Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pagirių varpinė: atlaikiusi visus karus tapo miestelio simboliu

Pagirių varpinė
Algimanto Barzdžiaus nuotr. / Pagirių varpinė
Šaltinis: rinkosaikste.lt
1
A A

Ant Rudekšnos upelio kranto daugiau nei prieš 390 metų įsikūręs miestelis mena skaudžią, tačiau nepaprastai turtingą ir įdomią praeities istoriją. Tai – Pagiriai. Miestelis, kuris karo metais buvo beveik sugriautas, o štai jame stovinti neogotikinių formų varpinė, statyta aktyvaus kunigo Albino Alseikos iniciatyva, nors ir buvo apšaudyta ir apgriauta, tačiau visgi suvaidino savo vaidmenį – atlaikė visas negandas ir tapo svarbiausiu šio krašto istoriniu paveldu bei nepamainomu miestelio simboliu. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Ištakos siekia XVI amžių

Kryžiuočių kronikose rašoma, kad kovos su lietuviais vykusios miškingame Vidurio Lietuvos krašte prie negilaus vingiuoto rudos spalvos upelio, dabar vadinamo Rudekšna, kuris ir teka pro Pagirių miestelį. Konkreti vietovė neįvardyta, tačiau manoma, jog tai buvęs Pagirių kraštas.

Šio miestelio ištakos siekia XVI amžių, kai pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose buvo paminėta konkreti data, susijusi su Pagiriais. Šiuo metu turimais duomenimis, Pagirių miestelio vardas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1585 m. rugpjūčio 13 d. Upytės apskrities dokumentuose. Tikėtina, kad kaimas buvo suformuotas Valakų reformos metu ir išsidėstė kelyje, kuris per Siesikus ir šalia Paobelių dvaro sodybos ėjo į Panevėžį.

Remiantis istorija, XVI–XVII a. sandūroje Pagiriai buvo dvaras, priklausęs broliams Gabrieliui ir Kasparui Bialozarams. Čia buvo puošnūs rūmai ir pilis, vėliau atitekusi Oginskiams.

Vienoje legendoje pasakojama, kad Pagiriuose gyvenusiems piemenėliams buvo pasirodžiusi Marija, galbūt todėl broliai G. ir K.Bialozarai 1626 m. čia pastatė Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią. Jos statybas rėmė ir Vilniaus arkikatedros kanauninkas Jonas Bialozaras. Jis dovanojo bažnyčiai Dievo motinos su kūdikiu paveikslą, kuris laikytas stebuklingu. Nuo tada skaičiuojami miestelio įkūrimo metai.

Mūrinė varpinė – kunigo iniciatyva

Kadaise miestelio centre stovėjusi medinė bažnyčia su taip pat medine dviejų tarpsnių (aukštų – aut. past.) varpine, tačiau, pastarajai sugriuvus, Pagiriuose gyvenusio kunigo Albino Alseikos iniciatyva 1911 m. buvo parengtas projektas mūrinei varpinei šventoriaus pietvakariniame kampe, prie aikštės, pastatyti. Tais pačiais metais keturių tarpsnių, neogotikinių formų pastatas buvo baigtas. Kas finansavo varpinės statybą, iki šiol nėra aišku. Nežinoma ir tai, kodėl prie medinės bažnyčios statyta mūrinė varpinė, mat atsidūrusi viso bažnyčios komplekso priekyje – nors šiek tiek ir šone – ji ėmė dominuoti. Tai sumenkino ir bažnyčią, ir ją masteliu atitikusio Daunoravičių mauzoliejaus vaidmenį. Su mūrinės varpinės atsiradimu buvo išbalansuota ankstesnė savita kompozicija.

„Iki šiol nežinome, kodėl buvo statyta tokia aukšta, 28 metrų, mūrinė varpinė. Visgi šiandien galime pasidžiaugti, kad turėjome labai aktyvų kunigą, kuris 1908 m. pastatė parapijos salę, kuri buvo ir „Saulės“ draugijos mokykla. Jo iniciatyva prie varpinės buvo pastatytas ir kooperatyvas „Ąžuolas“.

Kunigo A.Alseikos darbai kalba patys už save – jis buvo neblogas statybininkas, matyt, kadangi senoji medinė bažnyčia nebuvo kaip nauja, mintyse jis norėjo pastatyti mūrinę. Turbūt dėl šios priežasties pastatė ir tokią aukštą mūrinę varpinę, kad ši atėjus laikui derėtų prie mūrinės bažnyčios“, – pasakoja aktyvi Pagirių miestelio bendruomenės narė ir krašto istorijos puoselėtoja Rita Mockienė ir priduria, jog su varpinės atsiradimu buvo pasirūpinta gauti varpinę atitinkantį varpą, kurio skambesys pasiekdavo tolimiausius parapijos kaimus.

Varpinėje buvo įsikūręs kulkosvaidininkas

R.Mockienė pasakoja, jog 1919 m. nepriklausomybės kovų ir Antrojo pasaulinio karo metais varpinė buvo naudota kaip žvalgybos bokštas. Todėl 1944 m. siekiant numušti joje įsikūrusį vokiečių kulkosvaidininką, varpinės bokštas buvo sugriautas.

„1919 metais vyko aršios kovos, tad pačiam kunigui teko bėgti. Kelias paras jis slapstėsi nuo bolševikų kooperatyve „Ąžuolas“ tarp silkių statinių, kol galiausiai pabėgo į Jurbarko rajone esantį Gudelių kaimą. Ten jis sėkmingai pastatė naują medinę bažnyčią su varpine. Gudeliuose A.Alseika ir buvo palaidotas.

Remiantis istorija, XVI–XVII a. sandūroje Pagiriai buvo dvaras, priklausęs broliams Gabrieliui ir Kasparui Bialozarams. Čia buvo puošnūs rūmai ir pilis, vėliau atitekusi Oginskiams.

Šis kunigas į mūsų miestelio istoriją įnešė išties labai daug. Iš jo darbų išliko ne tik parapijos salė, bet ir varpinė, kuri atstovėjo visus karus.

Baigiantis karui, kada pro Pagirius praėjo frontas, vokiečiai sudegino medinę bažnyčią. Tad mes likome be jos, o štai varpinė liko stovėti.

Tiesa, kai buvo numuštas varpinėje įsikūręs kulkosvaidininkas, buvo numuštas ir jos bokštas. Po karo ilgai tokia apgriuvusi ir stovėjo, joje perėjo gandrai, kol vienas kolūkio pirmininkas sumanė iš varpinės padaryti restoraną, tačiau jo idėja nepasiteisino, nes varpinėje būta per mažai erdvės ir per daug nesaugu, tad vėliau čia buvo įrengtas vandentiekio bokštas“, – pasakoja R.Mockienė, pridurdama, jog dar ir šiandien galima pamatyti kulkų suvarpytą varpinės sieną.

„Na, o kokia gi varpo istorija?“ – pasidomėjome. R.Mockienė sako, jog dar pačioje karo pradžioje sumanių Pagirių parapijos žmonių dėka varpas naktį buvo nukabintas ir paslėptas – užkastas tarp tvenkinio ir prie bažnyčios stovėjusios daržinės, o atkastas tik apie 1960 metus.

Varpinės „atgimimas“

Per Antrąjį pasaulinį karą Pagirių miestelis buvo beveik sunaikintas, tačiau varpinė, nors ir apgriauta, ir apšaudyta, išliko. Nuo to laiko varpinė pagal savo tiesioginę paskirtį naudojama nebuvo. Varpinė restauruota buvo tik septintojo dešimtmečio pirmoje pusėje. Ūkio direktoriaus V.Stanišausko iniciatyva buvo įkelta vandentiekio sistema, sutvarkytas stogas. Vėliau direktoriaus J.Lingės iniciatyva buvo sutvarkyti langai. Tačiau veikiant gamtinėms sąlygoms per 40 metų supuvo ir iškrito kai kurie langų rėmai, pradėjo byrėti stiklai, irti skliautų kampai. Ilgus metus pastatas buvo paliktas be jokios priežiūros.

Norėdama išsaugoti miestelio simbolį Pagirių bendruomenės centro valdyba, vadovaujama pirmininkės Vandos Poderienės, 2012 metais parengė projektą „Pagirių varpinės remontas ir pritaikymas bendruomenės poreikiams“. Projekto vertė siekė beveik 220 tūkstančių litų. Už šią sumą buvo atlikti elektros instaliacijos įrengimo, vidaus patalpų remonto darbai, suprojektuota bei įrengta ekspozicija „Pagirių atspindžiai“, taip pat įsigyta reikiamos įrangos ir baldų. Ir jau po dvejų metų liepos 6 d. įvyko iškilmingas varpinės atidarymas.

Įgyvendinus šį projektą buvo suremontuotas labai svarbus miestelio objektas ir išsaugota jo istorinė bei architektūrinė vertė, todėl, akivaizdu, patrauklesnė tapo visa Pagirių aplinka. Nors varpinė nėra tinkama masiniams renginiams, tačiau joje galima organizuoti edukacinius ar kitokius renginius – ir tai yra reikšmingas indėlis į bendruomenės įvairių socialinių grupių kultūrinį gyvenimą.

„Varpinė atlaikė visas negandas, tad ją išsaugoti mums buvo labai svarbu. Ilgai mąstėme, kaip reikėtų ją išnaudoti, ir nutarėme miestelio simbolį paskirti istorijai.

Varpinė stovi pačiame miestelio centre. Ji – mūsų gimtojo krašto reprezentacinė vieta, kurią gali aplankyti ne tik esami ir buvę pagiriečiai, bet ir kėdainiečiai bei kiti svečiai“, – sako Pagirių bendruomenės centro pirmininkė Daiva Noreikienė.

R.Mockienė pasakoja, jog 1919 m. nepriklausomybės kovų ir Antrojo pasaulinio karo metais varpinė buvo naudota kaip žvalgybos bokštas. Todėl 1944 m. siekiant numušti joje įsikūrusį vokiečių kulkosvaidininką, varpinės bokštas buvo sugriautas.

Muziejuje – krašto istorija

Atlikus visus reikiamus remonto darbus ir įkūrus muziejų šiandien pirmajame varpinės aukšte galima rasti daug įdomios informacijos apie senuosius Pagirius, antrajame aukšte susipažinti su šio krašto etnografija, trečiajame – daugiau sužinoti apie žymius kraštiečius, ketvirtajame – apie mokyklą, o pačiame viršuje iš aukštai pažvelgti į turtingą istoriją menantį Pagirių miestelį.

„Visas istorinis palikimas, kuris puikuojasi varpinėje, surinktas iš mokyklos muziejaus bei remiantis gyventojų pasakojimais ir prisiminimais“, – sako R.Mockienė.

„Dirbome istorikių darbą. Jei šiandien kas nors lieptų atlikti tokį darbą, nežinia, ar pasiryžčiau, – juokiasi bendruomenės pirmininkė Daiva. – Viena vertus, buvo įdomu ieškoti istorinių faktų, nuotraukose įamžinti apleistus kryžius, upelius, vartyti karinius žemėlapius, aiškintis, kokie kaimai buvo aplink Pagirius. Kita vertus, pečius slėgė didžiulė atsakomybė. Dabar galvoju, kad taip turėjo būti. Priešaky ugnelė žibėjo, o ausyse skambėjo kraštiečio A.Jakšto žodžiai: „Darbuokis, triūsk, gyvai sukrusk. Spėkų nesigailėk! O da, brolau, daugiau, labiau. Jausk ir mylėk! Ką tau kas skirs – ar peiks, ar girs, tu nieko nežiūrėk. Į žmones eik, jiems laimės teik, jausk ir mylėk“, kurie vedė mus pirmyn.“

„Mes čia augome, o visos miestelio istorijos nežinojome, tik šiek tiek iš tėvų pasakojimų... Pasiryžusios šiam darbui supratome, jog įdomiausia varpinės istorija bus tiems, kurie čia gimė, čia augo, čia mokėsi, bet galiausiai išvažiavo“, – papildo R.Mockienė.

„Čia rengiame muzikos vakarus, čia susirenkame paminėti valstybines šventes, čia pasitinkame ir Rugsėjo 1-ąją. Čia yra miestelio širdis“, – džiaugiasi D.Noreikienė.

Algimanto Barzdžiaus nuotr./Pagirių varpinė
Algimanto Barzdžiaus nuotr./Pagirių varpinė

Bijojo neužgesti

D.Noreikienė pasakoja, kad mintis kažką keisti kilo, kai Adomo Jakšto pagrindinė mokykla minėjo šio Pagirių kraštui svarbaus prelato dešimties metų vardą.

„Tai buvo tarsi akmenukas į mūsų daržą, jog mūsų miesteliui reikia kažko daugiau. Mūsų mokykla tuo metu išgyveno gana sunkų laikotarpį, ji smarkiai tuštėjo, nes vaikai išvažinėjo į skirtingas mokyklas. Galvojome, jei mokykla išnyks, nebeliks jokio šviesos ir kultūros židinio, nebeliks, atrodo, ir miestelio.

2010-aisiais pagrindinė mokykla buvo reorganizuota į Šėtos gimnazijos Pagirių Adomo Jakšto pradinio ugdymo skyrių. Likome apytuščiame mokyklos pastate. O kitais metais minėjome vis dar nesutvarkytos varpinės šimtmetį. Tada supratome, jog turime kažko imtis, kad visai neužgestume, kad visai nenumirtume... Tad akys nukrypo į varpinę“, – pasakoja D.Noreikienė.

Tuometinės bendruomenės pirmininkės bei valdybos narių iniciatyva buvo atlikta gyventojų apklausa, ką kraštiečiai norėtų sutvarkyti – varpinę, ambulatoriją, sporto aikštelę ar parką ir tvenkinį – net 80,8 proc. gyventojų balsavo už varpinės remontą.

„Turbūt ypač reikšmingas varpinės remontas buvo vyresniajai kartai. Jų atmintyje dar yra išlikę įvairių atsiminimų. Kai kurie dar pamena, kai varpinėje kabėjo tikrasis varpas, jis mušdavo dvyliktą valandą. Na, o mes, vaikai, dirbdami laukuose, išgirdę varpo dūžius, džiūgaudavome, kad jau netrukus bus pietūs.

Taip pat sakydavo, jei vėjo kryptis tinkama, tai varpo skambesys buvo girdėti net ir Šėtoje“, – prisimena R.Mockienė.

„Visas istorinis palikimas, kuris puikuojasi varpinėje, surinktas iš mokyklos muziejaus bei remiantis gyventojų pasakojimais ir prisiminimais“, – sako R.Mockienė.

Svečiai iš pačios Vokietijos

„Deja, Pagiriai įsikūrę gana nuošaliai, todėl pravažiuojančių pro mūsų kraštą mažai, o ir be varpinės daugiau istorinių objektų, kurie sudomintų svečius atvykti iš didmiesčių, neturime. Tad manau, jog mūsų miestelio simbolis – varpinė – labiau palikimas mūsų krašto žmonėms. Žinoma, dirbame čia ir matome sustojančius automobilius, apeina žmonės varpinę, apžiūri. Įdomu, vadinasi“, – šypteli bendruomenės pirmininkė.

„Tiesa, šiemet motociklininkai vykdė akciją „Apjuoskime Lietuvą tautine juosta“. Pagiriai tapo startu tolesnei jų kelionei, mat nuo čia prasidėjo motociklininkų maršrutas. Jie mums paliko atkarpėlę tautinės juostos“, – džiaugiasi R.Mockienė.

D.Noreikienė užtikrina, jog varpinėje svečių būta ir iš Vilniaus, Klaipėdos, Trakų, Kauno ir kitų miestų bei miestelių.

„Ir net vokietis svečių knygoje yra pasirašęs“, – šypteli bendruomenės pirmininkė.

„O su tuo vokiečiu tai tokia istorija buvo: pasirodo, čia, Pagiriuose, karo metais žuvo jo dėdė. Jam buvo įdomu sužinoti daugiau aplinkybių. Net nuotrauką giminaičio atsivežė.

Manęs jis paklausė, kur vėliau buvo padėti tie lavonai. Net nejauku pasidarė, kad nežinau. O nežinojau, nes niekas niekada gyvenime apie tai man nėra pasakojęs. Juk net kalbėti apie tai nebuvo galima. Net tėvai apie tokius dalykus nekalbėjo. Vėliau jis pats man pasakė, kad kūnus surinko tarptautinė organizacija „Raudonasis kryžius“ ir palaidojo specialiose kapinėse, lyg kažkur Ukmergės rajone“, – pasakoja R.Mockienė.

Palikimas ateinančioms kartoms

„Kaip manote, kodėl svarbu išsaugoti gimtojo krašto praeities istoriją bei paveldą ir palikti visa tai ateinančioms kartoms?“ – klausiame pašnekovių.

D.Noreikienė: „Nežinodami savo praeities, negalėsime kurti ateities. Juk mąstančiam žmogui nuolat turėtų kilti klausimai: kas aš? Kokios mano šaknys? Kodėl aš būtent toks? Tie egzistenciniai klausimai ir priveda prie istorijos.“

R.Mockienė: „Šiandien dar daug ką atsimename patys, nemažai sužinome iš savo tėvų ir senelių, tačiau ateis dar viena karta, kuriai reikės visų istorinių faktų, menančių apie tai, kas buvo praeityje...“

D.Noreikienė: „Anksčiau žmonės gyveno daug vargingiau, tačiau surasdavo laiko ne tik darbams, bet ir tarpusavio bendrystei, kultūrinei veiklai. Faktai, įamžinti nuotraukose, rodo, kad ir tada žmonės turėjo tikslų ir jų siekė be didžiulių investicijų. Mokėjo džiaugtis net ir dirbdami, kūrė spektaklius, vaidino, dainavo, kartu švęsdavo šventes ir dalydavosi liūdesiu. Žinoma, tada nebuvo šiuolaikinių technologijų, todėl buvo stipriai išreikštas prigimtinis poreikis bendrauti su kitu žmogumi, pažįstant jį ir save. Žmogus – pati didžiausia vertybė, kuri privalo ne tik nuolat tikėtis iš kitų – imti, bet ir pats duoti. Sukurti ir palikti kažką vertingo po savęs. Jei sugebėsime tai įskiepyti jaunajai kartai, vadinasi, gyvename ne veltui (šypsosi).“

rinkosaikste.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje