TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Pažintis su Lietuvoje gyvenančiais romais: XXI a. neįveikė griežtų tradicijų, bet norinčių gyventi kitaip jau atsiranda

Roza (kairėje) didžiuojasi vienturte dukra: „Jai dabar 19 metų, bet dar neištekėjusi. Į mane“
Arkadijaus Babachino nuotr. / Roza (kairėje) didžiuojasi vienturte dukra: „Jai dabar 19 metų, bet dar neištekėjusi. Į mane“
Šaltinis: 15min
4
A A

Tai pasakojimas apie klajoklius, muzikantus ir žibančiomis akimis į gyvenimą žiūrinčius romus. Taip, apie čigonus. Visi šie apibūdinimai jiems idealiai tinka. Nors mes įpratę šios tautos žmones, Lietuvoje gyvenančius jau daugybę amžių ir kartu su kitomis čia namus radusiomis tautomis patyrusius įvairias negandas (pavyzdžiui, Holokaustą), apibūdinti kiek kitaip.

Prakalbus apie romų tautybės žmones į galvą nori nenori lenda daugybė stereotipų, kurių dauguma – blogi. Nevardysiu jų, puikiausiai žinote patys. Tačiau iš tiesų ši klajoklių tauta yra daug kuo panaši į daugelio gerbiamus totorius, karaimus ar net lietuvių broliais vadinamus gruzinus.

Ilgą laiką klajokliais save laikę romai XXI a. yra kur kas sėslesni, nors nuolatinis poreikis neužsibūti ilgam vienoje vietoje išliko. Galbūt todėl tokiame miestelyje kaip Eišiškės, kur labai retai išgirsi lietuvių kalbą, gyvenantys romų tautybės žmonės moka ne tik romų, lenkų, rusų, lietuvių, bet ir baltarusių kalbą. Kai kurie supranta ir žemaitiškai.

Visus šiuos įgūdžius jie tiesiog „parsivežė“ iš per gyvenimą aplankytų vietų. Retas kuris Eišiškėse praleido visą gyvenimą. Dauguma kurį laiką gyveno įvairiuose Lietuvos regionuose – nuo Aukštaitijos iki Žemaitijos, o dabar, štai, įsikūrė į pasienio ruožą patenkančiose Eišiškėse.

Arkadijaus Babachino nuotr./Eišiškių miestelio „centras“ – pagrindinė aikštė, kurioje mėgsta rinktis vietiniai
Arkadijaus Babachino nuotr./Eišiškių miestelio „centras“ – pagrindinė aikštė, kurioje mėgsta rinktis vietiniai

Vienas tokių – Jonas Matuzevičius, Eišiškėse įkurtos viešosios įstaigos „Romų bendruomenės centras“ vadovas, vietinių dažniau vadinamas Vania (Ivanu) ar Janušu.

Arkadijaus Babachino nuotr./Eišiškių „Romų bendruomenės centro“ vadovas Jonas Matuzevičius
Arkadijaus Babachino nuotr./Eišiškių „Romų bendruomenės centro“ vadovas Jonas Matuzevičius

Užaugęs Panevėžyje, jis savo namais yra laikęs įvairias Lietuvos vietas. Talentingas muzikai vaikinas studijavo net Juozo Gruodžio konservatorijoje. Deja, nebaigęs jos, įsisuko į paprastus darbus – reikėjo pragyventi. O dabar bando įrodyti – tiek visuomenei, tiek romų bendruomenei, jog XXI a. romai yra ne tinginiai ir nusikaltėliai, bet talentingi ir įdomūs žmonės, galintys užsidirbti net iš turizmo.

Romų bendruomenės centre vykstančiuose užsiėmimuose visi norintys gali įgyti profesiją (pavyzdžiui, ūkininko, traktoristo ar panašią), taip pat lankyti ansamblį, kuriam vadovauja J.Matuzevičius. Kai kurie čia ateina mokytis rašyti ir skaityti – pernai Panevėžyje išleisti specialūs vadovėliai romų ir lietuvių kalba. Jais ir naudojamasi čia bei kitur Lietuvoje veikiančiuose romų bendruomenės centruose.

Arkadijaus Babachino nuotr./Iki šiol didelė problema – romų neraštingumas. Pernai Panevėžyje išleisti vadovėliai, kuriais naudojasi ir Eišiškėse gyvenantys romai
Arkadijaus Babachino nuotr./Iki šiol didelė problema – romų neraštingumas. Pernai Panevėžyje išleisti vadovėliai, kuriais naudojasi ir Eišiškėse gyvenantys romai

„Pagal programą priimame neraštingus žmones – nebūtinai romus, visataučius. Juk ir tarp romų daugėja mišrių šeimų. Mano šeimoje dabar atsirado toks žmogus, nors aš sakiau, kad to niekada nebus. Brolio vaikas vedė lenkę – laukia šeimos pagausėjimo. Viską daro laikmetis.

Po karo romai tapo sėslūs: o kokiame vežime sėdi, tokią dainą trauki. Jau mūsų senoliai tuokdavosi su žydais, totoriais. Bet tada dar slėpdavo (tautybę – aut. past.): jei būdavo žydė, sakydavo, kad čigonė; jei lietuvė – tada bent jau kad tamsi būtų. O dabar šito niekas nebeslepia“, – pasakojo Eišiškių romų bendruomenės atstovas.

Arkadijaus Babachino nuotr./Romų vaikų piešiniai bendruomenės centre Eišiškėse
Arkadijaus Babachino nuotr./Romų vaikų piešiniai bendruomenės centre Eišiškėse

Pasak jo, dabartiniai laikai pakeitė ne tik romų požiūrį į santuoką su kitataučiais, bet ir raštingumą. Nemaža dalis romų nori, kad jų vaikai mokytųsi. Tiesa, neraštingumas Eišiškių romų bendruomenėje vis dar didelis – maždaug pusė narių neraštingi. Vaikai lanko mokyklą, tačiau mokytis jiems sudėtinga pirmiausia dėl kalbos barjero – pamokos vyksta lietuvių kalba, o iki mokyklos jie namuose šneka romų kalba arba rusiškai, lenkiškai.

Be to, nereta šeima, kaip ir jų protėviai, keliauja iš vienos gyvenamosios vietos į kitą: iš vieno miesto į kitą, iš vieno rajono – į trečią. Tad mokslai lieka nuošalyje. Be to, neretai paaugliai romai tėvų pageidavimu sutuokiami ir tada jau už mokslus jiems svarbiau tampa susirasti darbą ir išlaikyti šeimą.

„Romai, kaip uždirbti duoną, vaikus moko nuo vaikystės, – sakė J.Matuzevičius. – Jeigu romė moka burti – moko to dukrą; jei pardavinėti – tada to moko. Purvėnuose yra šeima, kurioje vyrai viską žino apie arklius – to mokė ir vaikus.“

Arkadijaus Babachino nuotr./Eišiškių „Romų bendruomenės centras“
Arkadijaus Babachino nuotr./Eišiškių „Romų bendruomenės centras“

Apie bendruomenės centro ir jos narių veiklą jis galėtų pasakoti labai ilgai. Kur kas trumpesnis pokalbis apie jo gyvenimą, kuris nebuvo lengvas: iš motinos atimtas ir vaikų namuose užaugęs jaunuolis, laikantis bendruomenės tradicijos, anksti vedė.

„Man buvo 11 metų. Žiauru. Juk tokio amžiaus žmonės dar vaikai“, – taip įvertino tuometinę patirtį. Vis dėlto romų tautos tradicijos ir papročiai jam be galo svarbūs. Domėdamasis jais, jis yra lankęsis ir Lenkijoje bei Baltarusijoje.

Arkadijaus Babachino nuotr./Bendrijos vėliava
Arkadijaus Babachino nuotr./Bendrijos vėliava

Beje, skirtingose šalyse gyvenantys romai savo tautos kalba sunkiai susikalba: „Čia kaip aukštaičiai su žemaičiais – kalbose yra panašumų, bet ir daug skirtumų“, – sakė J.Matuzevičius.

Šiuo metu Eišiškėse gyvena apie 100 romų kilmės žmonių, dar maždaug 30 – Purvėnuose. Pridėjus apylinkes – iki 200. Jų skaičius mažėja, nors šeimos kaip ir buvo, taip ir tebėra gausios: paprastai jose auga daugiau nei 3 vaikai; daug kur – 8 ir daugiau.

„Romai šiose apylinkėse gyvena nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Čia buvo jų stovyklavietė – gyveno lygiai taip pat, kaip žydai. Eišiškės buvo žydelių miestelis, su sinagoga (sovietų laikais tapusi sporto sale, šiuo metu ji apleista – aut. past.). Tai čia buvo ir romų taboras, kuriame gyveno labai daug romų. Jų čia labai daug palaidota ir tebelaidojama – daugelis nori pasilaidoti prie savo šeimos“, – pasakojo J.Matuzevičius.

Arkadijaus Babachino nuotr./Eišiškės – dar Lietuva. Tačiau čia retai kas kalba lietuviškai – daugiausia lenkiškai ar rusiškai
Arkadijaus Babachino nuotr./Eišiškės – dar Lietuva. Tačiau čia retai kas kalba lietuviškai – daugiausia lenkiškai ar rusiškai

Bendruomenės narius puikiai pažįstantis romas pasakojo, jog nepaisant to, kad daugėja mišrių šeimų, papročiai bei tradicijos net ir XXI a. romams labai svarbūs ir jų laikomasi kone kiekvienoje šeimoje.

Iki šiol griežtai atskiriami vyriški ir moteriški darbai. „Romas vyras niekada neskalbs, nelygins rūbų, negamins valgyti, neprižiūrės vaikų. Tai – moterų darbas. Kaip ir būrimas“, – sakė J.Matuzevičius.

Tą patį patvirtino ir į savo namus įsileidusi romų šeima. Po vienu stogu (o iš tiesų dviejuose kambariuose privačiame name) gyvena dviejų seserų šeimos, jų brolis ir dar keletas tolimesnių šeimos narių. Vaikų paprastai čia būna bent 8 – tiek jų turi namo šeimininkė Ksania. Savo namuose ji augina ir dar vienos sesers, esančios ligoninėje, dukrytę, protiškai neįgalų vyro brolį.

„Kai daug burnų, daug ir maisto verdu. Paprastai va tokį puodą“, – sakė rodydama ant krosnies stovintį didžiulį puodą. Jame dažniausiai garuoja košės ir sriubos. Kad būtų sočiau, jos paprastai pagardintos svogūnais, mėsos gabaliukais. Tądien virta grikių košė, kuria romės pavaišino ir 15min žurnalistus. Buvo skanu ir sotu.

Arkadijaus Babachino nuotr./Vienas iš Eišiškių romų namų
Arkadijaus Babachino nuotr./Vienas iš Eišiškių romų namų

„Vienas iš tradicinių romų patiekalų yra barščių sriuba. Tik į ją dar būtinai dedame mėsos, svogūno. Valgome su duona, batonu“, – pasakojo Ksania. Ji neslėpė, kad kartais maisto pritrūksta. Tada padeda miestelio geradariai. „Aš nevagiu, prašau. Jei neturiu ką duoti valgyti vaikams, einu ir prašau. Man duoda“, – kartojo Ksania.

Jos valdos – namai, džiaugsmas – šeima.

„Esu laiminga, nes ištekėjau už mylimo vyro. Tėvai norėjo išleisti už kito, kurio aš nebuvau mačiusi, bet aš jau mylėjau kitą, todėl su juo pabėgau. Man buvo 16-a, dabar 41-eri. Visus tuos metus esu su savo vyru. Jis pirmas ir (pabeldžia į medį – aut. past.) paskutinis“, – sakė Ksania.

Pasakodamos apie romių moterų pareigas ir teises namuose, šeimoje ir bendruomenėje, moterys pirmiausia pabrėžė, kad jos privalo gerbti vyrą. O tai reiškia – ir neprovokuoti, neskatinti pavyduliauti, netrukdyti vyrų kompanijai (per didesnes šventes paprastai vyrams ir moterims ruošiami atskiri maisto stalai).

„Ištekėjusi moteris turi nešioti ilgą sijoną. Kol netekėjusi gali va taip, kaip jūs, būti su kelnėmis, dėvėti trumpus sijonus. O kai išteki – nebegali“, – pasakojo viena iš seserų. Moterims nevalia ir prisėsti prie savo vyro, jei namuose yra kitų žmonių, taip pat demonstruoti šiltų jausmų – apsikabinti, bučiuoti. Intymumas skirtas tik dviem.

Panašūs nerašyti draudimai galioja ir atokesnėse Gruzijos vietovėse, taip pat musulmoniškuose kraštuose.

„Jūs tikriausiai pastebite, kad mūsų papročiai daug kuo panašūs į karaimų, totorių, žydų? Mes taip ir sakom, kad esame panašūs, visi „tamsiaplaukiai“, – atkreipė dėmesį moterys.

Vis dėlto skirtumų yra. Pavyzdžiui, romės pakankamai paprastai gali išsiskirti su vyru. Užtenka vieno iš bendruomenės (dažniausiai – ir šeimos) narių pritarimo: brolio, tėvo, dėdės ar barono – bendruomenės vadovo.

„Aš dabar skiriuosi su vyru, kuris labai geria. Ištekėjau ne jauna, 20-ies. Susilaukėme vienos dukters. Dabar jai 19-a. Neištekėjusi dar, į mane, matyt...“ – pasakojo Roza. Šiuo metu ji su dukra gyvena kartu su sesers Ksanios šeima.

Arkadijaus Babachino nuotr./Roza (kairėje) susilaukė tik vienos dukros Rasmos (dešinėje). Tai labai neįprasta, nes paprastai romų šeimos gausios
Arkadijaus Babachino nuotr./Roza (kairėje) susilaukė tik vienos dukros Rasmos (dešinėje). Tai labai neįprasta, nes paprastai romų šeimos gausios

Tiek Roza, tiek jos dukra Rasma priklauso Eišiškių romų ansambliui – moterys šoka ir dainuoja. Jų brolis Aleksandras taip pat kūrybingas – piešia. Realistiniai paveikslai kol kas nėra skirti viešumai. Apskritai viešumo Aleksandras privengia. Net nesutinka fotografuotis. „Aš nuo vaikystės toks. Nepatinka man. Atrodo, kad sielą pavagia“, – prašydamas ištrinti pagautą kadrą sako jis.

Paprašius papasakoti apie svarbiausias šventes, romai sakė, jog, būdami katalikais arba stačiatikiais (priklausomai nuo gyvenamosios vietovės), jie atitinkamai švenčia ir Velykas, Kalėdas, Kūčias. Tarp šeimos švenčių svarbiausios vestuvės. Anksčiau jos trukdavo nuo savaitės iki dviejų. Iškelti puotą įsipareigodavo jaunavedžių tėvai, o švęsti atvykdavo gausus būrys svečių – pradedant gausių šeimų nariais, tolimais giminaičiais ir draugais bei kaimynais.

Arkadijaus Babachino nuotr./Jonas Matuzevičius
Arkadijaus Babachino nuotr./Jonas Matuzevičius

Ne kartą tokiose vestuvėse grodavęs J.Matuzevičius pasakojo, kad linksmybės vykdavo kone be sustojimo: kol vieni ilsėdavosi, kiti linksmindavosi. Dabar šventė trumpesnė – dažniausiai trunka vos kelias dienas ar tik savaitgalį. O kai kurie jauni romai apskritai atsisako tradiciškų čigoniškų vestuvių.

„Mano sūnaus vestuvės nebuvo pagal romų papročius“, – apgailestavo J.Matuzevičius.

Paklaustas, kokios tos tradicinės romų vestuvės, jis pabrėžė merginos skaistybės tikrinimą. „Iki dabar tai labai svarbu – reikia patikrinti, ar ji skaisti. Tai daro moterys. Jei paaiškėja, kad nebe mergaitė, ji grąžinama tėvams, o šie turi apmokėti visas išlaidas vieni“, – pasakojo pašnekovas.

Šios ir panašios tradicijos, kurių net ir XXI a. laikosi dauguma romų, nėra niekur užrašytos. Jos šeimose perduodamos iš lūpų į lūpas ir savo pavyzdžiu. Sužinoti kai kuriuos dalykus prašalaičiui neįmanoma – romai saugo savo privatumą. Į jų namus sudėtinga patekti net ir su vietiniu vedliu.

„Prastos nuotaikos babulė. Neburs jums“, – gavome atsakymą, kai su viena Eišiškių romų bendrijos senole jau buvo beveik sutarta, kad užsuksime pas ją ir po kortų metimo (tik su tokia sąlyga ji esą mus įsileistų) pasikalbėsime apie anuos laikus, kai romai dar buvo tikri klajokliai.

Pasikalbėti apie tai nesutiko ir kita senutė, nors jau buvome pasodinti namuose ir net buvo pasiūlyta arbatos. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad moteris tiesiog norėjo išlieti nuoskaudą dėl neteisybės... Tai padariusi atsiprašė, bet užtikrino – niekam nieko niekada nepasakos.

Po tokių susitikimų romų bendruomenės narių – tokių, kaip J.Matuzevičius – pastangos pakeisti požiūrį į romus ir nedrąsūs bandymai parodyti jiems būdą, kad užsidirbti galima ir iš turizmo – pasakojant, atskleidžiant savo tikrąją istoriją – atrodo tarsi donkichotiška kova vėjo malūnais.

Bet J.Matuzevičius tiki – tai padaryti įmanoma. Juolab kad pasakoti tikrai yra ką. Kai kurios šeimos iki šiol išsaugojusios unikalias nuotraukas, žino savo protėvių istoriją. Štai Roza saugo prosenelių ir prodėdžių bei protetų portretus.

Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min nuotr./Roza saugo savo giminės nuotraukas
Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min nuotr./Roza saugo savo giminės nuotraukas
Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min nuotr./Vienas iš Rozos šeimos senolių, gyvenęs Eišiškėse
Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min nuotr./Vienas iš Rozos šeimos senolių, gyvenęs Eišiškėse

Nemaža dalis šių romų, kaip ir žydai, patyrė Holokaustą. Apie romų tautos genocidą kalbėti pradedama tik dabar.

„Mūsų giminėje buvo keletas nužudytų. Štai šita teta, nuotraukoje matyt, kad yra su kalinės marškiniais“, – rodydama senutėles giminės nuotraukas, pasakojo Roza.

Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min nuotr./Eišiškėse gyvenančios Rozos šeima buvo paliesta Holokausto – nuotraukose du nužudyti jos protėviai
Raimondos Mikalčiūtės-Urbonės/15min nuotr./Eišiškėse gyvenančios Rozos šeima buvo paliesta Holokausto – nuotraukose du nužudyti jos protėviai

Daugybę šios tautos bruožų atskleidžia ir jų dainos bei šokiai, įprotis vasaromis maistą gamintis lauke, ant laužo.

Muzika – tai dalykas, kuriuo romai nori dalytis su aplinkiniais ir turistais.

Šis tekstas – projekto #šaliamūsų dalis. Portalas „Pasaulis kišenėje“ jau publikavo keletą straipsnių, kuriuose supažindina su įvairių Lietuvoje gyvenančių tautų tradicijomis, papročiais, taip pat turistiniais objektais:

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje