Po Palangos kurorto muziejų, įsikūrusį „Anapilyje“, galima pasižvalgyti čia.
Vila priskiriama seniesiems Lietuvos pajūrio kurorto architektūros statiniams. Ji tai pat yra ir viena pirmųjų grafų Tiškevičių šeimos vilų, išlikusių iki šių dienų. Kol kas nėra žinomi nei šios vilos statybos projektai, nei architektas.
Istorijos tyrinėtojai teigia, jog vila statyta XIX a. pab. (1898 m.). Šį teiginį pagrindžia pirmasis Palangos atvirukų albumas, kuriame ir buvo išspausdinta pirmoji šio pastato nuotrauka 1898 m. „Anapiliui“ būdingi Šveicarijos užmiesčio vilų bruožai: siluetas paįvairintas įvairių formų bokšteliais, erkeriais, patys pastatai iš visų pusių apjuosti prieangiais bei atviromis galerijomis.
Savo gyvavimo pradžioje „Anapilio“ vila priklausė paskutinio Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus motinai grafienei Sofijai Tiškevičienei. Nuo jos vardo vila ilgą laiką buvo vadinama „Sofijos“ (arba Zofijos) vardu. Mirus Sofijos vyrui grafui Juozapui Tiškevičiui, vila atiteko Marijai Tiškevičiūtei. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, vila buvo parduota Lietuvos Ūkio bankui (pagrindiniai jo akcininkai buvo broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai, ypatingai mėgę Palangą). Čia poilsiaudavęs Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis su žmona, žinomi Lietuvos kultūros, meno, mokslo ir politikos žmonės (poetas Maironis, aktorius, kunigas Juozas Vailokaitis, dainininkas Kipras Petrauskas ir kt.)
Sovietmečiu vila buvo nacionalizuota, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ji perėjo Palangos kultūros centro žinion (1996 m.). Greitu metu viloje įsikūrė akustinės muzikos klubas „Anapilis“.
„Anapilio“ vila savo vardą gavo po Pirmojo pasaulinio karo. Viena palangiškių pasakojama legenda byloja apie vilos savininkės Sofijos Tiškevičienės pomėgį kviesti vėles. Esą grafienė virš palėpės buvo įsirengusi slaptą „veidrodžių“ kambarį, kurio dėka iškviestos vėlės nebegalėdavo iš jo ištrūkti ir grįžti į savo pasaulį. Taipogi kalbama, kad viloje vaidendavosi pačios Sofijos ir jos pasikorusios tarnaitės vėlės. Vietiniai gyventojai vilą aplenkdavo ir dėl iš ten sklindančių vėjo vargonų skleidžiamą garsų. Yra pasakojama, jog grafienė Sofija Tiškevičienė buvusi silpnos sveikatos ir vos tik pasijausdavo blogiau, eidavo klausytis vėjo vargonų skleidžiamų garsų, kurie jai padėdavo nusiraminti.
Į Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą vila buvo įtraukta 1997 m. dėl savo tūrio, planinės struktūros, fasadų architektūros, medžiagiškumo bei autentiškų medinių konstrukcijų (tokių kaip dekoratyviniai gegnių galai, frontonų kiaurapjūviai ornamentai, dekoratyvinės balkonų tvorelės ir kt.). 2005 m. „Anapilis“ pripažintas valstybės saugoma Nekilnojamąja kultūros vertybe.
