„Rožinis yra taikos malda dėl jo nešamų artimo meilės vaisių“, – rašė kun. Artūras Kazlauskas straipsnyje portale Bernardinai.lt. Kunigas cituoja ir Popiežių Joną Paulių II, kuris sako, kad „rožinis yra lobis, kurį reikia atrasti“. Skaitydamas šiuos Popiežiaus žodžius, iš karto prisiminiau ir mūsų žemiečio ilgamečio Kulautuvos miško girininko Stanislovo (Zenono) Lauryno surastą didelės apimties rožinį.
Intrigos vedamas, susitariau susitikti su Stanislovu jo namuose, kuriuose jis laiko savo surastą neregėto dydžio rožinį. Stanislovas ilgokai nepradeda pokalbio mane suintrigavusia tema. Pradžiai parodo dirbinį, kurį turi atlikti, nes artėja giminaitės jubiliejus. Gamina iš medžio padėklą. „Tai rankų darbo dovana, todėl ir nuoširdi“, – priverždamas jau paskutinę padėklo sutvirtinimo lentelę, sako Stanislovas.
Po to laikinai palikęs savo kūrybos darbą, kviečia į pagalbą – išnešti dėžę į lauką. Dėžė sunkoka. Supratau, kad tai ir bus tai, dėl ko Stanislovas nori pasitarti ir pasidalinti mintimis. Iš dėžės labai atsargiai ištraukiame didžiulį rožinį.
Jį ištiesiame lauko aikštelėje. Įspūdis nenusakomas – pagamintas iš medinių karolių, kurie sukabinti metalinės grandinėmis su sankabomis. Rožinio ilgis 10 metrų. Su kryžiumi – 11 metrų.
Tuomet ir pradedame kalbėtis apie surastą neįtikėtiną radinį. Pokalbis nuveda į Stanislovo gimtąjį Pajieslį, Kėdainių rajone. Dabar, turėdamas laisvesnio laiko, kaskart nuvyksta į savo tėviškę. Talkina vietos bažnyčios bendruomenei prie bažnyčios restauravimo darbų. Pasakoja, kaip atnaujinęs bažnyčios šventos ugnies šviestuvą, lipo į bažnyčios pastogę, kad galėtų jį pritvirtinti prie lubų.
Tada netikėtai po kojomis „pasimaišė“ kažkokių medinių kamuoliukų krūvelė. Juos praskirstęs, pastebėjo, kad šie karoliai susijungę vienas su kitu keista vielos grandine. Laiko dulkėmis apsinešusį karolių vėrinį Stanislovas nukėlė nuo bažnyčios aukšto ir suprato, kad tai retas bažnytinis rekvizitas – rožinis.
Labiausiai Stanislovą nustebino radinio dydis. Rastą rožinį parsivežė į savo namus Mozūriškių kaime. Ėmėsi restauravimo darbų. Pirmiausiai reikėjo nuplauti, išvalyti beržinius karolius ir metalinę grandinę.. Kadangi rožinis rastas be kryžiaus, pats Stanislovas jį pagamino iš ąžuolo medienos.
Kebloka buvo nustatyti drožiamo kryžiaus dydį. Jis turėjo įsilieti į bendrą rožinio vaizdą ir nekelti svetimkūnio įspūdžio. Organiškai sutapti su tuo senoviniu dirbiniu, bet tuo pačiu pabrėžti jo istorinį ir išskirtinį svarumą. Teko nagrinėti šeimos relikvinius rankinius rožinius – kryželių santykį su vėrinių ilgiu. Pasirinktas vidurkis 1:10.
Šiuose darbuose aktyviai dalyvavo žmona Nijolė Laurynienė, ilgametė Kulautuvos miestelio bibliotekos vedėja. Klausiu Stanislovo, kaip galėjo rastis koks dirbinys Palieslio bažnyčioje. Kokia buvo šio rožinio paskirtis?
„Tikėtina, kad tai gali būti bažnyčios statybos iniciatorės ir pagrindinės finansuotojos Teodoros Uršulės Butlerytės–Pilsudskos mintis ir pirkinys, o gal ir ne. Gal tai bendras parapijiečių pirkinys kulto apeigoms ar kokiai svarbiai progai atžymėti. Rožinis, be abejo, kabėjo bažnyčioje kiek tai metų – 50 ar daugiau. Kada ir kokia intencija buvo nuimtas ir paslėptas bažnyčios pastogėje, parapijos ilgaamžiai neprisimena.
Rožinis, be abejo, kabėjo bažnyčioje kiek tai metų – 50 ar daugiau.
Nieko apie tai nepasakojo ir mano dievobaiminga močiutė, gimusi XIX a. pabaigoje ir visą gyvenimą praleidusi toje vietovėje. Jos tėvas palaidotas kapinėse prie minimos bažnyčios. Paslaptis išlieka? Jį siūlau pavadinti – Palieslio didysis Rožinis. Tai bus atminimas ir pagerbimas visų žmonių gyvenusių tame Lietuvos krašte“, – mįslingai žvelgdamas į savo radinio nuotraukas kompiuteryje sako Stanislovas.
Ir dar priduria, kad rožančiaus istorija kol kas nežinoma. Nežinoma ir kokiu tikslu sukurtas toks įspūdingas daiktas, nežinomas meistras ar dirbtuvė, kurioje jis pagamintas. Kol kas nerasta duomenų, kas jo savininkas ar savininkai ir pagaminimo metai. Iš turimų žinių ir išnagrinėjus jo konstrukciją manoma, kad jis gali būti pagamintas kartu su bažnyčiai gaminamais šviestuvais, sietynais, žvakidėmis ir kitu inventoriumi.
Rožančiaus istorija kol kas nežinoma. Nežinoma ir kokiu tikslu sukurtas toks įspūdingas daiktas, nežinomas meistras ar dirbtuvė, kurioje jis pagamintas.
Kadangi Pajieslio bažnyčia statyta 1857 metais, tai manoma, kad ir rožančius padirbtas tuo laiku ir saugotas bei naudotas religinėms apeigoms. Sudomintas ir nemažiau istorinio azarto apimtas, klausiu Stanislovo, o ką toliau darys su radiniu? Ilgokai patylėjęs, atsidūsta ir tęsia jau kone detektyvinę radinio paviešinimo istoriją.
„Žinoma, pirmiausiai pats domėjausi pačiu radiniu, nagrinėjau Pajieslio bažnyčios bylą Kauno arkivyskupijos archyve, radau nemažai įdomios medžiagos. Tačiau, jokio rašytinės užuominos apie tai neaptikau“, – šiek tiek apgailestaudamas ir nusivylimo kartėlį jausdamas sako Stanislovas.
Rožinio viešinimas dar tik prasideda. Gerbiamas Pajieslio bažnyčios klebonas leido demonstruoti restauruotą Rožinį bažnyčioje po pamaldų. Mišiose dalyvavę parapiečiai buvo supažindinti su rožinio radimo istorija ir pasiūlyta pamąstyti, ar jie apsiims jį saugoti . Klebonas linkęs perduoti reliktą bažnytinio paveldo muziejui. Kol kas mėginsiu garsinti per spaudą ir kitas medijas, nes tie, kuriuos domintų, į muziejus nelabai vaikšto.
Labiausiai Stanislovą nuvylė Lietuvos rekordų agentūra Factum. Juk tokio dydžio ir unikalumo bažnytinio radinio Lietuvoje tikrai nėra. Todėl norėjosi, kad šis radinys puikuotųsi bent jau Lietuvos rekordų knygoje. Tvarkingai sudėliojęs visą surinktą istorinę medžiagą apie radinį, nusiuntė agentūrai. O ši atsiuntė sąskaitą, kuri pribloškė atradėją. Mat reikia susimokėti už atvykimą ir konsultacijos paslaugas nemažą sumą pinigų. „Na, tokių pinigų mokėti aš neturiu, juk tai gali būti vienintelis Lietuvoje tokio pobūdžio katalikiškas vertybinis paveldas, aš noriu, kad apie radinį žinotų visą Lietuva“, – kiek susijaudinęs rinko žodžius Stanislovas.
Tačiau rankų neketina nuleisti. Rožinį galvoja parodyti Paštuvos vienuolyne. Gal ten jį kurį laiką eksponuos. Dar ketina pasitarti su Bažnytinio paveldo muziejumi. Taip pat norėtų savo unikalų radinį parodyti ir kulautuviškiams. Tik reikia rasti tam tinkamą erdvę. „Man brangus šis Rožinis, labai daug savo rankų ir jausmų įdėjau jį restauruodamas. Tai jau dalis manęs, Todėl kol kas laukiu Pajieslio parapijiečių sprendimo dėl jo likimo. Tai mano ir Lietuvos istorinio ir bažnytinės dailės paveldo dalis. Ir ne tik mano, bet ir visų, kurie dar prieš 170 metų jį užsakė, gamino ir naudojo. O svarbiausia, kad buvo surastas ir dabar tęsia savo istorinę kelionę“ – apibendrindamas mūsų bendravimą ir su neslepiamu pasididžiavimu savo rastu stebuklu, sako Stanislovas (Zenonas) Laurynas.
O nuo savęs dar pridedu, kad rožinis, anot dvasiškių, „atskleidžia ir Dievo slėpinį, ir žmogaus slėpinį. Rožinis yra slėpinio pasisavinimo kelias“. Todėl Stanislovo (Zenono) Lauryno atrastas rožinis ir yra kelias į mūsų atviras širdis.
