Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2013 09 22, 12:29

Operatoriaus Petro Abukevičiaus atminimas ir Lietuvos vilkų istorijos vilioja keliautojus užsukti į Indubakius

Šių metų rugsėjį garsiam Lietuvos menininkui, tikram gyvosios gamtos bičiuliui, kino operatoriui ir režisieriui Petrui Abukevičiui būtų suėję 85-eri. Deja, jis jau iškeliavo į amžinybę, o jo pradėtus gamtos populiarinimo darbus tęsia bendražygiai ir mokiniai.
Vilko muziejus
Vilko muziejus / Ritos Pilipavičiūtės nuotr.

Kasmet už geriausius metų filmus apie Lietuvos gamtą skiriama režisieriaus vardo premija. Jo sodyboje Indubakiuose (Utenos raj.) kas vasarą organizuojamas forumas „Gamtos dienos“, suburiantis filmuojančius ir fotografuojančius jaunus žmones, o į sodyboje esantį „Vilko muziejų“ nuolat traukia grupelės turistų. Kuo gi garsus šis muziejus ir visa jį supanti aplinka?  

Prieš dešimtmetį Petro Abukevičiaus atminimui Indubakiuose buvo įsteigtas memorialinis muziejus, pavadintas Vilko muziejumi. Mat įsikūręs jis kaip tik toje sodyboje, kur Petras Abukevičius dirbo paskutiniuosius savo gyvenimo metus, kurdamas filmą apie vilkus. 

Šie žvėrys visą gyvenimą režisieriui kėlė didelį susidomėjimą. Pirmąsyk juos, stiprius ir išdidžius, jis nufilmavo šalia Jovariškių įkurtoje kino studijos vilkynėje. Ten sukurti trys filmai apkeliavo daugiau kaip šimtą pasaulio šalių.

Prie vilkų temos Petras Abukevičius sugrįžo ir paskutiniuoju savo gyvenimo tarpsniu. Mat šiais žvėrimis labai susidomėjusi didžiausia japonų televizija NHK pasiūlė režisieriui sukurti filmą. 1994 metų liepą „Tokyo cinema“ prodiuseris Kazuo Okada, susisiekęs su Petru Abukevičiumi, pasiūlė juostų, filmavimo technikos ir pinigų visoms filmo kūrimo išlaidoms.
 
Šis laikotarpis įdomiai aprašytas Leonardo Grudzinsko ir Romo Gurklio knygoje „Vilkų paviliotas“, skirtoje Petro Abukevičiaus atminimui. Kaip mini autoriai, rūpesčių tuo metu būta gausybės. 

Ištraukos iš knygos:

„Pirmiausia reikėjo rasti vilkų. Iš Kauno zoologijos sodo atkeliavo vieniša vilkė Darutė. Pagrindinė filmavimo aikštelė buvo įkurdinta Petro Abukevičiaus sodyboje Indubakių kaimelyje. Vienkiemyje, esančiame tarp didžiųjų Minčios ir Labanoro girių, prie Kemešio ežero, buvo gana patogu dirbti.

Atitvertame laukinio miško hektare buvo įrengtos pašiltintos nedidelės slėptuvės operatoriui. Jos buvo išdėstytos taip, kad jis nepastebėtas galėjo matyti slapčiausias miško kerteles ir jas filmuoti. Dirbti planuota naktimis, aktyvaus vilkų gyvenimo metu. 
Trys vilkai buvo atgabenti iš Talino zoologijos sodo, o du – iš Rusijos, Vladimiro srityje esančios Petuškų zoologijos bazės. 

Pirmiausia į naują gyvenamąją vietą buvo paleista vilkė Darutė ir spėję su ja susidraugauti vilkai iš Rusijos: trejų metų Šarchanas ir dvimetis Masikas. Vilkai tyrinėjo aplinką, žymėjosi medžius ir akmenis. Kai jie apsiprato, žmonės įleido vilkus iš Estijos: trejų metų princesę, meiliai vadinama Cese, to paties amžiaus Peną ir metinuką jauniklį Lapsį. Akimirksniu juos užpuolė Darutės grupė. Kilo žiaurios peštynės. Po santykių aiškinimosi viskas nurimo. Darutės grupė įsikūrė viename plote, Cesės – kitame. 

Vėliau artėjo vilkų vestuvių metas. Cesė rinkosi jaunikį. Išsirinko Peną. Į pavasarį ji pastorėjo ir ėmė ieškoti vietos urvui. Petrui Abukevičiui reikėjo išspręsti svarbiausią uždavinį: kaip nufilmuoti vilkiukų gimimą?

Cesė išsikasė urvą mažiausiai matomoje ir prieinamoje vietoje. Tačiau Petras įėjo į vilkų teritoriją ir jį užkasė, palikdamas neliestą filmuoti patogesnę vietą. Vieną naktį Cesė čia atsivedė septynis vilkiukus. Gimdymas buvo rūpestingai nufilmuotas. Juostoje buvo aiškiai matyti, kaip vilkė visiems jaunikliams rūpestingai nukando virkšteles, išlaižė, nuprausė ir pradėjo maitinti. Petras pripildė taures šampano ir dėkojo Cesei, kad ji nepasididžiavo ir atėjo gimdyti į jo parinktą vietą ir kad operatoriai sulaukė šio stebuklo. Buvo nufilmuotas tikrai unikalus vilkės gyvenimo epizodas.

Princesė rūpestingai augino vilkiukus, kaitaliodama jų buvimo vietas, o Penas laikėsi atokiau ir saugojo teritoriją. Visa tai Petras Abukevičius rūpestingai užfiksavo juostoje. Medžiagos buvo nufilmuota per trisdešimt valandų. Įamžinęs daugybę naujų vilkų gyvenimo epizodų, režisierius sėdo prie montažinio stalo ir kino kalba dar kartą mėgino atsakyti į klausimą, tai kas gi yra tas paslaptingasis vilkas, Canis lupus, šunų šeimos plėšrusis žinduolis.

Indubakių vilkiukai greitai augo. Filmavimai tęsėsi ore. Buvo skraidoma virš didžiųjų Aukštaitijos girių ir ežerų. Filmuotojų stebimame būryje buvo aštuoni vilkai. Vienąsyk vienas jauniklis, išdraskęs tvirtą užtvarą, iššoko ir pabėgo. Bėglys gąsdino vienkiemių gyventojus, pasirodydamas šalia jų sodybų. Supratę, kad bėglio vilko sugauti nepavyks, filmo kūrėjai į pagalbą pasikvietė medžiotojus. 

Pajutę juos, vilkai sunerimo. Jie išdraskė užtvarą, iššoko ir nubėgo miškelio link. Medžiotojai pasiskirstė į du būrelius ir slidėmis nučiuožė vilkų pėdomis. Tokio vilkų elgesio niekas nesitikėjo. Medžiotojai tąsyk nušovė Princesę. Filmo kūrėjai vos sulaikė ašaras. Tai buvo paskutinė filmavimo diena.

Trys vilkai, filmuoti Indubakiuose, buvo apgyvendinti Kauno zoologijos sode.“

Vilko muziejuje įrengta ekspozicija atskleidžia Petro Abukevičiaus asmenybę ir nueitą kūrybinį kelią. „Lankytojų netrūksta, – pasakojo mus pasitikęs režisieriaus sūnus aktorius Ramūnas Abukevičius, – ypač vasarą, kai visi atvykusieji gali pasivaikščioti Vilkų taku, savo akimis išvysti buvusį vilkų voljerą ir užsukti pasižiūrėti Vilkų seklyčios.“
 
Ši vilkų apsaugos ekspozicija muziejuje buvo įrengta norint pakeisti įsisenėjusias stereotipines nuostatas apie šiuos gyvūnus. „Turime rūpintis vilkų išlikimu“, – štai pagrindinė šios ekspozicijos mintis. Juk Vakarų Europoje šie žvėrys jau seniai išnykę ir gyvena tik zoologijos soduose. Šiuo metu didžiausia vilkų populiacija (be Kanados ir Aliaskos) yra Rusijoje ir Kazachstane, tačiau pastarosiose šalyse jie negailestingai naikinami. Lietuvoje juos saugo ES įstatymai, jų medžioklė ribojama tuo laiku, kai žvėrys augina jauniklius. Uždrausta naudoti ir spąstus. Dabar Lietuvoje daugiausia vilkų telkiasi apie Akmenę, Kelmę ir Varėną.

Muziejuje galima pasiklausyti vilkų giesmės įrašo. Net šiurpuliukai per kūną bėga – ji tokia ilgesinga ir graudi, o sykiu –  didinga ir užburianti.

Muziejuje jau susiformavo gražios tradicijos 

Apskritai Lietuvoje nebuvo kampelio, kuriame nebūtų apsilankiusi Petro Abukevičiaus suburta kūrybinė grupė. Sukaupti unikalūs Lietuvos gyvūnijos kadrai. Pradėjęs filmuoti lietuviškas gulbes, juoduosius gandrus, meškutę Nidą, lapes, stumbrus, vėliau jis išplėtė savo kūrybinę teritoriją. Nukeliavo iki Rusijos šiaurės platumų, kur įamžino baltapečių erelių, baltųjų pelėdų, baltųjų gervių gyvenimą. Tokius paukščius retam kino operatoriui yra pavykę nufilmuoti.
 
Muziejuje – gausybė dokumentinės medžiagos, nuotraukų, asmeninių Petro Abukevičiaus daiktų, atspindinčių visą menininko kūrybinį palikimą. Tačiau svarbiausia, ko gero – Indubakiuose buvo pradėti organizuoti renginiai, dabar jau virtę gražiomis tradicijomis. 

Vienas iš tokių renginių – kino ir fotografijos forumas „Gamtos dienos“, suburiantis filmuojančius ir fotografuojančius jaunus žmones. Į Vilko muziejų vasaromis suplaukiantis jaunimas gyvena intensyvų kūrybinį gyvenimą. Į Indubakius atvykę žinomi menininkai pasakoja forumo dalyviams apie vaizdo meno kūrimo paslaptis, supažindina su vaizdo montavimu, moko jaunimą kurti filmus. Tačiau svarbiausia tai, kad atvykusieji daug sužino apie gamtos paslaptis, peržiūri specialiame Gamtos kino teatre demonstruojamus filmus ekologine tematika, patys išsako savo nuomonę. Pasak Ramūno Abukevičiaus, Indubakių dvasią pajutusiems jaunuoliams ateityje nebus vis vien, kokiame pasaulyje gyvena ir kokį jį paliks po savęs.

Beje, šių metų Petro Abukevičiaus premijos laureatui Valdui Mikolaičiui filmą apie bites taip pat padėjo sukurti vaikai – Justas ir Ignas. 

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje