Dabar populiaru
Publikuota: 2017 liepos 30d. 09:22

Poilsis tarpukario Lietuvos pajūryje: pigios Preila ir Pervalka, romantiška Nida ir besiskundžiantys Palangos verslininkai

Poilsiautojai Nidoje
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr. / Poilsiautojai Nidoje

Kuo skiriasi poilsiavimas Lietuvos pajūryje dabar nuo to, kaip vasaras čia leisdavo lietuviai tarpukaryje? Ar Palanga tuo metu irgi buvo vasaros poilsio sostinė, o Neringą rinkdavosi didesnes pajamas gaunantys lietuviai? Už kiek būdavo galima pailsėti Preiloje ar Pervalkoje? Atsakymus į tai galima rasti Pulgio Andriušio reportažuose, kuriuose jis aprašė savo keliones po Lietuvą.

Pulgis Andriušis (tikr. Fulgencijus Andrusevičius, 1907–1970) buvo prozininkas, vertėjas, žurnalistas, jo reportažai padeda susidaryti vaizdą apie tai, koks gyvenimas buvo tarpukario Lietuvoje. Vaizdingai, žaismingai jis aprašė tarpukario Lietuvą, kasdienybę, papročius, kultūrinius ir etninius bruožus. Bendradarbiaudamas įvairiose redakcijose Kaune ir Klaipėdoje jis paskelbė keletą tūkstančių publicistikos straipsnių. Kai kurie jų buvo publikuoti 2013 metais išleistoje knygoje „Kelionės po Lietuvą“ (išleido leidykla „Bonus animus“). Joje – autoriaus kelionių po Lietuvą įspūdžiai, o čia atkreipiame dėmesį į jo pastebėjimus apie populiariausius Lietuvos pajūrio kurortus. Po juos autorius keliavo 1934–1938 metais.

Kuršių nerija – brangesnė ir tuomet

Nors ir tarpukaryje kai kurie lietuviai mėgdavo poilsiauti Neringoje, šį kraštą autorius apibūdina kaip dažnai vasarotojų pamirštą vietą. Neringa, kaip rašo P.Andriušis, garsi savo „įspūdingom kopom, gražiais pušynėliais ir išdidžiaisiais briedžiais“.

„Facebook“ grupės „Lietuva senose fotografijose“ nuotr./Nida. Hermano Blodės viešbutis, 1934 m.
„Facebook“ grupės „Lietuva senose fotografijose“ nuotr./Nida. Hermano Blodės viešbutis, 1934 m.

Tačiau, keliautojo pastebėjimu, „ramūs, darbštūs ir nuoširdūs Neringos žvejai lietuvio vasarotojo tesulaukia kaip reto svečio“. Kaip rašo autorius, dėl geografinės padėties Neringos žvejai žiemos metu būva kone visiškai atskirti nuo pasaulio ir jie tada „priversti gyventi tikrai vienišą gyvenimą“, – „su krašto gyventojais bendrauti jiems tik vasaros teleidžia“. Apie Neringos žvejus P.Andriušis rašo, kad jie daugiausia kalba kuršiškai, tačiau visi moka ir lietuviškai.

Ypačiai patartina apsistoti pas Pervalkos ar Preilos žvejus, kur, mokant 5–6 litus per dieną, galima turėti švarų, patogų kambarį ir gerą maistą.

Dabar daugeliui Kuršių nerija asocijuoja su brangesnėmis nei daugelyje Lietuvos vietų kainomis. Tarpukaryje buvo ne kitaip. P.Andriušis rašo, kad „dėl vasarojimo Neringoje tuojau kiekvienas pasako, kad ten aukštos kainos, perpildytos svetimšalių vietos“. Autorius pripažįsta, kad tai tiesa – kainos Juodkrantės ar Nidos vilose yra truputį aukštesnės nei Palangoje (tiesa, autorius priduria, kad žymiai pigiau galima apsistoti pas žvejus).

Vietoje Nidos siūlė Preilą ar Pervalką

Tačiau autorius pabrėžia, kad daugelis težino tik Nidą ir Juodkrantę, o tai, kad vasaroti Preiloje ir Pervalkoje galima visai gerai ir nebrangiai, daugelis nežino.

„Ypačiai patartina apsistoti pas Pervalkos ar Preilos žvejus, kur, mokant 5–6 litus per dieną, galima turėti švarų, patogų kambarį ir gerą maistą. Kurortų prašmatnumo tie kaimai dar neturi, bet poilsiui geresnės vietos čia niekur nerasime. Nuobodžiauti čia irgi netenka, nes malonūs žvejai stengiasi surasti visokių pramogų – tai savo laivais pavėžindami po mares ar jūra, tai padėdami briedžius pamatyti ir t.t.“, – apie poilsį Preiloje ir Pervalkoje rašė jis.

Dėl savo mažumo ir užkampumo šis kaimas liko mažiausiai paliestas vokiškumo.

P.Andriušio pastebėjimai apie Pervalką: „Pervalka – mažas, bet lietuviškiausias Neringos kaimelis, turįs 182 gyventojus ir gulįs prie Kuršių marių 15 kilometrų į pietus nuo Juodkrantės. Dėl savo mažumo ir užkampumo šis kaimas liko mažiausiai paliestas vokiškumo. Čia kone visi žvejai priima vasarotojus. Yra ir vienas viešbutis, restoranas, krautuvė, mokykla ir vaikų darželis. Pervalka neturi tokio didelio ir sutvarkyti pušyno kaip Juodkrantė, bet turi pakankamai mažų pušynėlių su labai įvairia ir gražia gamta: kalneliais, kopomis, o svarbiausia, – su briedžių buveine, kurių pažiūrėti atvykstama svečių ir iš toliau.“

Apie Preilą jis rašė štai ką: „Už šešių kilometrų nuo Pervalkos, Nidos link, yra kiek didesnis su 250 gyventojų Preilos kaimas, turįs kelis viešbučius, kelias krautuves, pašto punktą, mokyklą ir vaikų darželį. Čia pušynas ir miškas yra kiek didesnis, augalotesnis. Vasaroti sąlygos čia taip pat geros: ir gražu, ir nebrangu – nuo 5 iki 6 litų per dieną.“

Vida Press nuotr./Thomas Mannas 1930-06-01 Nidoje
Vida Press nuotr./Thomas Mannas 1930-06-01 Nidoje

Melsva spalva spinduliuojanti Nida

Itin romantiškai autorius aprašo Nidą, atkreipdamas dėmesį į jos ypatingą architektūrą, meną, praeities paminklus („kurių dar nesunaikino daugybė vokiškos priespaudos ir pažeminimų amžių“), daug dėmesio skiria ir Thomo Manno vilai, kurią apibūdina kaip kylančią „pro pušelių garbanotas viršūnes savo šiaudiniu stogu ir žydrai nudažytomis sąsparomis. Žydras lietuviškas menas, kilnus amžių glūdumose išlaikytas tautos skonis trykšta iš vokiečių rašytojo namelio“.

Nida autoriui pirmiausia yra tarsi nutapyta mėlyna spalva: „Žydrosios spalvos simfonija pro prūsų šakas veržiasi virš dulkančių dramblio kaulo baltybės smėlių, susiliedama su giedrojo dangaus pasaka, tyliai šnarėdama Kuršmarių nendrynuose. Dangus mėlynas, marės mėlynos, mėlyni ir Nidos nameliai. Tik baltas sienų tinkas, lyg labiau pabrėždamas žvejų mėgstamąją spalvą, sudaro nepaprastai jaukų ir akis raminantį Nidos vaizdą.“

„Facebook“ grupės „Lietuva senose fotografijose“ nuotr./Palanga
„Facebook“ grupės „Lietuva senose fotografijose“ nuotr./Palanga

Tiesios alėjos, prikepėję medžių sodnai, suaugę pakelės kaštonai Palangai teikia kultūringos Europos vasarvietės vardą.

Palanga – vasarojimo sostinė

Tačiau tikroji vasaros poilsiautojų sostinė, kaip ir dabar, tarpukaryje buvo Palanga. Kaip rašo autorius, Palanga persismelkusi vasarojimo dvasia, kur „svečiai važiuoja tik vieną mintį teturėdami – atkusti!“, kur seni prieškariniai pastatai pertvarkomi į poilsines, „ir netolimas laikas, kai Palanga virs viena didele vasarine“. „Tiesios alėjos, prikepėję medžių sodnai, suaugę pakelės kaštonai Palangai teikia kultūringos Europos vasarvietės vardą. Birutės gimtinė drauge yra būdingiausia Lietuvos vasarojimo sostinė, – rašo jis. – Nelaimingi visi tie piliečiai, kurie tvirtina Kauno stotyje savo artimiems: tai padirbėsiu Palangoje! Niekas čia nieko nenudirbs, nes svarbiausias darbas – saulė ir smiltys. O visi pasiryžėliai – didžiausi veidmainiai.“

Dabar kiekvienais metais jau esame įpratę girdėti palangiškių skundus apie tai, kad vasara bus rekordiškai bloga, kad Palangos verslininkai negaus planuotų pajamų, kad orai ir vėl blogesni, nei prognozuota, dėl ko vasaros sezonas ir vėl bus prastas. Panašu, kad identiškos kalbos dominavo ir tarpukario Palangoje. Autorius cituoja dviejų palangiškių, kurios nuomoja kambarius poilsiautojams, pokalbį: „Bet tiek to su lietumi, jo gali ir nebūti, tik pasakyk man, mieloji, dėl ko šįmet tie ponai nesiskubina iš miesto? O ko jie skubinsis. Kiek žmonių šią vasarą nutrauks Paryžius! Ir reikėjo tiems prancūzams sugalvoti nelaimingąją parodą (1937 m. pasaulinė Paryžiaus paroda, – red. past.). Rengti tegul rengia, bet kam būtinai šiuo metu? Ar jie neturi žiemos, rudenio? Jau ir taip mes teturime vieną gražų mėnesį per metus. Jei ne liepos mėnuo, tektų užkalti langus. Na, sakysime, šešios savaitės, ir vėl viskas tuščia, ir dar nežinai, koks šį kartą išeis tas liepos mėnuo. Jei dorai, tai ir šįmet susidarys du tūkstančiai litų. O kiek ponia suimi? Tris? Bet tamstytės tokie kambariai, kur man čia jau lygintis. Tik vargas su tais svečiais.“ Prasti orai ir trumpas sezonas – pagrindinė jų pokalbio tema, kurio metu gimsta net fantasmagoriškos idėjos: „Sako, rusai jau nuskridę Žemės galan ir suradę oro fabriką. Kad jie kaip nors pakreiptų karščio vilnį į Palangą.“

Autorius pastebi ir tai, kad Palangos žmonės verslūs, sugebantys rasti vis naujų nišų: „Šeštą būsiu užkandinėje, susitiksime prie „Pienocentro“, – dažnas šiųmetinių pasikalbėjimų variantas. Šokinėjantis šampanas ir rūgštus pienas sutelkia erdvion verandon didelius vasarotojų būrius. Tie, kurie iš vasaros grožio nori ištraukti pelno, kasmet keičia Palangos vaizdą. Vos tik pušyne išdygo orkestro palapinė, kai aplinkui ėmė tiesti šėtras paviljonai. Čia jau šiemet įrengtas skoningas kioskas, aptvertas tvorele ir vejoje apstatytas staliukais. Besiklausant orkestro, pravartu atsigaivinti šaltu gazu arba sprogstančiu „Vytautu“.

Vida Press nuotr./Birutės Kalnas Palangoje
Vida Press nuotr./Birutės Kalnas Palangoje

Lietuviškos vasaros privalumai

Rašydamas apie lietuvišką vasarą autorius skatina ne ieškoti trūkumų, ne burnoti dėl per šaltų orų, o pasimėgauti tuo, kuo vasara pas mus ypatinga. „Kuo galėtumėm apibūdinti mes savąją vasarą? Pirmiausia niuansais. Tyliais, nepastebimais perėjimais, spalvų persiliejimais, greitai kitėjančiais šešėliais ir šviesomis. Mūsų vasara kaip moteris, apie kurią dainuoja kažin kurioje operoje. Bet ne tokia ūmi, – rašo P.Andriušis. – Jeigu mes būtumėm švedai arba anglai, tai nekeiktumėm savo dangaus, kuris esą toks surūgęs, drėgnas, nepalankus pudruotiems poniučių veideliams. Bet vis dėlto savo padangės mes negalime apibūdinti kaip saulėtos. Be saulės, mes turime melancholiškai apniūkusias pusšviesias dienas, taip traukiančias žmogų į svajones, savo buities apmąstymus. Mes turime tylius, šiltus lietus, taip maloniai barbenančius į lango stiklus. Kai per kelis žingsnius nematyti besikapstančios dirvoje varnos. Kai žmogus pasineria švelnioje užmarštyje. Ir kitą rytą – žydras danus. O kokios tada gyvos spalvos! Kaip glostančiai iškyla optinėje sąmonėje tie palšvi, einą prie galo rugių rėžiai, tamsiai žalias vasarojus. O vakarą pievose pradeda rinktis baltas rūkas, kad rytojaus saulės spinduliai turėtų darbo, kol jį pavers į nieką. Ispanuose gali drąsiai pasakyti rytą, koks bus vakaras. Mūsuose ir nebandyk. Vieną vakarą saulė surengia tokį varsų spektaklį, kad imi gailėtis, nebūdamas dailininku. Kitą vakarą to saulės atsisveikinimo visai ir nepastebi: šmurkšt užu kalno ir nebėra.“.

Kalbant pie P.Andriušio minimas kainas, palyginimui galima pastebėti, kad 1930 metais vidutinė kvalifikuotų darbininkų alga už 8 darbo valandas siekė 11,60 Lt, nekvalifikuotų darbininkų – 8,30 Lt. Kaip skelbia pinigumuziejus.lt, maisto prekių kainos 1937 metais buvo: 1 kg kiaulienos – 1,40 Lt, 1 kg jautienos – 0,65 Lt, 1 kg rūkyto kumpio – 1,85 Lt, 10 vnt. kiaušinių – 0,85 Lt, litras pieno – 0,15 Lt, 1 kg bulvių – 0,04 Lt, 1 kg juodos ruginės duonos – 0,25 Lt.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje