Birželio viduryje išvažiavau su mama atostogauti prie jūros. Ji buvo jūros nemačiusi daugiau nei 10 metų, todėl norėjau, kad bangomis pasimėgautų kuo ilgiau. Tačiau, žinoma, oras lietuviškame pajūryje buvo kaip visada. Džiaugėmės, kad gavome dvi dienas pagulėti prie jūros. Viskas, toliau kukuok išsišiepęs namuose.
Pasiduoti orui mes nė nemanėme, tačiau ir tos pramogos Kuršių nerijoje ribotos – kai blogas oras, nemalonu vaikščioti miškais, o ir dviračiu nepavažinėsi.
Po prasto penktadienio, šeštadienį oras prie jūros buvo dar vis nekoks. Bet vis geriau, nei sėdėti namie. Nukulniavusios į kopas supratome, kad prieš gamtą nepašokinėsime – smėlis šaltas, vėjas žvarbus – susirgsime staigiai, jei dar čia liksime.
Čia mama prisiminė, kad kažkada kalbėjau apie labai gražų Šilutės kaimą, kuris man, lankantis prieš kelerius metus, padarė didžiulį įspūdį. Mama ten nebuvusi. Bingo! Važiuojam!
Va čia ir prasidėjo visos įdomybės – plano mes neturėjome, žinojau tik tiek, kad ten yra gražus žvejų kaimas. Viskas. Laiko susiplanuoti išvykos neturėjau, nes persirengiau ir - į kelią, o vairuojant nelabai ką ir pasižiūrėsi. Tačiau, manau, kad būtent dėl tokio spontaniškumo mūsų kelionė ir pavyko.
Atvažiavome į Šilutę, o kas toliau?
Atvažiavus į Šilutę sustojome prie tilto per Šyšos upę – fantastiško 1914 metais statyto paminklo, kurį puošia Meno mokyklos Dailės skyriaus mokinių darbai pačioje upėje. Prieš dvejus metus, regis, buvo kažkas suręsta iš šiaudų, o šįkart – triušiai. Čia gal rusniškius, besiiriančius pro užtvindytas gatves, pavaizduoti mėgino? Gal ir ne, bet stilingi triušiai Mažosios Lietuvos architektūros fone atrodo tikrai nepaprastai.
Čia jau turėjau laiko prisėsti ir pasižvalgyti, bet ne tiek, kad greitai susigaudyčiau, kurgi vis dėlto verta važiuoti. Mamai spaudžiant atsidariau žemėlapį ir žiūriu – Rusnė visai greta! Važiuojam! Juolab, kad vienintelėje Lietuvos saloje-miestelyje ir pati niekada nebuvau.
Automobilį pasistatėme miestelio pradžioje, o toliau ėjome pėstute. Čia iškart pasitiko labai „malonūs“ informaciniai stendai apie Rusnę, kurie iš esmės pateikia informaciją turistams tik apie vietos žuvis. Be to, nėra išversti į kitas kalbas, o dar ir su klaidomis parašyti.
Atvykusi tikrai norėjau kažkiek sužinoti apie kraštą. Tikiu, kad to nori ir pravažiuojantys užsieniečiai. Na, taip, sakysite, jei jau atvažiuoja, tai grupėmis ir su gidais. Tikrai ne! Ir pavieniai keliautojai dviračiais ar pro šalį keliaujantys ir „šiek tiek“ nusukę atvyksta pasižvalgyti po gražiąją Rusnę.
Pirmam pykčiui nuslūgus keliavome į miestelio gilumą, kur netoli evangelikų liuteronų bažnyčios jau galima šiek tiek paskaityti, kur kokie pastatai buvo, daugiau sužinoti apie Peterso tiltą ir kuo rusniškiams jis toks svarbus. Tai, ko ir norėjau! Tikrai rekomenduoju užeiti už bažnyčios ir pasėdėti prie tvenkinio. Jei pasiseks, lelijos dar nebus peržydėjusios. Tačiau bet kuriuo atveju – tai puiki vieta iškylai.
Likusį miestelį galiu tik pagirti – pagrindinės turistinės vietos, takai, suoliukai tvarkingi. Gal tik norėtųsi, kad būtų atidžiau pažvelgta į šio miestelio paveldą, mat ant namo su ornamentais plastikiniai langai nesižiūri.
Važiuojat į Mingę (Miniją)? Pasitikėkite navigacija!
Pabuvojus Rusnėje nusprendėme keliauti atgal, kur pakeliui galime užsukti (ir vėl šiek tiek nusukti) į Minijos kaimą ir Ventės ragą. Vienintelė ir didžiausia mano klaida – manymas, kad esu protingesnė nei navigacija. Toks pasitikėjimas savimi man kainavo daug nervų ir be reikalo išeikvotų degalų.
Minijos (Mingės) kaimas – tai tradicinė žvejų gyvenvietė, per kurios vidurį teka Minijos upė, o iš abiejų pusių sausumoje gyveno žvejai. Čia dar yra išlikusių XIX amžiaus pastatų, kurių pasižiūrėti atkeliauja daug turistų. Bet to, čia padaryta ir prieplauka, todėl galima prišvartuoti ir laikyti katerius, burlaivius. Taip pat siūloma paplaukioti turistiniais laivais.
Taip, ten gražu, bet nelabai yra ką veikti, o ir reikia turėti omeny vieną dalyką – tarp krantų nėra tilto. Sakote, kas čia tokio? O tai, kad iki abiejų krantų reikia privažiuoti žvyrkeliu. Pamiršusi šį faktą, panorau pabūti protingesne už navigaciją ir, vadovaudamasi ženklais, kurie rodė, kad toliau važiuojant privažiuosiu Mingės kaimą, nusukau. Taip, bet tas ženklas nepasakė, kad kelias tragiškas, o ir ne tos pusės mums reikia. Tiltelio, norint apžiūrėti abi kaimo puses, nėra. Ir ta „pagrindinė“ kaimo pusė, į kurią norėjome patekti, pasirodė besanti kitame upės krante. Tačiau sukąsti dantis ir važiuoti tuo prastu keliu tikrai verta.
Vėjuota Ventė ir brangūs bilietai į muziejų
Išvažiavus iš Mingės kaimo, Ventės ragas čia pat. Pasiekus Ventės rago ornitologijos stotį mus pasitiko, kaip visada, žavi gamta, tradicinė moterytė, kuriai reikia susimokėti už automobilių stovėjimą, turistiniai autobusai, tie patys suvenyrai.
Labiausiai mus čia nudžiugino sutvarkyta ir graži aplinka, o nuliūdino muziejus. Užėjus pasiklausiau, ar mokama. Registratūroje moteris maloniai informavo, kad taip, norint pažiūrėti į ekspoziciją apie paukščius reikia susimokėti 3 eurus. Su mama susižvalgėme ir nusprendėme, kad paukščių taip stipriai nemylime, todėl tik pasivaikščiosime aplink.
O kadangi jau buvome pavargusios, daug ir nevaikščiojome. Apsukome ratą, dar nusipirkome žuvies ir keliavome atgal į Smiltynę, kur buvome apsistojusios. Vienintelė klaida, kad nesustojome Priekulėje, nes pro mašinos langą ji pasirodė žavus miestelis.
Taip baigėsi mūsų kelionė – be didelio plano, bet labai smagi. Turėjau progą įsitikinti, kad Mažoji Lietuva iš tiesų labai graži.
Beje, tądien prie jūros buvo prastas oras, o visur kitur – tobulas!
