Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gegužės 22d. 21:58

Pėsčiomis po pelkę: ar galima prasmegti ir ką galima pamatyti Čepkelių raistyne

Čepkelių valstybiniame gamtiniame rezervate
Mato Miežonio/15min nuotr. / Čepkelių valstybiniame gamtiniame rezervate

Pasivaikščioti po pelkę ir tuo pačiu nė kojų nesušlapti. Tokių pramogų šiuo metu yra ne vienoje Lietuvoje vietoje, vis dėlto Čepkelių raistynas turi kažkokią magišką trauką. Nuo apžvalgos bokštelio žiūrėdamas į pelkę gali pamatyti prabėgantį briedį, praskrendančią gervę, o čia pat – besišildantį žaltį. Ir spalvomis pelkė mirguliuoja, vienokiomis pavasarį, kitokiomis – vasarą ar rudenį.

1975 m pačiame pietiniame Lietuvos pakraštyje įkurtas Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas, šiuo metu užimantis daugiau nei 11 tūkst. ha plotą. Vaikščioti čia kur tik nori negalima – ši teritorija saugoma, žmonių sąmoningai palikta laukinei, nesukultūrintai, „nepatobulintai“ gamtai, kiek tai įmanoma.

Pusė rezervato – pelkė

Kiek daugiau nei pusę rezervato – apie 6 tūkst. ha – užima Čepkelių aukštapelkė, didžiausia Lietuvoje. „Ji susiformavo trijų upių vandenskyroje: prateka Ūlos upės, Grūda ir palei sieną su Baltarusija Katros upė. Čepkelius maitina tik atmosferos krituliai – lietus, sniegas, į pelkę neįteka joks upelis, tik gali ištekėti vanduo. Kai susidaro vandens perteklius, jis upeliukais išteka į paminėtas tris upes. Jeigu pažiūrėtumėte į Grūdos upę, tai vanduo ten toks tamsesnis, toks Čepkelių vanduo“, – taip savo pasakojimą apie šią unikalią vietą pradeda Dzūkijos nacionalinio parko ekskursijų vadovė Rima Finažonokienė.

Šioje aukštapelkėje gausu reliktinių ežerėlių, salų ir salelių – žemyninių kopų liekanų. „Kadangi tai aukštapelkė, tai ji yra iškilusi, visą laiką auga ir centras yra net 2 metrais aukštesnis už pakraščius, ir visas vanduo tolygiai nubėga. Rytinėje dalyje turime 21 ežeriuką, didžiausias yra Ešerinio ežeras, užima beveik 15 ha plotą ir yra 5 metrų gylio. Iš pavadinimo galima spręsti, kad ten veisiasi ešeriukai, bet žvejoti čia negalima“, – pasakojo ekskursijų vadovė.

Rytinėje dalyje turime 21 ežeriuką, didžiausias yra Ešerinio ežeras, užima beveik 15 ha plotą ir yra 5 metrų gylio.

Užlipus į apžvalgos bokštą kartais galima pamatyti briedžius, bėgančius per pelkę. Einant į žygius Čepkelių paraiste, matosi daugybė stirnų miegojimo vietų. O dar pakeliui link pelkės, miške, gali sutikti lūšį.

„Viena moteris, gyvenanti netoliese, pasakojo, kad vasarą važiavo uogauti ar grybauti ir mašinoje buvo liukas atidarytas. Važiavo kaimo keliuku ir pamatė, kad medis nulinkęs, jie sustojo po juo įsitikinti – pravažiuos ar ne. Sako – sėdim ir jaučiam, kad į mus kažkas žiūri. Pakelia akis, o ant tos šakos lūšis medžioja“, – vienos šeimos susidūrimą su lūšimi nupasakojo R.Finažonokienė.

Pats bokštas irgi ypatingas – jo viršuje gyvena voverytė, kuri mielai pabendrauja su lankytojais, taip pat čia pasilepinti saule mėgsta lygiažvynis žaltys.

Prasmegti galima

O ar galima šioje pelkėje prasmegti? Pasirodo, galima, tiesa, ne visur: „Ši pelkė iš saugiųjų, tai aukštapelkė, ne liūnai. Rytinė dalis, tiesa, kur yra 21 ežeriukas, vyksta ežerų pelkėjimo procesas, ten tikrai galima prasmegti.“

Mato Miežonio/15min nuotr./Čepkelių valstybiniame gamtiniame rezervate
Mato Miežonio/15min nuotr./Čepkelių valstybiniame gamtiniame rezervate

Šį pavasarį Čepkelių pelkyne daug vandens – praėjęs sezonas buvo labai lietingas, pelkė prikaupė daug vandens. Po sauso laikotarpio viskas išdžiūsta ir pelkė atrodo lyg pieva.

„Iki to, kai 1975 m. buvo įkurtas rezervatas, šitos pievos priklausė Miškų žinybai ir čia vietiniai ganė gyvulius, turėjo savo pievas. Vanduo išdžiūsta, jeigu vasara sausa. Gruodžio pabaigoje, sausio mėnesį vykdavo tokios varžytuvės ir vietiniai galėdavo savotiškame aukcione išsinuomoti žemės lopinėlį.

Iki to, kai 1975 m. buvo įkurtas rezervatas, šitos pievos priklausė Miškų žinybai ir čia vietiniai ganė gyvulius, turėjo savo pievas.

Kainos būdavo nedidelės, bet varžydamiesi ir kokius 5–6 kartus kainą iškeldavo, net dažnai ir muštynėmis pasibaigdavo. Žolė čia prasta, tikdavo tik karves šerti, nes net avys ir arkliai to šieno nelabai ėsdavo. Bet tiesiog čia visur yra prasta žolė ir jos labai mažai. Mūsų ir kaimai gatviniai, visi susispietę, kad užimtų kuo mažiau tos žemės. Anksčiau žmonės laikė daugiau gyvulių, reikdavo to pašaro, tai eidavo į pelkę ir šienaudavo“, – pasakojo Dzūkijos nacionalinio parko darbuotoja.

Kaip ir įprasta pelkėje, čia auga pušys – skaičiuojančios daugybę metų, bet plonos ir nedidelės. Toliau matosi didelės, jos auga salose, kur yra sausiau. Čepkeliai nuo seno žinomi ir spanguolynais, tiesa spanguoliauti čia galima tik vietiniams ir tik trumpą laiką rudenėjant.

Į gyvatę panašus žaltys

Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojai pavasarį išsiruošia į ypatingus žygius – išsidėstę aplink Čepkelius skaičiuoja gerves. „Mes su kolega suskaičiavome keturias skirtingas. Gervės ryte klykia iš savo lizdo, sveikina dieną. O vėliau, dieną, gali klykti iš bet kur. Turime vilkų. Žiemą teko visai netoli sodybos Marcinkonyse vilko pėdas aptikti. Peri juodasis gandras, kurtiniai, tetervinai, bet kurtinių mes nepamatysime, jie baikštūs. O sako, kad tetervinų poravimąsi galima pamatyti nuo giliau pelkėje esančios apžvalgos aikštelės.

Mato Miežonio/15min nuotr./Čepkelių valstybiniame gamtiniame rezervate
Mato Miežonio/15min nuotr./Čepkelių valstybiniame gamtiniame rezervate

Ir – lygiažvynis žaltys. Jis labai panašus į angį, tik jo raštas nėra toks ryškus ir gyvatės lęšiukai statmeni, o žalčio yra apvalūs. Tik tikriausiai pamatę nelabai žiūrėtume į tuos lęšiukus. Šitas žaltys ypatingas tuo, kad neturi geltonos karūnos, atrodo visiškai kaip gyvatė. Buvo tokia istorija, kad mano kolega, patyręs gamtininkas, vedė vaikų ekskursiją ir ant tako pamatė lygiažvynį žaltį, pasigavo, pakėlė, pradėjo vaikams rodyti, pasakoti, kuo skiriasi nuo gyvatės. Ir vienas vaikas sako: „Bet, gide, jo lęšiukai tai statmeni, ne apvalūs.“ Pasižiūri, ogi tikrai angį nusitvėręs. Net patyrę gamtininkai gali supainioti“, – laimingai pasibaigusią istoriją pasakojo Rima.

Vienas vaikas sako: „Bet, gide, jo lęšiukai tai statmeni, ne apvalūs.“ Pasižiūri, ogi tikrai angį nusitvėręs. Net patyrę gamtininkai gali supainioti, – pasakojo Rima.

Pelkėje augantys kiminai gali sugerti 40 kartų daugiau vandens, negu sveria patys. Jie sudaro tamprų paviršių, pasakojo gidė, todėl galima eiti per pelkę ir neprasmegti. Vanduo pelkėje rūgštus, jo galima ir atsigerti, nieko nenutiks. „Karo metais kiminus naudojo kaip tvarslavą, nes jie sterilūs, galima dėti ant žaizdų“, – dar vieną faktą apie pelkę paminėjo Rima.

Čepkeliais šie raistai pavadinti tik įkūrus rezervatą, esą iki to, o ir gerokai po to, vietiniai pelkes vadino tiesiog raistu arba Gudų šalim – juk šalia Gudija (dabar Baltarusija). Bet pavadinimas prigijo, kilęs jis nuo vienos iš vietovių šalia pelkės pavadinimų ir reiškia tą šlepsėjimą einant per šlapią pelkę.

Žurnalistų turą po Dzūkiją organizavo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje