Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 birželio 19d. 15:40

Pynėjų pora klojime įkūrė rakandų muziejų ir kviečia į lietuviškąsias džiungles

Pynėjų pora klojime įkūrė rakandų muziejų ir kviečia į lietuviškąsias džiungles
Valdo Kopūsto / 15min nuotr. / Pynėjų pora klojime įkūrė rakandų muziejų ir kviečia į lietuviškąsias džiungles
„Sveiki atvykę į 19 amžių“, – taip kiekvieną nuosavos sodybos Sedeikiuose svečią pasitinka „Pintinių sodelio“ šeimininkas Kazys Morkūnas. Tuomet užtraukęs dainos posmą, vedasi aprodyti sukauptų sendaikčių. Kol matuojiesi šimtmečio senumo pirštines, ant stalo nugula žolelių arbata bei šviežias medus. Čia pat – pintų daiktų lobynas, reta dūminė pirtis bei lietuviškose džiunglėse slypinčios legendos.

Kazys Morkūnas ir jo žmona Ligita – ilgamečiai pedagogai, sertifikuoti tradicinių amatų meistrai pynėjai, į kurių 20 amžiaus pradžios sodybą, užimančią apie 4,5 hektaro, plūsta turistai iš viso pasaulio. Jie patys dirba technologijų mokytojais Anykščių gimnazijoje, o į šiuos kraštus atsikraustė iš Jonavos.

„Pintinių sodelį“ pora įkūrė Pelyšos geologinio draustinio teritorijoje. Čia gera ilsėtis, pasinerti į edukacines veiklas, įžengus į lietuviškas džiungles susilieti su gamtos kuriamu šurmuliu, pajusti tų laikų kaimo dvasią, išgirsti ne vieną legendą, tiesiog būti, jei norisi – medituoti.

Nupynė ir motociklą

Įžengę į trijų girių apsuptą atokią sodybą, kurią Morkūnai už 4 tūkst. rublių, su įsipareigojimu užauginti veršį, įsigijo dar 1988 metais, pirmiausia patraukėme sename kluone įkurtos įvairių pintų gaminių ekspozicijos link.

Pasak Kazio, tautinio paveldo meistrų, kokie yra jie su žmona, Lietuvoje priskaičiuojama tik apie 180. Pašnekovas įsitikinęs, kad viską galima iš karklo nupinti, net ir „Harley-Davidson“ motociklą, dienos šviesą išvydusį po keleto dienų trukusio darbo.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Pintinių sodelis
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Pintinių sodelis

„Sėskit, pavėžinsiu, – šyptelėjo Kazys, sūnus Kazio, ir bakstelėjo pirštu į eilinį pažymėjimą ant sienos. – Šitas, tikriausiai, mano šimtasis“.

Būta ir įdomesnių užsakymų: viena 95-erių metų senolė neseniai užsimanė skrynios iš vytelių.

„Prieš jums pasirodant, skambino iš Danijos. Jiems iš Indonezijos, Kinijos sunku parsivežti, tai paklausė, ar nepripintume 5 tūkst. krepšių. Dviese – niekaip! O pynėjų mažai – jaunimo toks amatas netraukia“, – patikino Kazys ir prisėdo ant 30-metį skaičiuojančio pačių pinto fotelio.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Kazys Morkūnas
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Kazys Morkūnas

Čia pat – ir kraičio skrynia, Kalėdų eglė, tačiau populiariausi gaminiai, vis dėlto – krepšiai, sukuriami per 4 valandas. Jų ekspozicijoje – gausybė.

Sendaikčius atveža ir palieka

Tautodailininkų Morkūnų sodybai priklausančiose pievose mėgsta su palapinėmis įsikurti ir vaikai iš globos namų, čia vykdomos edukacijos moksleiviams, neįgaliems jaunuoliams ir suaugusiesiems, čia atskleidžiamos pynimo amato paslaptys.

Įsibėgėjus pokalbiui, Kazys paatviravo, su žmona ketverius metus globoję du našlaičius. Šiems patikdavo laiką leisti sodyboje, prašė įsivaikinti, tačiau Morkūnai, nors ir su skaudama širdimi, tam nesiryžo dėl amžiaus. Galiausiai pamilti svetimi vaikai atsidūrė italų šeimoje šalia Gardos ežero.

Užsukome į klojimą, kuriame gal prieš 15 metų įkurtas tikrų tikriausias sendaikčių muziejus – čia galima susipažinti su įvairiausiais 19–20 amžiaus namų apyvokos daiktais.

Senos lovos, vyžos, naginės, skrynios, uniformos, ginklai, iš sviedinių pagaminti puodeliai, peikenos, gal 120 metų skaičiuojantys pjūkleliai, A.Smetonos laikų plokštelės, laikrodžiai, moksleivio „portfeliukas“, caro laikų siuvimo mašinos, kuliamosios, 1935 metų svarstyklės, žymių menininkų kvepalų kolekcija...

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Pintinių sodelis
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Pintinių sodelis

Vyresni lankytojai tikrai atpažins ne vieną šių daiktų. Dažnam jie sukels nostalgiją.

„Jautėme pareigą pademonstruoti savo amatą, todėl įkūrėme pintų daiktų ekspoziciją. Liko vietos – padarėm tai, kas primintų istorinę buitį. Kai kas nors atvažiuoja, vis kažką atveža. Arba randam prie durų padėtą. Štai, ši lagaminų kolekcija atkeliavo vakar. Vienas lagaminų – iš Sibiro grįžusio kunigo. O štai šiam televizoriui metų lygiai tiek pat, kiek man. Parodžius tokius senus telefonus, vaikai jau nebežino, kas tai yra“, – demonstruodamas eksponatus, jų istorijas perteikė Kazys.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Kazys Morkūnas
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Kazys Morkūnas

Jis palygino, kad dabar vaikinai merginas kabina važinėdami BMW, o tuomet reikėdavo turėti tik kišeninį laikrodį, aulinius batus ir porcigarą.

Šunį pakeitė gandras

Kita stotelė – pirkia.

„Saugokite galvą“, – žengiant vidun pro mažesnes, nei įprasta, duris, perspėjo Kazys.

Jo žmona pasitiko basakojė.

„Svečius iš Japonijos labiausiai ir stebino tos basos Ligitos kojos“, – nusijuokė pašnekovas.

Vaikštant po sodybos pievą, išties tesinori nusispirti apavą, pasisemti iš šulinio vandens (kanalizacija sodyboje specialiai neįrengta – pasak Kazio, eini vandens pasisemti, fiziškai pajudi, tad sveikesnis), šviežią medų skanauti su naminiu varškės sūriu.

„Ir žoleles renkame bei džioviname, – čiobrelių arbatos jums užtaisėme“, – patikino Ligita, o Kazys žmoną papildė, kad surinktos jų žolelės iškeliauja po visą pasaulį.

Pati pirkia – dar vienas muziejus, kurio eksponatus galima liesti, net pasimatuoti. O šalia jos nuolat, lyg kiemsargis sodybos šuo, sukiojasi „savas“ gandras.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Pintinių sodelis
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Pintinių sodelis

„Aš dar truputį padrožinėju, o Ligita kuria paveikslus iš žiedlapių“, – teigė Kazys ir pristatė 1883 metų litografijas, bobutės brolio 1927 metų mokyklos baigimo pažymėjimą, 1864 metų laikraščiais išklijuotą skrynią, 1928 metų laisvės medalį.

Susidomėjau kabančiu krikšto rūbeliu. Pasirodo, jis priklausė 1926 metais gimusiai močiutei iš Panevėžio. Šalia – 1930-ųjų metų damų pirštinaitės, skrybėlė.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Pintinių sodelis
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Pintinių sodelis

„Visi matavosi jas – japonai, rusai, kazachai, prancūzai, žydai, vokiečiai, amerikiečiai. Japonus dar pamokėme, kaip reikia grybus rinkti. Ėjome grybauti, užtraukiau liaudišką dainą – juokėsi“, – šyptelėjo chore dainuojantis Kazys.

Lietuviškose džiunglėse sekamos legendos

Netrukus jau patraukiame į Morkūnų sodybos svečio iš JAV įvardytas lietuviškąsias džiungles – link Pelyšos upelio. Praeiname 14 avilių, kuriuose įsikūrusios 9 bičių šeimynos.

„Nešienauju specialiai. Ar negražu? Vienai kaimynei sakiau: „Jei tau veja nupjauta gražu – eik į stadioną ir prisėsk“. Juk būtent pievoje įvairovė“, – šyptelėjo Kazys.

Mūsų trumpo žygio miško takais tikslas – 1959 metais atrasta seniausia Lietuvoje atodanga (keturių sluoksnių amžius nuo 320 mln. iki 380 mln. metų), mitinis akmuo, bebrų užtvanka, lazdynų giraitė bei amžinos meilės saitus dovanojantis ąžuolas.

Trumpam stabtelime prie 90 metų skaičiuojančios dūminės pirties.

„Tokių pirčių Lietuvoje likę gal 10. Dūminė, nes neturi kamino. Sukuri laužą, išvėdini dūmus ir geriausia pirtis. Turime tradiciją kiekvieną šeštadienį pasikurti. Išsivanojame su Ligita, su moliu išsitriname, pasišildome – švarutėliai. Tuomet – link upelio“, – patikino Kazys.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Pintinių sodelis
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Pintinių sodelis

Nusileidę 100 metrų prie Pelyšos, atokvėpio vietoje prisėdome ant suolelio. Gamtos garsai užburia.

„Kai penktadienį po pamokų grįžti su galva kvadratine, čia atsisėdi ir atsigauni. Ir upės vagoje suoliuką pasistatėme – kojas įmerki, gera“, – patikino pašnekovas.

Prieiname Kazio minėtą atodangą. Sunku įsivaizduoti, kad kadaise čia buvo vandenyno dugnas. Čia pat ošimu pasitinka ir nedidukė bebrų užtvankėlė.

„Ko ne Šveicarija?“ – besižavėdamas retoriškai paklausė pašnekovas.

Netrukus Kazys jau pasiūlo pakelti samanotą akmenį, po kuriuo, pasak legendos, teka laimės šaltinis. Nusiprausus juo, išsipildo visos svajonės. Bėda ta, kad to akmens nelabai pavyksta pakelti.

Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Kazys Morkūnas
Valdo Kopūsto / 15min nuotr./Kazys Morkūnas

Atskleidė Kazys ir šalia augančio didžiulio ąžuolo legendą, primenančią lietuviškąją Romeo ir Džiuljetos istoriją. Norėdami ją išgirsti, turėsite apsilankyti Morkūnų sodyboje. Verta, nes po minėtu mitiniu ąžuolu, ant įsimylėjėlių suoliuko, bus atskleista amžinos meilės paslaptis.


Ši Lietuvos miestų lankymo kampanija pavadinta „Graži mūsų Lietuva“ – iniciatyva, kuria skatiname atrasti ir pažinti Lietuvą, t. y. jos savitumą, nematytas vietas, išskirtines asmenybes bei bendruomenes aktyviai prisidedančias prie visuomenės gerovės. Daugiau unikalių istorijų skaitykite 15min projekte “Vasarojam Lietuvoj” .

Vasarojam Lietuvoj

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

00:20
02:37
01:14:11

Esports namai

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali
Kiekvienas gali

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

15MAX
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje