Apsilanko kiekvieną dieną
Pelėdnagių bendruomenės pirmininkė Virginija Vilkelienė gimė ir augo Slikių kaime, tačiau tikina, kad jos širdis priklauso tik taip mylimiems Pelėdnagiams.
„Ir seneliai, ir proseneliai – visi kėdainiečiai. Nors gimiau ir augau Slikių kaime, tačiau baigusi pedagoginę mokyklą nuo 1981 metų savo gyvenimą leidau Pelėdnagiuose.
Čia dirbu Labūnavos pagrindinės mokyklos Pelėdnagių „Dobiliuko“ skyriuje, vėliau tapau Pelėdnagių bendruomenės pirmininke ir dabar, nors vėl grįžau į tėviškę, bet Pelėdnagių neapleidžiu.
Kiekvieną dieną atvažiuoju į darbą, todėl kiekvieną dieną ir savo širdžiai mielą bendruomenę aplankau“, – teigia bendruomenės pirmininkė.
Ėmė vis labiau stiprėti...
Pelėdnagių bendruomenė įkurta 2003 metais. Anot Virginijos, tai – tik puikios, sėkmingos aktyvios, energingos ir nuolat prie įvairių organizuojamų veiklų prisidedančios komandos dėka.
„O kai sukūrėme teminį „Pelėdų kaimą“, dar daugiau motyvacijos įgavusi komanda ėmė vis labiau stiprėti.
Džiugu, jog ilgainiui vienas kitą gebame suprasti iš žvilgsnio, o jei įvyksta koks nors nesusipratimas, čia pat ir dabar išsiaiškiname. Jokių intrigų kelti neprireikia“, – tikina bendruomenės pirmininkė.
...ir gražėti
Virginija dar ir dabar mena pirmuosius bendruomenėje įgyvendintus projektus, iki šiol prisimena aktyvumo nestokojusius jos dalyvius ir pripažįsta, jog reikėjo nemažai laiko, kad gyvenvietė pasiektų būtent tokį aukštą lygį, kokį turi dabar.
„Kai atsikrausčiau į Pelėdnagius, čia buvo vienos balos, į darbą tekdavo eiti purvynu avint guminius batus.
Ilgainiui gyvenvietė pradėjo keistis, gražėti. Puikių vadovų dėka šiuo metu džiaugiamės išpuoselėta ir kruopščiai prižiūrima aplinka, bendruomenėje įgyvendintais ir įgyvendinamais projektais“, – sako Virginija.
Ieškojo finansavimo
Vėliau vis daugiau mąstant apie bendruomenės išlaikymą ir jos tolimesnį gyvavimą, pradėta ieškoti išeičių dėl papildomo finansavimo.
„Pradėjome domėtis tais laikais Lietuvoje pradėjusiais populiarėti teminiais kaimais, o 2012 metais įkūrėme „Pelėdų kaimą“.
Teminis kaimas turi turėti sudėtines dalis – koks nors intriguojantis pavadinimas, turime kažkuo vaišinti, kažką parodyti, prekiauti rankdarbiais.
Mes mokome rišti apyrankes, kepame morkų pyragą, gaminame gilių kavą, pelėdų kiaušinius, o tai – bulvė, įdaryta lašinukais.
Rodos, paprastos idėjos įgyvendinimas pareikalavo ne vienerių metų, tačiau dabar didžiuojamės savo teminio kaimo įvaizdžiu bei gyvenvietėje vykdoma veikla“, – pabrėžia Virginija.
Turi planų
Virginija tikina planų turinti ir dabar. Trūksta tik laiko. „Po poros metų mūsų bendruomenė minės dvidešimtmetį. Tikimės, kad iki tol pavyks įgyvendinti dar vieną užsibrėžtą tikslą. Norime išleisti knygą apie Pelėdnagius“, – ateities planais dalijasi Virginija.
Anksčiau pelėdnagiškiai Vaido Banio padedami išleido istorinę knygą. Anot Virginijos, antra knyga, jei viskas susiklostys teigiama linkme, bus apie pelėdnagiškių dabartį.
Trys bendruomenės – vienas tikslas
Bendruomenės pirmininkės iniciatyva pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Vokietijos Kaselio bendruomene.
„Dabar ruošiamasi pasirašyti sutartį su Kauno „Pelėdų kalno“ bendruomene. Vokietijos lietuvių bendruomenės atstovai: Darius Šulcas ir Modestas Mastavičius lankėsi Kėdainiuose ir pakvietė pelėdnagiškius prisijungti prie bendros iniciatyvos burti viso pasaulio lietuvių bendruomenes ir kasmet organizuoti susitikimus tiek savame krašte, tiek užsienio šalyse, tiek visame pasaulyje.
Pelėdnagiškiai tikisi ir pas save sulaukti svečių. Minėtų susitikimų akimirkos bus įamžintos fotoreportažuose, kurie bus rodomi užsienio lietuviams visame pasaulyje. Tai padės padaryti Vokietijoje gyvenantis kėdainietis D. Šulcas, kilęs iš Pelėdnagių ir priklausantis „Reporteriai Vokietijoje“ kūrybinei grupei“, – informuoja Virginija.
Tikėtina, užgimusi bendra iniciatyva suburti visas pasaulio lietuvių bendruomenes bendroms veikloms paskatins ir kitus prisijungti į aktyvią bendruomenišką veiklą Lietuvoje ir užsienyje.
Siekia pritraukti jaunimą
Šiuo metu Pelėdnagių bendruomenėje – 33 nariai. Iš viso gyvenvietėje – kiek daugiau nei tūkstantis gyventojų.
„Labiausiai pasigendame aktyvaus jaunimo. Anksčiau turėjome stovyklas, jaunų žmonių daugiau buvo, o šiuo metu jaunimo aktyvumo nesulaukiame, tačiau tikimės, kad išsivažinėjusi jaunoji karta anksčiau ar vėliau sugrįš į gyvenvietę“, – viliasi bendruomenės pirmininkė.
Vaišina pyragu
Pelėdnagių bendruomenės narės Zitos Kazokevičienės manymu, didelę įtaką bendruomenės gyvenimui padarė karantinas.
„Iki paskelbiant Lietuvoje karantiną turėjome labai daug registracijų į mūsų gyvenvietėje vykdomą edukacinę programą.
Tikimės, kad ilgainiui viskas grįš į savas vėžias ir būrio svečių, kaip anksčiau, netrukus sulauksime.
Susipažinti su teminiu „Pelėdų kaimu“ labiausiai mėgsta vaikai. Žinoma, sulaukiame ir suaugusiųjų, kurie mini pas mus jiems svarbias šventes, kurių metu vietinis liaudiškos muzikos ansmbliukas pristato savo muzikinę programą.
Edukacijos metu vaikštome po gyvenvietę, klausomės įdomių pasakojimų ir legendų. Svečius vaišiname morkų ir obuolių pyragu, morkų sumuštiniais, gilių kava, arbata, pelėdos kiaušiniais, sūriu, suaugusiems duodame paskanauti širšių medaus.
Ši tradicija mūsų gyvenvietėje gyvuoja nuo 2012 metų pabaigos. Džiugu, kad susidomėjimas ilgainiui nemažėja, priešingai, jis tik didėja. Pelėdnagius spėjo aplankyti ir mūsų kaimynai latviai“, – informuoja teminio kaimo kuratorė Zita.
Sūnus – Žemaitijoje
Zita į Pelėdnagius su vyru atsikėlė prieš 42 metus. „Pelėdnagiuose atsiradau vyro dėka. Jis mane čia iš Pajieslio atsivežė prieš 42 metus, gavęs darbą melioracijoje, pati tuo metu dirbau banke.
Vėliau auginau vaikus, kurį laiką šeimininkavau namuose. Šiuo metu, kaip bebūtų gaila, vaikai išvykę. Sūnus gyvena Telšiuose, dukra – Norvegijoje“, – teigia Zita.
Nepavyko sutikti
Labiausiai Zitą džiugina šaunūs Pelėdnagių gyvenvietės žmonės. Piktų, negerų žmonių, anot jos, per šitiek laiko jai nepavyko sutikti.
„Pačioje bendruomenėje mus, moteris, jungia labai stiprus ryšys, esame viena kitai be galo artimos, viena kitą papildome“, – pabrėžia Zita.
Anot aktyvistės, ankstesniais laikais gyvenvietė kur kas labiau klestėjo, tačiau ir dabar veiklos gyvenvietėje tikrai netrūksta.
„Ne kartą bandėme rengti šokių vakarus, kurie sulaukė tikrai nemažo pelėdnagiečių susidomėjimo. Taip pat jau ne vienerius metus artėjant gražiausioms metų šventėms, tokioms kaip šv. Kalėdos ar šv. Velykos, mokomės adventinio vainiko pynimo ir kiaušinių marginimo subtilybių.
Bendruomenėje jau eilę metų švenčiamos gražia tradicija jau spėjusios tapti šventės: Užgavėnės, Jonines. Į temines veiklas stengiamės įtraukti visus, tiek vyresnius, tiek ir jaunosios kartos atstovus“, – akcentuoja Zita.
Suteikia paslaugas
„Pelėdnagiuose yra baras, trys parduotuvės, vietinėje ambulatorijoje dirba dvi malonios gydytojos. Tam tikromis dienomis paslaugas ambulatorijoje suteikia stomatologas ir kiti medicinos specialistai.
Liūdna, kad panaikino paštą, kadaise gyvenvietėje veikė vaistinė, kirpykla bei siuvykla“, – kalba Zita.
Tarpusavyje sutardavo
Nuo 1976 metų Pelėdnagiuose gyvenanti Ona Kerulienė į gyvenvietę atsikraustė iš Babėnų. „Tik atsikraustę į Pelėdnagius, gyvenome trijų aukštų bendrabutyje, kuris stovėjo dabartinio gyvenvietės gėlyno vietoje priešais bendruomenės centrą.
Kadangi visi, kas tuo metu gyveno Pelėdnagiuose, dirbo melioracijoje, todėl vienas kitą puikiai pažinojo, tarpusavyje gerai sutarė.
Dabar mūsų gyvenvietėje, be abejo, labai gražu, bet iki kol pasiekėme tai, ką dabar turime ir tai, kas mus kasdien džiugina, teko daug visko nuveikti. Gaila, nėra išlikusių nuotraukų, kurios ateities kartoms primintų apie šio krašto istoriją, pokyčius“, – apie gyvenimą Pelėdnagiuose pasakoja Ona.
Supo jaukumas
„Dabar gyvenvietė išsiplėtusi, padidėjusi, jau ne visus ir pažįstu, – pajuokauja Ona. – O anksčiau ir vakarodavome kartu, gegužines pamaldas giedodavome, visus supo jaukumas, ramybė, gera aura.“
Dabar Ona dirba Kėdainių pagalbos šeimai centre, prieš tai darbavosi kultūros srityje.
„Stengiuosi prisijungti prie bendruomenės, aktyviai dalyvauti veiklose, pažinti naujus žmones, genruoti naujas idėjas, patirti naujus įspūdžius. Būna atvejų, kai vienu metu net trijuose asmenyse tenka būti ir paskubomis keliauti iš vienos vietos į kitą. Tuo metu svarbiausia – suspėti.
Džiugu, kad bendruomenės ratas vis plečiasi. Kuo tolyn, tuo Pelėdnagiuose darosi smagiau“, – tikina Ona.
Mėgsta maudytis
Ona – aktyvi ne tik bendruomenės narė. Energijos nestokojanti moteris jau daugiau nei dvidešimt metų neabejinga maudynėms. Svarbiausia tai, jog Ona į vandenį lenda ne tik šiltuoju metų sezonu. Moteris jau daugiau nei dvidešimt metų į vandenį neria ir žiemą.
Genė Grinienė prie Pelėdnagių bendruomenės veiklos prisijungė nuo pat jos įsikūrimo ir tikina, kad nė kiek to nesigaili. „Kurį laiką dėl asmeninių priežasčių teko sumažinti dalyvavimą bendruomenės gyvenime, tačiau pasitaikius progai ir vėl į jį sugrįžau.
Labiausiai pasiilgau bendravimo, mūsų nuoširdžių pasikalbėjimų, įsimintinų įspūdžių kelionių“, – teigia pelėdnagiškė.
Vaikai atpažįsta
Genė į Pelėdnagius iš Žemaitijos pas vyrą atvyko 1976 metais. „Tuo metu mano vyras, kaip ir daugelis kitų tuo metu, dirbo melioracijoj, aš įsidarbinau vietiniame darželyje, kuriame pradirbau visą savo gyvenimą.
Šiuo metu labiausiai džiugina būti visiems gerai pažįstama. Vaikai, kuriuos šitiek metų vieną po kito auginau, prižiūrėjau, auklėjau, vos tik pamatę pamoja, sveikinasi ir nuoširdžiai šypsosi“, – sako Genė.
Davė daug naudos
Vėliau, anot Genės, besikeičiant gyvenvietės vadovams, keitėsi ir gyvenvietė, jos aplinka, o kartu ir Genės pomėgiai.
„Išėjus į ilgąsias atostogas atradau daug naujų pomėgių. Bendruomenės centre išmokau pinti apyrankes, pelėdžiukus, iš popieriaus gaminti dubenėlius ar dėžutes papuošalams.
Tokia kūrybinė veikla, mano nuomone, davė daug naudos, nes leidžia ne tik prasiblaškyti ir atsipalaiduoti, bet ir suteikia progą puikiai leisti laiką, išbandyti save, pažinti naujus žmones“, – tikina Genė.
Išdirbo 42 metus
Iš Vikaičių kilusi Alvyna Vyšniauskienė Pelėdnagiuose praleido net 65 metus.
„Visas mano gyvenimas prabėgo Pelėdnagiuose. Čia augau, baigiau mokyklą, ištekėjau, 42 metus dirbau melioracijoje, užauginau dvi dukras, tapau našle ir iki šiol gyvenu Pelėdnagiuose“, – tikina Alvyna.
Nuo senų laikų Alvynai artima kūryba, rankdarbiai. Tačiau anksčiau pelėdnagiškė mažai laiko turėjo, kadangi dar ir antraeilėse pareigose dirbo.
O dabar, kai laisvo laiko į valias, Alvynai kyla įvairios idėjos, tačiau labiausiai moterį traukia bendruomeninė veikla.
„Visko buvo per laiką, kurį praleidau čia, Pelėdnagiuose. Teko patirti ir liūdnų, ir džiugių akimirkų. Iki šiol atmintyje šmėžuoja negatyvios mintys ir tuo metu patirtas stresas, kuomet pradėjo griūti melioracija ir prasidėjo etatų mažinimas. Paskui atsirado galimybė prisijungti prie bendruomenės ir pažinti nuostabius jos narius“, – teigia Alvyna.
