buvo pasidalijęs į dvi dalis, – pasakoja gidė Irena Petrošienė. – Vieni norėjo žuvitakio, kad žuvims būtų geriau. Kiti norėjo krioklio, kad būtų geriau maudytis. Bet sveikas protas nugalėjo, ir atidavėm upę žuvims.“

Čia laisvalaikį leisti norintieji tikrai nepamiršti – vienoje kelio pusėje jiems įrengta poilsiavietė su gultais, kitoje – pavydėtinai sutvarkytas parkas. Yra visgi ir krioklys, kuriame karštą dieną gaivinasi vietos gyventojai. Tik čia labai šaltas vanduo, išduoda gidė.

Indrės Bungardaitės / 15min nuotr./Viešvilės žuvitakis
Indrės Bungardaitės / 15min nuotr./Viešvilės žuvitakis

Kam reikėjo žuvitakio? „Įsivaizduokit tuos mažiukus žuviukus, kurie išleidžiami aukštupy. Jie šituo keliu išplaukia į Nemuną ir jūrą. Po trejų metų, kai tampa suaugę, jiems reikia parplaukti. Į tą pusę nuplaukti lengva, o kaip čia parplaukti? Šitokio šuolio niekas nepadarys. Dėl to ir buvo sugalvotas žuvitakis – žuvys pasitraukia į šoną, kur nėra srovės, užšoka ir toliau vėl plaukia“, – aiškina I.Petrošienė.

Beje, išduoda ir kaip žuvys atsimena, kur joms reikia parplaukti neršti. „Paprasčiausiai, žinokit, jos užfiksuoja vandens kvapą. Nereikia net jokių GPSų“, – juokiasi ji.

Kokia viešviliečiams svarbi gamta galima pamatyti ir leidusis pasivaikščioti pėsčiųjų taku. Juo pėsčiomis ar dviračiu numinsite iki rezervato, į kurį žmogus nekelia kojos apie 25 metus. Po jį vaikščioti gali tik rezervato darbuotojai, bet šalia jo vingiuojančiu takeliu pro Lietuvoje neįprastą bukų giraitę galima nueiti iki laukinio upelio, apgobto svyrančiais medžiais.

Indrės Bungardaitės / 15min nuotr./Viešvilės rezervatas
Indrės Bungardaitės / 15min nuotr./Viešvilės rezervatas

„Tikra ramybės oazė, – nė kiek nepamelavo gidė. – Čia – vienintelis upeliukas, kurio visiškai nepalietė žmogaus ranka – negilino, netiesino, nedarė jokių melioracijos darbų. Įsivaizduokit, ką padaro gamta.“

15min Jurbarko krašte lankėsi Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centro kvietimu. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:43
01:56
00:12

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje