Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugsėjo 7d. 20:10

Perloja stebina: patys pasistatė bažnyčią, sovietams neleido nugriauti Vytauto, turėjo net savo kariuomenę

Perloja stebina: patys pasistatė bažnyčią, sovietams neleido nugriauti Vytauto, turėjo net savo kariuomenę
Perloja stebina: patys pasistatė bažnyčią, sovietams neleido nugriauti Vytauto, turėjo net savo kariuomenę
Perlojoje ant aukščiausio postamento Lietuvoje stovintį paminklą Vytautui Didžiajam dar sovietmečiu žinojo visa Lietuva. Atvykdavo nusistebėti, kaip jis ir išliko, o ypač – kaip neištrinti buvo patriotiškumą įkvepiantys žodžiai „Vytautai Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis“. Šiemet paminėtas jo pastatymo 90-metis.

Stebina ir šalia stovinti bažnyčia: vidaus sienos dekoruotos ne tik krikščioniška simbolika, bet ir Vytauto portretu, Gedimino stulpais, Vyčiu, Trispalve, eilute iš Lietuvos himno. Tiek valstybingumo ženklų jokioje kitoje bažnyčioje nepamatysi.

Kaip ir kokiomis aplinkybėmis Perlojoje 1930 metais buvo pastatyta ši unikali bažnyčia, o 1931 metais pašventintas paminklas Vytautui Didžiajam, kokiais tikslais dar 1918 metais susikūrė ir veikė Perlojos savigynos būrys, tik vėliau kitų skambiai pavadintas Perlojos respublika, – apie tai galima sužinoti toje pačioje aikštėje šalia bažnyčios ir paminklo esančiame Perlojos istorijos muziejuje.

O užsukti tikrai verta. Tada kitokiomis akimis dairaisi ir po bažnyčią. Kaip sakė muziejininkė Marija Lūžytė, šis Merkinės krašto muziejaus padalinys ne eksponatų gausa gali pasigirti, o istorinių žinių apie Perloją sankaupa.

„Mūsų muziejus – istorinių žinių apie Perloją rinkimo centras. Eksponatus, nuotraukas ir žinias apie svarbiausius Perlojos įvykius, objektus dar 1993 metais pradėjo rinkti čia gyvenęs Antanas Volungėnas, subūręs muziejaus įkūrėjų grupę. Žmonės nešė, kas ką rado.

Štai, pavyzdžiui, autentiška 1930 metų bažnyčios statybos komiteto nuotrauka. Jos perlojiškiai neleido kabinti bažnyčioje. Kodėl? Nes ne komitetas bažnyčią statė. Statė visa Perloja. Ir tą visi iš tėvų, senelių atsimena. Merkinės muziejininkams aš visada primenu: jums bažnyčią pastatė valdovai, o mes patys turėjom pasistatyti, – pasakojimą pradėjo M.Lūžytė.

– Čia gyveno ypatingai nusiteikę žmonės. Kaip žinote, tokio aukšto Vytauto paminklo (8,5 m aukščio postamentas ir dar 3,5 m aukščio skulptūra) nėra niekur Lietuvoje.“ Muziejininkės teigimu, Perlojos respublika, Vytauto paminklas ir bažnyčia su visa heraldika – daugelį metų buvo tarsi savotiška Lietuvos ambasada, ypač kai Lenkija visai čia pat, už Merkio buvo okupavusį dalį Lietuvos.

Toks išskirtinis bažnyčios dekoras, noras pabrėžti valstybingumą, tautiškumą, matyt, buvo nulemtas tų ilgai trukusių kovų, įtampų su lenkais, kurie už Merkio buvo okupavę ir dalį Perlojos (kaimas išsidėstęs abipus Merkio). Niekur nėra bažnyčios, dekoruotos ir Vytauto portretu, ir Vyčiu, Gedimino stulpais, Trispalve. Dar labiau stebina, kad per visą sovietmetį tai išliko, kai už tokią simboliką žmonės smarkiai nukentėdavo.

Jūratės Mičiulienės nuotr./Bažnyčios skliautuose – Gedimino stulpai
Jūratės Mičiulienės nuotr./Bažnyčios skliautuose – Gedimino stulpai

Įdomus faktas: bažnyčią tautiškai lietuviškai išdekoravo garsus to meto lenkų kilmės dailininkas profesorius Jurgis Hoppenas. „Noriu pabrėžti: perlojiškiai nebuvo nusiteikę antilenkiškai, jie tik labai priešinosi okupacijai“, – sakė M.Lūžytė.

Dar labiau stebina, kad per visą sovietmetį tai išliko, kai už tokią simboliką žmonės smarkiai nukentėdavo.

Viskuo rūpinosi patys, net Magdeburgo teisėmis

„Jei kitur Magdeburgo teises miestams valdovai tiesiog suteikdavo, 1792 metais perlojiškiai patys nuvažiavo į Varšuvą ir paprašė Magdeburgo teisių. Valdovas Stanislovas Augustas teises suteikė, o kartu ir herbą – stovintį stumbrą su kryžiumi tarp ragų“, – pasakojo M.Lūžytė. Visas valdovo Stanislovo Augusto Magdeburgo teisių atnaujinimo dekretas, išverstas į lietuvių kalbą, eksponuojamas muziejuje.

Ramūno Guigos nuotr./Perloja
Ramūno Guigos nuotr./Perloja

Pasak muziejininkės, visa tai atrodo gana stulbinama, kai žinai kitus faktus: 1700-iais, prasiautus marui, Perlojoj nebuvo likę nė vieno gyventojo. Tačiau gana greit atsigavo. 1770 metais iš maumedžio pasistatė nedidelę bažnytėlę, o 1792 metais jau gavo Magdeburgo teises.

1700-iais, prasiautus marui, Perlojoj nebuvo likę nė vieno gyventojo. Tačiau gana greit atsigavo.

„Tarpukario spauda šitą medinę bažnyčią laikė Vytauto statyta. Tokią nuomonę lėmė rasti faktai istoriniuose šaltiniuose, kad iki 1428 metų Vytautas Perlojoj buvo kažką pastatęs. Gal kolpytėlę, bet tikrai ne šitą maumedžio bažnyčią. Dabar mes jau žinome, kad Vytauto laikais Lietuvoje nebuvo maumedžio. Tarpukariu nei tokių žinių, nei mokslinių tyrimų nebuvo“, – sakė M.Lūžytė.

Ramūno Guigos nuotr./Perlojos bažnyčia
Ramūno Guigos nuotr./Perlojos bažnyčia

Kai 1863 metų sukilimo metu perlojiškiai sudegino dvaro palivarką, carinės Rusijos valdžia atėmė ne tik raštą, bet ir bažnyčią. Perloja 40 metų neturėjo bažnyčios, kuri perlojiškiams visada buvo kaip vienijantis centras. Uždarymo motyvuotas – neva bažnyčia begriūvanti, nesaugi. „Pareikalauta ją nugriauti. Tačiau perlojiškiai su šakėm išvijo atvykusius vykdyti tokio įsakymo. Tik kai Lietuva atgavo raštą, gavo teisę pasistatyti naują bažnyčią“, – pasakojo M.Lūžytė.

Pareikalauta ją nugriauti. Tačiau perlojiškiai su šakėm išvijo atvykusius vykdyti tokio įsakymo.

Perloja savo kariuomenę turėjo anksčiau nei Lietuva

Pasak muziejininkės, Perlojos respublika ypatinga, ji buvo kaip pagrindas tam, kas paskui po jos buvo sukurta. „2018 metų lapkričio 13 d. mes beveik kartu su Lietuva šventėm savo šimtmetį. Be to, perlojiškių kariuomenė marširavo jau tada, kai Lietuva savo kariuomenės dar neturėjo, – įspūdingus faktus dėstė M.Lūžytė.

– Perlojos respublika mus pavadino Kaunas ir visa Lietuva. Iš tikrųjų perlojiškiai įsteigė savivaldą, kurios santvarka atitiko respublikos sampratą. Žmonės susirinko parapijos namuose ir išsirinko sau valdžią (Komitetą ir teismą), subūrė kariuomenę (apsaugos būrį). To reikėjo savigynai. Juk prie didžiojo kelio, ypač po Pirmojo pasaulinio karo, ir bolševikai, ir lenkai, kas netingėjo, tas čia plėšikavo. Visko pasitaikydavo.

Perlojos istorijos muziejaus archyvo nuotr./Senoji maumedžio Perlojos Šv. Baltramiejaus bažnyčia
Perlojos istorijos muziejaus archyvo nuotr./Senoji maumedžio Perlojos Šv. Baltramiejaus bažnyčia

Lietuvos Taryba buvo išleidusi sprendimą, kad reikia išsirinkti aktyvius žmones, kurie gintų savo namus. Perlojiškiai tą ir padarė: balsuodami savo vadu išsirinko Joną Česnulevičių. Jį paskyrė ir teismo pirmininku. Ne kunigą, ne dvaro poną, o jauną, 22 metų vyruką.“

J.Česnulevičiaus šeima per Pirmąjį pasaulinį karą buvo pasitraukusi į Rusiją, ten jis pramoko rašto, valdyt ginklą, baigė pagreitintus puskarininkų kursus. Buvo ramaus būdo. Juozas Lukoševičius buvo išrinktas kariuomenės vadu. Kariuomenę sudarė 80 vyrų. Jei reikėdavo, surinkdavo 100 ir daugiau. Mažam kaimui tai buvo didelis ir pajėgus būrys.

Kariuomenę sudarė 80 vyrų. Jei reikėdavo, surinkdavo 100 ir daugiau.

„Gal ne taip gerai jie mokėjo valdyt ginklą, bet buvo pilni energijos ir nusiteikimo gintis, – teigė M.Lūžytė. – Ką veikė kariuomenė? Gynėsi nuo lenkų. Čia pat Perlojoje, už Merkio – demarkacinė linija. Ana pusė, kaip mes sakome, buvo po lenkais. Čia – Lietuva. Ta linija nebuvo labai griežta ir aiški. Lenkai stengdavosi daugiau pasistūmėti. Jei ne perlojiškių kariuomenė, jie tikrai būtų užėmę ir Perloją.“

Perloja turėjo ir švaros ministrą. Paklausite, ką jis veikė? Pasak muziejininkės, jis prikalbino kunigo šeimininkę susikviesti kaimo moteris ir jas išmokyti virti muilą, prižiūrėti švarą. Ministras taip pat reikalavo žmones bent sekmadieniais susitvarkyti gatves – paruošti jas ėjimui į bažnyčią. Kaip žinoma, tomis pačiomis gatvėmis būdavo varomi gyvuliai į ganyklas, tai tvarkyti, valyti jas tikrai reikėjo.

Ramūno Guigos nuotr./Vytauto paminklas Perlojoje žinomas visoje Lietuvoje
Ramūno Guigos nuotr./Vytauto paminklas Perlojoje žinomas visoje Lietuvoje

Kunigas paragino priimti švenčių įstatymą – kad sekmadienis būtų tikra šventė, kad niekas nedirbtų. Perloja taip pat turėjo eigulius, kurie prižiūrėjo miškus, kad jų neišparceliuotų. „Dažnai žmonės klausia, o kuo rėmėsi Perlojos teismas. Paprasta – dekalogu, sveiku protu ir papročių teise“, – teigė M.Lūžytė.

Įtampa prie Merkio: ėjo ginti savo sodybų

1919 metais įvyko nedidelis konfliktas su Lietuvos kariuomene. „Perlojiškiai savo pasienį, parapijos ribas labai saugojo. Kartą kai iš Varėnos į Merkinę ėjo Lietuvos kariuomenė, pasienyje ties Salovarte, Burokaraistėliu perlojiškiai ją apšaudė nesupratę, kas eina. Lietuvos kariuomenė grįžo į Varėną, pasiėmė keletą pabūklų ir paleido ugnį į Perloją. Tada karininkus ir prezidentą išsivarė pokalbiui į Kauną. Po to J.Lukoševičius sakė, kad didesnės gėdos nėra turėjęs – kad Lietuvos kariuomenė jį varytų pokalbiui. Bet jis nemetė kovų už laisvę“, – pasakojo M.Lūžytė.

Pokalbiui buvo išsivežtas ir J.Česnulevičius. Grįžusį iš Kauno pagavo raitoji lenkų policija, išvežė į Vilnių į Lukiškes. Perlojiškiai jį išpirko, bet jis jau nenorėjo dalyvauti politikoje, pasitraukė. Nors jo vadovaujamu teismu perlojiškiai buvo patenkinti: sutaikė šeimas, apsivogusius privertė atsiprašyti ir panašiai. Žmonės tai vertino. Net aplinkinių parapijų žmonės kalbėdavo, kad jei kas, eis į Perlojos teismą ir apskųs.

Perlojos istorijos muziejaus archyvo nuotr./Parapijos komitetas su klebonu Pranu Cibulsku (antras iš dešinės), kuris rūpinosi Perlojos bažnyčios statyba. 1930 m.
Perlojos istorijos muziejaus archyvo nuotr./Parapijos komitetas su klebonu Pranu Cibulsku (antras iš dešinės), kuris rūpinosi Perlojos bažnyčios statyba. 1930 m.

„Rugpjūčio mėnesį mes gavom naują kunigą Leoną Petkelį. Atvyko jis į senąją bažnytėlę. Žmonės galvojo, kad kunigas imsis naujos bažnyčios statybos. Deja, kunigui tai nerūpėjo. Jam rūpėjo kovos už laisvę. Jis įsijungė į vyrų kovas, klebonijoje rengdavo pasitarimus“, – sakė muziejininkė.

Situacija čia buvo įtempta. Ant tilto per Merkį abiejuose galuose sėdėjo ir lenkų, ir lietuvių pasieniečiai. Rimta siena atsirado tik 1920 – 1921 metais, o iki tol, ypač 1919 metų rudenį, buvo stiprūs konfliktai su lenkais. Lenkai šiame krašte jau judėjo nuo 1918 metų, kai tik Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Kaip pasakojo M. Lūžytė, demarkacinę ribą ne iš karto nubrėžė, viskas vyko palaipsniui, kol ribą suderino. Lietuvos kariuomenė pareikalavo, kad perlojiškiai nusiginkluotų, bet perlojiškiai nesutiko.

Perlojos istorijos muziejaus archyvo nuotr./Tiltas per Merkį ties Perloja, deja, neišliko. Sienos sargybos postas Lietuvos pusėje
Perlojos istorijos muziejaus archyvo nuotr./Tiltas per Merkį ties Perloja, deja, neišliko. Sienos sargybos postas Lietuvos pusėje

Kai jau buvo nustatyta demarkacinė linija, judėjimas tarp abiejų pusių buvo oficialiai kontroliuojamas. Iš anos pusės einančius į bažnyčią Perlojoje ar kitais reikalais, tikrindavo, net šieną vežime išrausdavo, ar kokių žinių neneša. „Viena perlojiškė yra pasakojusi, kaip jai vaikystėje mama prie juosmens po sijonais pririšdavo visokių popierių ir liepdavo nunešti į kitą pusę, manė, vaiko netikrins. Taip Lietuva gaudavo žinių apie lenkų kariuomenės judėjimą. Bet patikrino ir mergaitę. Už rastus popierius dvylikametę suėmė, išvežė į Lukiškes, tėvą pasodino į kalėjimą, sakė, buvo baisu“, – pasakojo M.Lūžytė.

Pasak pašnekovės, iš pradžių ir demarkacinė linija, ir lenkų buvimas anoj pusėj Merkio buvo toks sąlyginis. Nors ant tilto pasieniečių būdelė stovėjo, vis tiek iš anapus, kaip įpratę žmonės ėjo į Perlojos bažnyčią, kiti į aną pusę į savo daržus. Migracija buvo didelė.

Iš anos pusės einančius į bažnyčią Perlojoje ar kitais reikalais, tikrindavo, net šieną vežime išrausdavo, ar kokių žinių neneša.

„Kai jau rimtai norėta uždaryti sieną, perlojiškiai, grįžę iš Klaipėdos (dalyvavo Klaipėdos vadavime), 1923 metų vasario 26 d. stojo į kovą su lenkais. Žuvo du: Vincas Kaminskas, kurio anoje pusėje buvo sodyba, gyveno šeima, ir Adomas Dabrilka iš Marcinkonių, prisijungęs prie perlojiškių. Jie abu palaidoti bažnyčios šventoriuje, – pasakojo M.Lūžytė. – Vyrai neturėjo strateginio plano nuvyti lenkus į Lenkiją, jie tik norėjo juos išvyti iš savo sodybų. Juk Perloja buvo ir už Merkio. Mažesnė dalis, bet vis tiek tas pats kaimas. Be to, kai kurių, gyvenusių šitoj pusėj Merkio, žemės, daržai, miškai buvo anoj pusėj. Tai ir ėjo gint savo žemių.“

Muziejininkė atkreipė dėmesį, kad šiais neramiais laikais gimęs perlojiškių šūkis „Už Perloją ir visą Lietuvą!“ vėliau buvo užrašytas net bažnyčioje.

Ramūno Guigos nuotr./Perlojiškių kovų šūkis puošia bažnyčios sieną
Ramūno Guigos nuotr./Perlojiškių kovų šūkis puošia bažnyčios sieną

Po šio incidento, kai perlojiškiai pažeidė demarkacinę liniją, lenkai notas rašė, tada turėjo reaguoti ir Lietuva. Neleido turėti net savo valsčiaus. Kaip teigė M.Lūžytė, galima sakyti, šis mūšis užbaigė respublikos gyvavimą. Nors šiaip neramumai buvo iki 1939 metų. „Kai Vokietija užpuolė Lenkiją, lenkai iš anos pusės su baltom vėliavom per Perloją ėjo į Lietuvą. Ir perlojiškiai ginklo nepakėlė“, – sakė ji.

Kodėl iki tol Lietuvos valdžia labai atsargiai žiūrėjo į Perlojos ginkluotąsias pajėgas? „Savigynos būrio vyrus į Šaulių sąjungą įtraukė 1920 metais rugsėjo mėnesį. Perlojiškiai apsidžiaugė, sakė, gerai, mums duos ginklų, o mes kariausim už savo laisvę. Ši pamerkio zona, beveik iki Merkinės, buvo saugoma perlojiškių, ir net link Valkininkų. Kur tik reikėdavo, ten jie savo pajėgas ir siųsdavo. Tiesiog tokie žmonės buvo“, – teikė pašnekovė.

Prasidėjus sovietinei okupacijai, Perlojos kariuomenės vadas J.Lukoševičius su šeima buvo ištremtas į Sibirą, ten dar kartą pertremtas. Kaip pasakojo M.Lūžytė, net sovietmečiu, kai baigėsi jo tremtis, jam į Perloją neleido grįžti, parvyko į Naująją Akmenę.

Perlojos istorijos muziejaus archyvo nuotr./Atvirukas. Pradedama statyti nauja bažnyčia. Kairėje – senoji iš maumedžio statyta bažnyčia
Perlojos istorijos muziejaus archyvo nuotr./Atvirukas. Pradedama statyti nauja bažnyčia. Kairėje – senoji iš maumedžio statyta bažnyčia

„Du jo sūnus grįžo į Lietuvą, išėjo į mišką, žuvo. Tik vieno palaikai rasti, – pasakojo M.Lūžytė. – Prezidentas J. Česnulevičius tremties išvengė. Būdamas geležinkeliečiu vis migravo po Lietuvą. Mirė Šiauliuose, jo palaikus parvežėm į Perloją.“

Savo rankomis – 400 tūkst. plytų

Kai po 1923 metų mūšio neleista savo valsčiaus turėti (esą, mažai žmonių), perlojiškiai nesustojo – nusprendė pasistatyti naują bažnyčią, mokyklą, Šaulių namus ir paminklą.

„1927 metais į Perloją buvo atkeltas kunigas Pranas Cibulskas. Žmonės Lietuvos dešimtmečio proga, 1928 metais, norėjo pastatyti Laisvės paminklą. Kunigas buvo kategoriškas: pasakė, kad kol nebus bažnyčios, nestovės joks paminklas, – pasakojo M.Lūžytė. – 1930 metais, per Šv. Pranciškų, lapkričio 4 d. ką tik pastatyta bažnyčia buvo pašventinta, o po metų, liepos 19 d. pašventintas paminklas. Muziejus sukaupė informaciją, kokia ypatinga buvo tuo metu Perloja.“

Kaip priminė muziejininkė, 1930 metais Europa išgyveno ekonominę krizę, tad galima įsivaizduoti, koks skurdus buvo smėlynų kraštas – Perloja. Ir vis dėlto tokiomis sąlygomis žmonių lėšomis (gyventojų parapijoje buvo apie pusantro tūkstančio) per dvejus metus buvo pastatyta bažnyčia, dar po metų – paminklas. Atrodo, nesuvokiama. Bažnyčią pastatė savo pačių degtomis plytomis.

Netoliese, Milioniškėse, prie Merkio buvo gero molio. Iš Amerikos grįžęs Kalanavičius ten pastatė dvi krosnis, vietoje degė plytas ir arkliais vežė į Perloją. Nuo turėto valako žemės reikėjo sumokėti po 1200 litų. Tai buvo milžiniški pinigai. Statyboms vadovavo kunigas P.Cibulskas.

Per dvejus metus buvo pastatyta bažnyčia, dar po metų – paminklas. Atrodo, nesuvokiama.

„Sakoma, kad buvo pagaminta apie 400 tūkst. plytų, kurias perlojiškiai patys pagal Vaclovo Michnevičiaus projektą sumūrijo. Pagal šio inžinieriaus projektus Lietuvoje pastatyta apie 50 bažnyčių. Mūsų ypatinga tuo, kad ji yra vienanavė, lotyniško kryžiaus formos, įeini ir viską matai“, – teigė M.Lūžytė.

Vokiečiai neleido nusipirkti dažų

Paklausus, kaip Bažnyčios vyresnybė leido lietuviškus užrašus, šūkius, simbolius (juk visur dominuoja lotyniški užrašai ir religiniai tekstai), M.Lūžytė teigė: „Perlojoje valstybė ir bažnyčia niekada nesipyko. Dekoras įspūdingas. Bet dažniausiai žmonės eina, žvilgteri, na, pasako, kad gražu, o visos istorijos ir nežino.

Ramūno Guigos nuotr./Perlojos bažnyčioje – Vytauto portretas, Trispalvės, fone – senoji medinė bažnytėlė
Ramūno Guigos nuotr./Perlojos bažnyčioje – Vytauto portretas, Trispalvės, fone – senoji medinė bažnytėlė

Dekoravimo istorija irgi išskirtinė. Įsivaizduokite, ji dekoruota 1943, Antrojo pasaulinio karo metais, kai čia buvo atkeltas kunigas Vincentas Andrulevičius. Per tiek metų po bažnyčios pastatymo joje niekas nebuvo daryta, po kojomis buvo plūkta asla. Surinkęs lėšų kunigas klausė perlojiškių vyrų, ką daryti. Vyrai norėjo gerų durų, suolų, tačiau tada kunigas pasitarti pakvietė moteris ir jų paklausė, ar nori gražios bažnyčios. Moterys tokiems planams pritarė“.

Tuo metu Perlojoje šeimininkavo vokiečiai. Vokiškai laisvai kalbėjęs kunigas sutarė, kad leistų dekoruoti bažnyčią. Šiam darbui persiviliojo Kaune gimusį lenkų kilmės dailininką J.Hoppeną, vieną iš garsiausių to meto Vilniaus profesorių, kuris buvo restauravęs daug paveikslų Vilniaus bažnyčiose, o Lentvario bažnyčią dekoravęs. J.Hoppenas su penkių pagalbininkų komanda atvyko į Perloją.

Pamačius dekorą sunku įsivaizduoti, kaip karo metais per tris su puse mėnesio (nuo Žolinių) įmanoma atlikti tokį darbą – ištapyti visą bažnyčią. „Tokios Lietuvoje nėra: viskas lietuviškai, tautiškai ir krikščioniškai, – sakė M.Lūžytė.

Ramūno Guigos nuotr./Perlojos bažnyčia
Ramūno Guigos nuotr./Perlojos bažnyčia

– Aiškiai pateikta, iliustruota ir visa krikščionybės istorija. Mūsų bažnyčios dekoras neprilygstamas. Dar kas svarbu, vokiečiai leido nusipirkti dažų tik dviem paveikslams, deja, nežinome, kuriems. Nusivylimas visų buvo didžiulis. Išeitis rasta. J.Hoppenas paragino rinkti gėles, skusti medžių žieves, moterys nešė pieną, kiaušinius ir pagal viduramžių receptus išvirė pigmentų. Taip nuostabiausiomis, iki šiol neišblukusiomis spalvomis buvo dekoruota bažnyčia.

Neseniai radome kelių spalvų autentiško pigmento likučių. Jie buvo suvynioti ir palėpėje virš zakristijos užkišti, nuo 1943 metų ten ir stovėjo. Rudenį muziejuje ketinu atidaryti parodą ir eksponuoti.“

Tokios Lietuvoje nėra: viskas lietuviškai, tautiškai ir krikščioniškai

Neseniai bažnyčia buvo tvarkyta. Restauruota tik sienų apatinė dalis – sgrafiti (spalvoto tinko raižyba), o skliautų, paveikslų restauruoti nereikėjo. Jie neįtikėtinai gerai išsilaikę nuo 1943 metų. „Nors tokia sausa tinko tapyba yra labai trapi. Aš visus raginu važiuoti ir žiūrėti, nes nežinia, ar ilgai mes turėsime šį unikalų dekorą“, – sakė muziejininkė, atkreipdama dėmesį į prie vargonų senosios medinės Perlojos bažnyčios fone nutapytą Vytauto Didžiojo portretą, šešias Trispalves, pirmąją Lietuvos himno eilutę, Ateitininkų himną, Vytį, Gedimino stulpus, Jogailaičių kryžių skliautuose. Net šalia Šventojo Kazimiero, kilusio iš Jogailaičių, taip pat yra Vytis, primenantis LDK. Perlojiškiams valstybingumo istoriją buvo svarbu pabrėžti ir bažnyčioje.

Ramūno Guigos nuotr./Bažnyčios sienoje surašyta dekoravimo istorija
Ramūno Guigos nuotr./Bažnyčios sienoje surašyta dekoravimo istorija

Pasak M.Lūžytės, įdomus ir senosios bažnyčios likimas. Kunigas P.Cibulskas su Kauno Vytautų klubu sutarė, kad šitą bažnyčią jie paims ir perveš į statomą Liaudies buities muziejų Rumšiškėse. Tačiau kunigas užsiprašė pinigų (turėjo skolų nuo naujos bažnyčios statybos), dėl to senosios bažnyčios išvežimas buvo vilkinamas.

„Visiems ta senoji ėmė trukdyti, moterys skųsdavosi, kad per didžiąsias šventes sunku aplink abi apnešti altorėlius. Todėl senąja apie 1936 metus nugriovė. Per Antrąjį pasaulinį karą jos rąstus išvogė. Nesugebėta išsaugoti“, – apgailestavo pašnekovė.

Vytautas žiūri į okupuotą pusę

Pasak muziejininkės, paminklo Vytautui statybos garbę reikia atiduoti Šaulių sąjungai. Perlojos šauliai buvo aktyvūs. Nors pradžioje, 1928 metais, norėjo pastatyti paminklą Laisvei, jau buvo paskaičiuota, kad reikės apie 14 tūkst. litų. Žmonės pasakojo, kad gražesnius akmenis iš savo laukų kasdami bulves vis veždavo į aikštę. Kodėl vis tik perlojiškiai atsisakė anksčiau turėtos minties apie paminklo Laisvei statybą, o pasirinko Vytautą?

Ramūno Guigos nuotr./Muziejaus stende priminta Vytauto paminklo statybos istorija. Vienoje nuotraukoje – 1963 m. prie paminklo stovi P. Tarabilda
Ramūno Guigos nuotr./Muziejaus stende priminta Vytauto paminklo statybos istorija. Vienoje nuotraukoje – 1963 m. prie paminklo stovi P. Tarabilda

„1930 metais, kai visoje Lietuvoje buvo minimos Vytauto 500-osios mirties metinės, po Lietuvą buvo nešiojamas po portretas, perlojiškiams tai patiko, – sakė M.Lūžytė. – Be to, tuomet (nebuvo juk daryta jokių mokslinių tyrimų) dar buvo manoma, kad pirmąją medinę bažnyčią Perlojoje pastatė Vytautas. Todėl ir apsisprendė. Paminklas pastatytas ant gerai įtvirtintų vertikalių bėgių (postamentas siekia apie 8,5 m, o Vytauto skulptūra dar apie 3,5 m aukščio). Paminklas buvo pašventintas 1931 metų liepos 19 dieną.

Atkreipkite dėmesį – Vytautas atsisukęs į lenkų okupuotą Lietuvos pusę. Tarsi norima pasakyti, kad jei jie puls toliau, kalavijas bus pakeltas. Paminklas visad įkvėpdavo žmones.

Ramūno Guigos nuotr./Vytauto paminklas Perlojoje žinomas visoje Lietuvoje
Ramūno Guigos nuotr./Vytauto paminklas Perlojoje žinomas visoje Lietuvoje

Žinome, kad 1979 metais Vasario 16-ąją ant šio paminklo buvo slapčia užrašytas šūkis „Laisvė Lietuvai“. Tada suvažiavo daug saugumiečių. Kas tai padarė, nerado. Nors nutrynė, bet ilgai matėsi. Mes, vaikai, dar pamenam. Tik nepriklausomybės metais sužinojom, kad tai buvo amžiną atilsį Sauliaus Lukšio darbas. Vytautą tikrai griovė, bandė sunaikinti. Ir arkliais, ir traktoriumi. Nepavyko.“

Pasak M.Lūžytės, nors tiksliai neišsiaiškinta, bet manoma, kad šio paminklo autorius Petras Tarabilda (1905 – 1977), tuomet buvęs dar studentu. „Esame matę nuotrauką, kur jis sovietmečiu čia atvažiavęs nusifotografavo, – sakė pašnekovė. Meninė paminklo išraiška gal ir nėra ypatinga, bet psichologinis poveikis buvo stiprus“.

Vytautą tikrai griovė, bandė sunaikinti. Ir arkliais, ir traktoriumi. Nepavyko.

Kaip Vytautas išsaugotas, iki šiol nežinoma. Vieni sako, kad valdžiai vežami indziukai ir naminukė padėjo. Paskui 1971 metais buvo paskelbtas vietinės reikšmės dailės paminklu, buvo šiek tiek restauruotas ir paliktas ramybėje. Tačiau sakoma, kad kolūkinė kontora (ji šiuo metu nugriauta) buvo pastatyta tam, kad nuo plento nesimatytų Vytauto ir bažnyčios.

Kad bažnyčia ir paminklas Vytautui yra pačių perlojiškių nuosavybė, žmonėms tiesiog nuo mažens į kraują įaugę. Kaip pamena M. Lūžytė, mokykliniais metais jie, vaikai, į bažnyčią rinkdavosi ir draudžiamos literatūros paskaityti. Kai kartą kunigas, nenorėdamas problemų, juos bandė vyti iš bažnyčios, jos vyresnis brolis Sigitas Lūžys (dabartinis VDU dėstytojas, lotynistas) tada jam drąsiai rėžė: „Jūs mūs nevarykit, ca mūs bažnyčia. Mano dziedulis jų statė“.

Straipsnių ciklą „Miestelių istorijos. Muziejų duris atvėrus“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos kultūros taryba

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

01:32
01:48
02:04

15min metų knygų rinkimai

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Tik prenumeratoriams
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje