Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 11d. 20:59

Paslaptingieji Kretingos požemiai: didikų kaulai ir NKVD bei nacių žiaurumo pėdsakai (I)

Kretingos požemiai
Josvydo Elinsko / 15min nuotr. / Kretingos požemiai

Orai Lietuvos pajūryje ne visada lepina šiluma. Tačiau ir prastesniu oru čia galima rasti užsiėmimų: nueiti į muziejų, koncertą, pasižiūrėti filmą ar dalyvauti ekskursijoje. O jei dar nepatingėsite iškelti koją iš Palangos ar Šventosios, galite nustebti. Netoliese esanti Kretinga atveria savo paslaptis rengdama temines ekskursijas. Mes išsiruošėme į miesto požemius – pas didikus ir kankinius.

Kretinga – vos 10 kilometrų nuo Palangos esantis miestas, tačiau skirtumas tarp jų didžiulis. Vos įvažiavus supranti, kad čia gyvenama toli gražu ne kurortiniu ritmu: net ir ne piko metu gatvėse daugybė automobilių, visi skuba lekia.

Penki vienuolynai

Miesto centras gražiai sutvarkytas, į dangų stiebiasi Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia, Evangelikų liuteronų bažnyčia, kapinėse esanti Tiškevičių koplyčia.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Kretinga iš viršaus
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Kretinga iš viršaus

Tikėjimo objektų šiame mieste – ne vienas. Ką reiškia vien penki veikiantys vienuolynai. Ir katalikiška gimnazija čia veikia, ir Kretingos Lurdo grota. O netoliese stovi naujas kryžius – didelis ir sutemus įspūdingai šviečiantis, nors jo statymui prieštaraujančių tarp kretingiškių buvo ne vienas.

Kretingos turizmo informacijos centre susitinkame su gide Diana Jomantaite, kuri pasakoja, kad per Antrąjį pasaulinį karą visas miesto centras buvo sugriautas: pranciškonų vienuolynas sudegė, kai naciai padegė sinagogą, nuo kurios užsidegė ir kiti pastatai. Tuomet sugriuvo ir bažnyčios bokštas. Vienuolynas ir bokštas buvo atstatyti dar sovietmečiu, tik sinagogos nebėra. Kaip ir cerkvės. O ir melstis jose nelabai beliko kam, žydai Kretingoje buvo nužudyti per karą.

Tiesa, jų pėdsakais dabar jau galima pasivaikščioti – viena iš gidės ir Turizmo informacijos centro siūlomų ekskursijų vadinasi „Vienos tautos istorija“, joje lankomos vietos, susijusios su kretingiškių žydų gyvenimu: kur veikė žydų optika, krautuvėlės, gydytojo kabinetas, degalinė, ritualinė pirtis, mokykla, kuriose gatvėse stovėjo sinagoga, veikė fabrikai, malūnas, kur buvo turgaus aikštė ir t.t.

„Jeigu sienos prabiltų“

Tačiau šįkart mes ketiname ne gatvėmis vaikščioti, o leistis į Kretingos požemius. Taip ir vadinasi dar viena šiame mieste siūloma ekskursija „Kretingos požemiai. Jeigu sienos prabiltų“.

Požemiai visada siejami su paslaptimis ir mistika. Ar to galima tikėtis ir Kretingoje? Žinoma, taip! O kai kurios istorijos tokios kraupios, kad krečia šiurpas. Bet apie viską – iš eilės.

Pirmiausia Diana mus vedasi į Kretingos bažnyčią. 1602 metais Kretingos valdytojas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonas Jonas Karolis Chodkevičius su žmona Sofija kitapus Akmenos upės pastatė medinę bažnyčią, šalia išdygo ir namai parsikviestiems vienuoliams bernardinams. O 1610–1617 metais iškilo mūrinė bažnyčia, kuria Kretinga didžiuojasi iki šiol. Tai yra seniausia išlikusi bažnyčia Žemaitijoje.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia

Pažadas už pergalę

„Prieš tuos daugiau nei 400 metų Jonas Karolis Chodkevičius ruošėsi Salaspilio mūšiui. Žinojo, kad švedai turi 14 tūkst. karių, jis pats turėjo tik apie 4 tūkst. Jėgos buvo absoliučiai nelygios ir Chodkevičius kaip tikintis žmogus meldėsi. Sako – meldėsi dvi paras, davė pažadą, kad jei laimės mūšį, pastatys vienuolyną ir bažnyčią. Kadangi aš apie tai pasakoju, jis laimėjo tą mūšį, tapo tikra žvaigžde visoje Europoje, Europos valdovai sveikino, dainiai kūrė poemas, gobelenuose austos scenos.

Chodkevičius ištesėjo savo pažadą – paskyrė 12 metų dvaro pajamas, kad pastatytų bažnyčią ir vienuolyną. Negana to, paskyrė vienuolynui apie 80 ha žemės, kiekvienais metais dvaras turėjo mokėti rentą vienuolynui: 150 žąsų, 300 vištų, medaus, vaško statinių, šieno – visų būtiniausių dalykų“, – bažnyčios ir vienuolyno pradžios istoriją pasakojo Diana.

Į bažnyčią žengiama per įspūdingas medines duris, menančias tą patį J.K.Chodkevičių: „Pagal legendą, Chodkevičius labai norėjęs, kad žmonės jį užtartų maldose. Mes Žemaitijoje taip sakome, kad jeigu kitas už tave meldžiasi, ta malda labiau pamačlyva. Bet juk atsistojęs ant bačkos nešauksi – melskitės už mane. Tai pagal legendą, Chodkevičius savotiškai sugudravo – jis matydavo, kad žmonės, atėję į bažnyčią, atsiklaupia priešais tą vietą, kur dabar durys, ir savo maldą siunčia link didžiojo altoriaus, tad sugalvojo įstatyti duris su savo atvaizdu.“

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia

Ir išties – durų viršuje matomas barzdoto vyro biustas, tai J.K.Chodkevičius. Ten galima pamatyti ir jo sūnų Joną Kazimierą, anksti mirusį, ir žmoną Sofiją Mieleckaitę-Chodkevičienę, žemiau – antrąjį sūnų Jeronimą, dukrą Oną Scholastiką Chodkevičiūtę bei jos vyrą Joną Sapiegą. Po Chodkevičių mirties Kretinga tapo Sapiegų valda. Durys išgyveno visus karus, gaisrus ir kitas nelaimes.

Pagal legendą, Chodkevičius labai norėjęs, kad žmonės jį užtartų maldose. Mes Žemaitijoje sakome, kad jeigu kitas už tave meldžiasi, ta malda labiau pamačlyva.

Puošnūs sarkofagai

Tačiau ekskursija – apie požemius. Pirmiausia leidžiamės būtent į bažnyčios požemius, šiuo metu puikiai sutvarkytus, tačiau ilgai buvusius apleistus ir pamirštus sovietmečiu. Ir dabar vyresni kretingiškiai pasakoja, kaip per pertraukas ar pabėgę mokykloje iš pamokų čia landžiodavo, rasdavo kaukolių ir t.t.

Kripta, į kurią nulipame, buvo įrengta kaip Chodkevičių šeimos kapas. „Jonas Karolis Chodkevičius, statydamas šitą bažnyčią, galvojo ir apie savo amžinąjį gyvenimą, paskutinę kelionę, norėjo, kad jis pats ir jo šeima būtų palaidoti čia, Kretingoje, nors valdų turėjo ir Baltarusijoje, ir po visą Lietuvą“, – vesdama į kriptą pasakoja gidė.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Kretingos požemiai
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Kretingos požemiai

Kriptoje stovintys sarkofagai puošnūs ir įspūdingi. Čia ilsisi Jono Karolio ir Sofijos Chodkevičių dukterėčia, mirusi 1619 metais Kretingoje ir palaidota puošniame sarkofage.

„Sarkofagas yra daugiaspalvis – ir raudonos spalvos yra, ir sidabro, aukso imitacijos. Jeigu pažiūrėtume į to meto madas, o tokios buvo, šitas sarkofagas vienintelis atitinka jas. Labai keista, kad moteris, kuri nebuvo kuo nors nusipelniusi savo valstybei, palaidota tokiame puošniame sarkofage. Istorikai net mano, kad šitas sarkofagas ne jai skirtas, bet ji staiga mirė, tad koks buvo, tokiame ir palaidojo ją. Tokiuose puošniuose sarkofaguose laidodavo valstybei nusipelniusius vyrus, bet tikrai ne moteris. Be to, jis labai didelis – vienas stambiausių sarkofagų visoje Lietuvoje, jo ilgis yra 2,10 m, sveria jis 250 kilogramų“, – pasakojo Diana.

Šalia – mažas, vaikui skirtas sarkofagas be išskirtinių papuošimų. Jame palaidotas Chodkevičių jauniausias sūnus Jonas Kazimieras, išgyvenęs vos keletą valandų ir miręs 1605 metais. Toliau ilsisi dar vienas Chodkevičių sūnus – Jeronimas, nuo mažens tėvų paskirtas dvasininkų luomui. Jis mirė taip pat labai jaunas, vos 14 metų, buvo palaidotas balzamuotas su pranciškonų abitu.

Taip pat mažame sarkofage ilsisi vos metukų Karolis Jurkovskis – nėra žinoma tiksliai, kodėl jis čia palaidotas, nes su Chodkevičių šeima nebuvo susijęs ir mirė beveik 200 metų vėliau.

Chodkevičiaus sarkofago nėra

„Vienas svarbiausių sarkofagų čia yra Jono Karolio Chodkevičiaus žmonos Sofijos Mieleckaitės-Chodkevičienės. Ji mirė 1619 metais, bažnyčia jau pastatyta. Skirtinguose šaltiniuose skirtingai rašoma: vienur – kad Sofija mirė Baltarusijoje ir buvo pargabenta į Kretingą, kituose šaltiniuose rašoma, kad Sofija pasijuto serganti Baltarusijoje ir nujausdama artėjančią mirtį keliavo į Kretingą melsdama trijų dalykų – kad spėtų pasiekti Kretingą ir mirti savo mylimame mieste, kad vyras spėtų grįžti ir su ja atsisveikinti, o trečias – kad spėtų su vyru pakalbėti apie dukros Onos Scholastikos likimą. Manoma, kad jai pavyko. Vyras be galo gedėjo, tad stebina faktas, kad nei pusmečiui nepraėjus jis vedė antrą kartą.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Sofijos Chodkevičienės sarkofagas
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Sofijos Chodkevičienės sarkofagas

Ir čia noriu užduoti jums klausimą – kaip manote, kur Chodkevičiaus sarkofagas? Jo čia nėra. Vedė jis antrą kartą ne todėl, kad nemylėjo savo žmonos, iš tiesų jis labai mylėjo Sofiją, jų santykiai buvo labai gražūs, jis tardavosi su ja dėl kiekvienos smulkmenos, laiškuose švelniai kreipdavosi vienas į kitą. Jis vedė iš išskaičiavimo – norėjo daugiau vaikų“, – pasakojo D.Jomantaitė.

Du sūnus buvo mirę, likusi tik dukra, tad su naująja žmona Ona Ostrogiške, Ukrainos didike, tikėjosi susilaukti dar palikuonių. Deja, santuokoje išgyvenęs nepilnus dvejus metus ir vaikų nespėjęs susilaukti J.K.Chodkevičius mirė.

J.K.Chodkevičiaus antroji žmona žinojo jo valią, kad jis nori būti parvežtas į Kretingą. Bet ne mums smerkti ir mes nežinome priežasčių, kodėl antroji žmona to nepadarė.

„Jo antroji žmona žinojo jo valią, kad jis nori būti parvežtas į Kretingą. Bet ne mums smerkti ir mes nežinome priežasčių, kodėl antroji žmona to nepadarė. Meilė, pavydas, aplinkybės – niekas nežino. Manoma, kad Chodkevičiaus širdis buvo palaidota vienoje iš bažnyčių, o sarkofago vieta kaitaliota. Buvo neramūs laikai, Chodkevičius turėjo daug priešų, tai galbūt bijant išniekinimo sarkofagas buvo kilnotas. Tiksli palaidojimo vieta nėra žinoma, kažkur Ukrainoje. Tai juokaudama sakau, kad belieka tikėtis, jog atsiras antras Liudas Mažylis ir suras“, – šypteli Diana.

Kretingoje J.K.Chodkevičius įamžintas paminklu, jis yra miesto garbės pilietis, jo vardu pavadinta gatvė.

Užmūryti gyvi

Iš šios kriptos dar per vienas duris patenkame į kitą patalpą, kurios istorija – itin tragiška. Nusikeliame į XVIII a. pradžią, kai vyko LDK karai su Švedija. Kretinga buvo puolama, švedai kėsinosi į bažnyčią ir vienuolyną, kadangi tikėjosi rasti brangių apeiginių indų, maisto, galbūt pinigų. Jiems pavyko įsiveržti į vienuolyną, vienuoliai kankinti siekiant išgauti, kur jie spėjo paslėpti brangenybes.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Kretingos požemiai
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Kretingos požemiai

Kartu su vienuoliais bažnyčios požemiuose slėpėsi ir meldėsi ir miestiečiai – senukai, moterys ir vaikai.

„Yra pasakojama, kad apie 130 žmonių buvo suvaryti į kriptą. Mes dabar čia keturiese, bet kai būna ekskursijos po 30–40 žmonių, tada tikrai jaučiamės suspausti. Aš žmonėms sakau – padauginkite iš trijų ar keturių kartų ir suprasite, kaip jautėsi čia tie žmonės. Juos ištiko baisus likimas: įėjimas nuo didžiojo altoriaus buvo užmūrytas, jie paprasčiausiai užduso.

Ir buvo pamiršti labai ilgam, beveik 300 metų. Šita kripta buvo aptikta, kaip manoma, prieš Pirmąjį pasaulinį karą, bet tikrasis jos atradimas ir sutvarkymas vyko tik 1988–1989 metais. Yra liudininkų, kurie pasakoja, kad atradusieji kriptą pasišvietė žibintuvėliais ar žvakėmis ir išvydo klūpančius apsikabinusius žmones. Matėsi rūbai, abitai, tačiau patekus deguoniui viskas sudūlėjo, liko tik kaulai. Dabar mes stovime ant masinio jų kapo“, – dar vieną Kretingos istorijos puslapį atverčia Diana.

Yra pasakojama, kad apie 130 žmonių buvo suvaryti į kriptą. Juos ištiko baisus likimas: įėjimas buvo užmūrytas, jie paprasčiausiai užduso.

Po tokio šiurpaus pasakojimo gidė šypteli, kad legendos sklando, jog tai ne vieninteliai požemiai Kretingoje – esą ir po pačia bažnyčia būta daugiau kriptų, galbūt ir po visu miestu kokie nors tuneliai vingiuoja.

„Gandai be pagrindo neatsiranda“, – nusijuokia gidė Diana, tačiau toliau veda prie dar vieno labai svarbaus, itin niūrų Kretingos istorijos puslapį menančio požemio.

NKVD kankinimai

Šv. Antano rūmuose dabar veikia Pranciškonų gimnazija, bet sovietmečiu čia NKVD buvo įrengusi būstinę, rūsiuose – kameras, kankinimų šulinį. Sienos tebemena čia kalėjusius kretingiškius ir iš kitur atvežtus žmones, jų kančią ir skausmą. Kankinimus, kuriuos patyrė kaliniai, sunku ir įsivaizduoti.

Diana pasakoja: „Kankinimai buvo baisūs. Vienas iš tokių atvejų – prie tvenkinio buvo atrastas jaunuolio kūnas, sumuštas taip, kad nebuvo jo įmanoma atpažinti, o rankos oda nudirta kaip pirštinė. Vyrams buvo įpjaunami šonai ir sukišamos rankos kaip į kišenes, moterims pjaustomos krūtys. Tai buvo labai baisūs kankinimai. Tokie baisūs, kad kai Kretingą 1941 metų birželį užėmė nacistinė Vokietija, naciai panaudojo tuos įkalčius kaip propagandą, kokie baisūs yra sovietai.

Nors patys naciai nebuvo geresni. Jie koncentravosi į žydus. Yra išlikę liudijimai to meto žmonių, kaip buvo paskelbta, kad sekmadieniais bus iš kamerų išvaromi žydai ir vyks parodomieji kankinimai. Kiemelyje išvarytiems iš kamerų žydų vyrams būdavo liepiama bėgti ratu. Aplinkui stovėję kariškiai juos talžė lazdomis. Tiek talžydavo, kad net švarkus sukaitę turėdavo nusimesti. Kas parvirsdavo, būdavo tempiamas į tvenkinį, atgaivinamas ir vėl pastatomas į eilę.

Ritos Beržanskienės nuotr./Šv. Antano rūmų rūsiai Kretingoje, menantys NKVD kankinimus
Ritos Beržanskienės nuotr./Šv. Antano rūmų rūsiai Kretingoje, menantys NKVD kankinimus

Tai tęsėsi kurį laiką, kol leisgyviams kankiniams leisdavo grįžti į kameras. Susirinkusiems žiopliams, kurie galbūt atėjo ir nežinodami, kas vyks, buvo pranešama, kad kitą sekmadienį vėl vyks tas pats. Tik liudininkas, davęs šituos parodymus, sakė, kad kitą sekmadienį beveik nebebuvo žmonių, o dar kitą Kretinga atrodė kaip išmirusi – visi slėpėsi namuose, nenorėdami tokių dalykų matyti.“

Tiškevičių koplyčia

Paskutinis ekskursijos po požemių Kretingą objektas – Tiškevičių koplyčios mauzoliejus, esantis miesto kapinėse. 1893 metais Aleksandras Tiškevičius, Kretingos savininko Juozapo Tiškevičiaus sūnus, nusprendė pastatyti šeimos mauzoliejų. Kapinės šalia buvo skirtos Tiškevičių artimiesiems, tarnams ir jų šeimos nariams.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Tiškevičių koplyčia
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Tiškevičių koplyčia

Sarkofagai buvo paslėpti, galbūt todėl jie išliko, nors ir, kaip manoma, kažkas buvo įlindęs ir nurankiojo Sofijos Tiškevičienės papuošalus. Čia ilsisi Juozapas Tiškevičius, kurio sūnus Feliksas paveldėjo Palangą, o Aleksandras – Kretingą.

„Juozapo sarkofagas yra su dvigubu dangčiu. Mirė jis pirmasis, anksčiau už žmoną Sofiją, kuri paprašė, kad kūnas būtų balzamuotas gedėjimo laikotarpiui. Tai reiškė, kad keletą metų Sofija, kada panorėjusi, galėdavo ateiti į šitą mauzoliejų, atsidaryti viršutinį dangtį ir pro stiklą pažvelgti į savo vyro veidą. Pačios Sofijos sarkofagas kuklesnis, ji mirė daug vėliau, jau po Pirmojo pasaulinio karo“, – apie Tiškevičius pasakojo D.Jomantaitė.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Tiškevičių koplyčia
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Tiškevičių koplyčia

Dar dviejuose sarkofaguose ilsisi Tiškevičių anūkė Marija ir Sofija Tiškevičienė, anksčiau įvardinta kaip nežinoma moteris – atlikus DNR tyrimą nustatyta, kad ji nebuvo iš šios Tiškevičių giminės, bet dirbo šeimoje guvernante ir buvo ištekėjusi taip pat už Tiškevičiaus, dirbusio čia finansininku.

Juozapo ir Sofijos Tiškevičių sarkofagai aptikti vos prieš kelerius metus, 2014-aisiais. Tuomet atlikti DNR tyrimai, norint įsitikinti, kad tai tikrai jų palaikai.

Dabar Kretingoje Tiškevičių nelikę. XX amžiaus karai išblaškė šeimą po visą pasaulį.

Paslapčių Kretinga turi dar ne vieną, jas išgirsti būtina atvykus į šį miestą. Galbūt – ir ne vieną kartą.

Antrojoje dalyje skaitykite apie tai, kur Kretingoje galima paragauti puikių žemaitiškų patiekalų ar šiaip skaniai pavalgyti ir kur – pigiai apsipirkti.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje