Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 5d. 20:05

(Ne)matomame istoriniame Vilniuje – paskutinės netrukus užgesiančių kalėdinių puošmenų paieškos

Kalėdų laukimas Stiklo kvartale
Evaldo Čingos nuotr. / Kalėdų laukimas Stiklo kvartale

Kol Vilniaus eglė dar nenusikarūnavo, kol sostinė žvilga Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų įkvėptomis dekoracijomis, ekskursija po Senamiestį, sekant pagrindinį miesto raidos kelią ir kontūrus bei vaizduotėje atkuriant jau plika akimi nematomus vaizdus, būna kaip jokiu kitu metų laiku ypač puošni ir raibuliuoja kalėdinėmis istorijomis. Iki Trijų karalių dar galima spėti aplankyti labiausiai išsipusčiusias Senamiesčio vietas.

Žaliaskarės įvaizdis, įkvėptas istorijos

Pasivaikščiojimą pradedame netoli Katedros aikštės – buvusio Šventaragio slėnio, gausiai apsupto vandens gyslų, kurių dabar jau nėra arba kurios liko sruventi po grindiniu.

Žvilgsnį nuo žemumų nukreipus dangop, matyti aikštės svečius pasitinkančios ant arkikatedros bazilikos stogo įsitaisiusios trijų istoriškai susisaisčiusių (nesvarbu, tai mums patinka ar ne) šalių – Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos – globėjų: Šv. Stanislavo, Šv. Elenos ir Šv. Kazimiero skulptūros.

Jei jos būtų gyvos, tai, kiek pasukusios galvas varpinės link, dabar mėgautųsi privilegija švenčių metu visada iš aukštai stebėti pagrindinę miesto eglę, o per Naujųjų sutiktuves nuo petardų ir fejerverkų keliamo triukšmo turbūt norėtų skradžiai žemę prasmegti.

Išpuoštos kalėdinės eglės atviroje miesto erdvėje istorija, žvelgiant į amžių tėkmę, Lietuvoje yra dar visai jauna, bet per pastarąjį dešimtmetį spėjo išaugti į dideles ambicijas ir iš užsienio žiniasklaidos pelnyti gražiausios titulą. Kasmet Vilniaus širdyje išdygstanti eglė, kaip kokia „misė“, apkimba prieštaringais vertinimais – nuo tuštybės ir tautos kompleksų įsikūnijimo iki šalies pasididžiavimo.

Šiemet karkasinė eglė, apkaišyta gyvomis žaliaskarių šakomis, Katedros aikštėje suspindo šachmatų karalienės pavidalu. Kūrėjai jo idėją sieja su Valdovų rūmų teritorijoje rasta medine, dailiai ornamentuota karalienės figūrėle, kuriai gali būti 500 ar 600 metų. Radinys liudija, kad jau Viduramžiais mūsų valdovai ir didikai žaidė šachmatais.

Kalėdinis blizgis – prie stačiatikių palikimo

Sausio 7-ąją, kada baigiasi pagoniškos kilmės saulėgrįžos šventimas ir Romos katalikų kalėdinis laikotarpis, pagrindinė miesto eglė bus išmontuota, tačiau Katedros aikštė dar neužsnūs sezoninio miego – minės stačiatikių Kalėdas, švenčiamas ne pagal grigališkąjį, o pagal Julijaus kalendorių.

Nors Lietuvoje stačiatikų belikusi tik saujelė, t. y. vos 4 procentai visų gyventojų, Vilniaus senosios cerkvės išduoda čia kadaise stipriai alsavusią ortodoksų kultūrą. Viduramžiais dar iki LDK krikšto Vilniuje jau stovėjo cerkvių. Manoma, kad pirmąsias jų pastatė Algirdo žmonos slavės – Marija iš Vitebsko ir Julijona iš Tverės.

Mėgindami atkurti Viniaus praeities fragmentus, pravingiuosime palei senojo rusėnų miesto ribą – „Civitas Ruthenika“ – ir stabtelėsime prie Šv. Nikolajaus Stebukladario palaikų pernešimo cerkvės. Lietuvos didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio dėka ji patyrė išskirtinį ir paradoksalų likimą: tuo metu, kai įtakingų katalikų jėgų pastangomis stačiatikių maldos namų nebuvo leista remontuoti ar statyti naujų, o ortodoksai buvo marginalizuojami, K. Ostrogiškis, kilęs iš Ukrainos, taigi, pats pravoslavas, po pergalingo ir labai reikšmingo Oršos mūšio su tą patį tikėjimą išpžįstančiais maskvėnais gavo privilegiją katalikiškame krašte pastatyti dvi mūrines cerkves Vilniuje.

Taigi, čia XVI a. vietoj medinės stačiatikių šventovės, kuri galėjo tikintiesiems tarnauti jau Algirdo laikais, iškilo mūrinė. Ekskursijoje ši nedidelė, bet jauki cerkvė ypač svarbi ir dėl sąsajų su tolima Šv. Kalėdų istorija.

Nuo Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvės žvilgsnis nevalingai kryps į kitą gatvės pusę – baltais kutais pasidabinusį viešbučio „Pacai“ fasadą ir kalėdiškai blizgantį buvusių įtakingų Lietuvos didikų – Pacų rūmų vidinį kiemą.

Puošniausias Senamiesčio kvartalas

Dar keli žingsniai, žėrint išsipusčiusiai Rotušės aikštei, kuri prieš kelis šimtmečius regėjo ne kalėdines eglutes, o mirties bausmes ir plakimo scenas, ir ties „Amatininkų“ restoranu įsmuksime į atskirą Vilniaus mikropasaulį – Stiklo kvartalą. Vos kelias gatves apimanti Senamiesčio dalis prisisluoksniavusi kontrastingos istorijos.

Evaldo Čingos nuotr./Kalėdų laukimas Stiklo kvartale
Evaldo Čingos nuotr./Kalėdų laukimas Stiklo kvartale

Pirmajame sluoksnyje čia rastume į LDK iš kitų kraštų atkeliavusius stikladarius ir kitus amatininkus, antrajame – žydų kvartalą, dar vadintą Juoduoju miestu, kuriame rytietiškai tankų ir labai savitą su giliomis judėjiškomis tradicijomis, nors ir skurdų, gyvenimą pertraukė naciai, pavertę jį Mažuoju getu. Buvęs vargingas, daug griūčių ir kančių išgyvenęs kvartalas po Nepriklausomybės transformavosi į prestižinę vietą, bet tik visai neseniai pradėjo taip ryškiai ir net glamūriškai dabintis. Viena jo naujojo įvaizdžio iniciatorių – dizainerė Julija Janus.

Per pastarąsias žiemos šventes Vilniaus Senamiestyje neteko aptikti puošnesnių ir stilingesnių gatvių už priklausančias Stiklo kvartalui. Kiekviena dekoracija – su savita, juvelyriškai apgalvota idėja ir simbolika.

Vienos įspūdingiausių vitrinų – Stiklių gatvėje esanti kavinė „Augustas & Barbora Love story cafe“, kuriai kalėdinį grožį kūrė Mantas Petruškevičius, bei kaimyninėje Gaono gatvėje esanti deimantų krautuvė „The Factory By Ribas“.

Evaldo Čingos nuotr./Kalėdų laukimas Stiklo kvartale
Evaldo Čingos nuotr./Kalėdų laukimas Stiklo kvartale

Šviesos paieškos – ir tamsiame priemiesty

Iš Stiklo kvartalo išlindus į Vokiečių gatvę, kaip prašmatni kalėdinė puošmena dėmesį prikausto desertinės „Sugamour“ vitrina, kuriai dekorą kūrė irgi M.Petruškevičius.

Praėję dar per kelias labai istoriškas vietas, galiausiai šventinių akcentų ieškosime pilnoje barokinių formų Aušros vartų gatvėje. Jei nusikeltume į ankstesnius amžius, smalsumas neturėtų mūsų ginti toliau nuo Ostra Brama, kadangi už jų – purvinas priemiestis. Šiandien vis dėlto verta į Aušros vartus pažvelgti ir iš buvusio priemiesčio pusės. Kalėdiniu laikotarpiu papuošti lemputėmis, jie žiemos patamsėse šviečia tarytum portalas į kažkokią viltį, kaip šviesesnio meto laukimas.

Ekskursija „(Ne)matomas Vilnius besibaigiančių Kalėdų fone“, tokia puošni paskutinė šį šaltąjį sezoną, – sausio 6 d. (pirmadienį) 18 val. Daugiau informacijos apie renginį – feisbuko puslapyje „Vilnius Goda” facebook.com/events/796534734091985/.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje