Dabar populiaru
Tiesiogiai
Tiesiogiai
15min be reklamos
Publikuota 2022 01 05, 21:01 Atnaujinta 2022 01 06, 13:38

Restauruotas tarpukario modernizmo perliukas Kaune leidžia žvilgterėti į tų laikų gyvenimą

Prieš keletą metų restauruotas vienas įspūdingiausių ir išraiškingiausių tarpukario modernizmo pastatų Kaune – Europos paveldo ženklu pažymėtas, į Kultūros vertybių registrą įrašytas, valstybės saugomas kultūros paveldo objektas – namas K. Donelaičio g. 19, savo formomis, ypač dideliu apvaliu langu erkeryje, tūrių santykiu ir derme traukia praeivių akį, išsiskiria iš kitų. Ilgai buvusį apleistą, avarinės būklės, nuo pastatymo 1933 m. nerenovuotą namą nusipirkęs Kauno verslininkas Zigmantas Dargevičius šį modernizmo architektūros perliuką 2018 m. restauravo ir atvėrė visuomenei.
K. Donelaičio g. 19, Kaunas
K. Donelaičio g. 19, Kaunas / Ramūno Guigos nuotr.

Žinomo vokiečių kilmės inžinieriaus architekto, nuo 1918 m. gyvenusio Kaune Arno Funko (1898–1957 m.) projektuotas gyvenamasis namas įtrauktas į architektūrinį maršrutą „Modernizmo atspindžiai laikinojoje Lietuvos sostinėje“.

Šis namas, kaip ir daugelis kitų Kaune išlikusių tarpukario modernizmo pastatų, pretenduoja būti įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Kruopščiai restauruotas namas, su meile atkurtos vidaus erdvės, restauruotos, atnaujintos interjero detalės, skoningai parinkti to laikotarpio baldai leidžia pajusti tarpukario laikų dvasią, suvokti modernizmo stiliaus novatoriškumą, įsivaizduoti, koks tai buvo gaivus iš Europos šalių žengiantis architektūros madų gūsis laikinojoje sostinėje, iliustruojantis ir europinio modernizmo istoriją.

Europos madų vėjai Kaune

Tarpukario Kaunas, tapęs laikinąja sostine, galima sakyti, sužydėjo iš mokslų Europos šalyse sugrįžusių ir modernizmo idėjomis užsidegusių jaunųjų architektų kūryba. Tą laikotarpį reprezentuojančius pastatus nesunku ir šiandien atpažinti – greta vertikalių buvo naudojama daug lenktų, iki tol neįprastų formų.

Gyvenamieji šio stiliaus namai išsiskyrė apvaliais išsikišusiais balkonais, apvaliais langais. Pabrėžiant inovatyvumą, buvo išmokta naudoti lenktą stiklą. Tai buvo mados klyksmas, kuriuo mėgavosi Kaunas. Modernizmo architektūra Lietuvoje įgavo ir tautinių bruožų, ypač fasadų ir vidaus dekore (sienas, grindis puošdavo nacionaliniai ornamentai, raštai).

Tai Kauno modernizmą išskyrė iš kitų Europos miestų. Ši stilistika ėjo koja kojon su jaunos, besikuriančios valstybės entuziazmu, tautiniu pakilimu, mokėjimu džiaugtis ir didžiuotis savo kultūra. Pastaraisiais metais suaktyvėjo ir pačių kauniečių susidomėjimas modernizmu, atsirado šio stiliaus „fanų“, įsirenginėjančių butus pagal tarpukario madą.

Jūratės Mičiulienės nuotr./Namas K. Donelaičio g. 19 pretenduoja būti įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą
Jūratės Mičiulienės nuotr./Namas K. Donelaičio g. 19 pretenduoja būti įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą

Ypač pasisekė namui K. Donelaičio g. 19. Restauruota ne tik jo išorė, bet ir viduje išlikusi autentika. Architektas A.Funkas didelį dėmesį skyrė savo projektuotų namų interjerams, pats juos kūrė ir fotografavo. Šiame name atsiskleidė jo, kaip funkcionalisto (modernizmo pakraipa), kūrybinės idėjos. Iš istorinių išlikusių nuotraukų, kurios, kaip spėjama, darytos paties A.Funko, galima susidaryti vaizdą, kaip atrodė šis butas.

Nuotraukos pagelbėjo ir restauruojant šį namą. Apžiūrint namą iš vidaus ir išorės matyti funkcionalizmui būdinga išorės ir vidaus vienovė. Šis stilius atsisakė dekoratyvumo, puošybos, kurią anksčiau mėgo istorizmo architektūra. Naująjį stilių A.Funkas buvo pamėgęs ir įsisavinęs (1924 m. baigė Berlyno Šarlotenburgo aukštąją technikos mokyklą, o tuo metu Vokietijoje jau didelį poveikį modernizmui darė bauhaus mokyklos idėjos).

Kultūros vertybių registro nuotr./2011 m. namas jau atrodė apleistas.
Kultūros vertybių registro nuotr./2011 m. namas jau atrodė apleistas.

Karo gydytojo P. Gudavičiaus sumanymą perpirko J.Iljinas

Dabar šiam pastatui prigijęs Prano Gudavičiaus ir Aleksandros Iljinienės namo vardas. Kas tie žmonės, tiek dėmesio skyrę savo gyvenamosios aplinkos architektūrai, estetikai? Dvi pavardės minimos dėl to, kad pirmasis (P. Gudavičius) planavo statyti namą, jau turėjo A.Funko parengtą projektą, bet jį perpirko kitas kaunietis (Jurgis Iljinas) ir pastatytą namą padovanojo savo žmonai Aleksandrai.

Išskirtinio namo K. Donelaičio gatvėje istorija, galima sakyti, prasidėjo, kai 1929 m. gretimame sklype (Gedimino g. 48/Donelaičiog. 21) buvo pastatytas art deco stiliaus keturių aukštų namas. Jį pasistatė P. Gudavičius – garsus to meto Kauno gydytojas terapeutas, baigęs Charkovo ir Berlyno universitetus, Pirmojo pasaulinio karo metais mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę, dirbęs fronto gydytoju, į Kauną grįžęs 1919 m.

Ramūno Guigos nuotr./Vakarinėje fasado sienoje tarp tikrų langų – ir jų imitacijos. Taip buvo daroma, jei langai toje vietoje nebuvo reikalingi, bet siekiama, kad fasadas atrodytų su vienodu, taisyklingai išdėstytu langų skaičiumi
Ramūno Guigos nuotr./Vakarinėje fasado sienoje tarp tikrų langų – ir jų imitacijos. Taip buvo daroma, jei langai toje vietoje nebuvo reikalingi, bet siekiama, kad fasadas atrodytų su vienodu, taisyklingai išdėstytu langų skaičiumi

Šį dabar į Kultūros vertybių registrą įtrauktą namą projektavo garsus to meto inžinierius architektas Edmundas Alfonsas Frykas (1876 – 1944). Jo projektuotų pastatų gausu visoje Lietuvoje. Šio namo pirmame aukšte P. Gudavičius gyveno su šeima ir buvo įkūręs savo kliniką. Kitus tris aukštus nuomojo.

Gretimame sklype P.Gudavičius planavo pastatyti dar vieną namą, kurį projektuoti patikėjo vienam garsiausių to meto funkcionalizmo architektūros kūrėjų A.Funkui. Išlikęs pasakojimas, kad apvalus langas namo projekte buvo užsakovo – karo gydytojo – pageidavimas, turėjęs priminti laivo iliuminatorių, pro kurį ilgesingai žvelgta į krantą ir laukta sugrįžimo namo.

Ramūno Guigos nuotr./Arno Funko projektuotas, 1933 m. pastatytas Aleksandros Iljinienės namas Kaune, K.Donelaičio g. 19, išsiskiria iš kitų gatvės pastatų
Ramūno Guigos nuotr./Arno Funko projektuotas, 1933 m. pastatytas Aleksandros Iljinienės namas Kaune, K.Donelaičio g. 19, išsiskiria iš kitų gatvės pastatų

Inžinieriui A.Funkui tik suprojektavus namą, elegancijos ir funkcionalizmo derme susižavėjo Iljinai. Jurgis Iljinas buvo aukštas Lietuvos geležinkelių pareigūnas. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad jis jau 1922 m. atstovavo Lietuvai Liucernoje vykusioje konferencijoje, kur buvo svarstomi susisiekimo Europoje reikalai. Iš P. Gudavičiaus perpirkęs sklypą ir projektą, 1933 m. pastatytą namą padovanojo savo žmonai Aleksandrai. 1934 m. dar buvo pristatyti priešgaisriniai laiptai vidiniame namo kieme.

Projekto autorius A.Funkas tuo metu bebaiginėjo Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultetą, tad savarankiškai imtis tokių darbų negalėjo. Statybos darbų priežiūrą vykdė ir parašą padėjo jo uošvis, VDU Technikos fakulteto profesorius Silvestras Grinkevičius. Vėliau pagal A.Funko projektus pastatyta Lietuvos draudimo bendrovės rūmai (1936 m.), Taupomųjų kasų rūmai – dabartiniai Kauno miesto savivaldybės rūmai (1939 m.), 18 gyvenamųjų namų.

Ramūno Guigos nuotr./Lenktas svetainės langas
Ramūno Guigos nuotr./Lenktas svetainės langas

A.Funkas projektavo ir su kitais architektais, pavyzdžiui, Lietuvos banko pastatą sukūrė kartu su Mykolu Songaila. A.Funkas suprojektavo ir pirmąjį šešiaaukštį namą Kaune, Vienybės aikštėje, kuris 1944 m. buvo susprogdintas.

A.Funko projektuotiems pastatams būdinga aiški planinė struktūra, saikingos, griežtos formos. Jo projektuose taikytos tuo laiku modernios karkasinės konstrukcijos, kurioms naudotos metalinės atramos, monolitinio gelžbetonio perdangos, stiklo ir nikelio deriniai. Vokiečių kilmės architektas 1944 m. su žmona Valerija pasitraukė į Vokietiją.

Iljinai gyveno šio namo antrame aukšte, o pirmame aukšte įrengtus du butus nuomojo. Tačiau šiuo naujuoju, moderniu namu pasidžiaugė neilgai, 1941 m. emigravo į Vokietiją. Namas buvo nacionalizuotas. Antrame aukšte Antrojo pasaulinio karo metais apsigyveno operos dainininkė Gražina Matulaitytė (1899 – 1993) su vyru estų poetu Aleksiu Rannitu. Iki 1944 m. G. Matulaitytė dainavo Kauno ir Vilniaus teatruose. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, nuo 1952 m. – į JAV. Gražinos sesuo Vincenta Matulaitytė-Lozoraitienė, nuo 1939 m. gyvenusi Romoje, – Stasio Lozoraičio, kandidatavusio į Lietuvos prezidentus, mama.

Ramūno Guigos nuotr./Prieškambaryje dėmesį atkreipia rytietiško stiliaus poilsio zona – alkova
Ramūno Guigos nuotr./Prieškambaryje dėmesį atkreipia rytietiško stiliaus poilsio zona – alkova

Sovietmečiu šiame name buvo įsikūrę įvairios įstaigos, jos pastato nerenovavo, todėl išliko daug autentikos.

„Autentika buvo matoma iškart. Čia niekas nepameluota“

Menu, architektūra besidomintis namo savininkas Z.Dargevičius prisipažino, kad jis ypač neabejingas senoviniams baldams, modernizmo stiliaus architektūrai. Būtent šis namas ir traukė verslininko akį.

„Man jis buvo labai gražus, – sakė jis. – Antrame aukšte, kur gyveno Iljinai, dabar yra interjero dizainerių ofisas, jis atviras visuomenei, susitarus dizainerės aprodo patalpas. Čia daug autentikos, pavyzdžiui, Afrikos juodmedžiu aptrauktos durys. Visas jas restauravome, kur trūko, ieškojom, pirkom, atnaujinom.

Ramūno Guigos nuotr./Afrikos juodmedžiu faneruotos durys išlaikę ir autentiškas rankenas
Ramūno Guigos nuotr./Afrikos juodmedžiu faneruotos durys išlaikę ir autentiškas rankenas

Didžiuojuosi durų rankenomis. Jos visos autentiškos, juvelyro atnaujintos. Viename kabinete išlikę originalios sieninės spintos. Trys patalpos – valgomasis, svetainė ir darbo kabinetas – buvo sujungti anfiladine tvarka, atskirtos stumdomomis pertvaromis. Radome tas vietas tiesiog ant parketo užmūrytas. Mūrines pertvaras išardėme, atkūrėme stumdomas pertvaras.“

Pasak restauruojant šį namą čia dirbusios architektės Rūtos Palytės-Biliūnienės, visa laimė, kad anksčiau čia buvo įsikūrę valdiškos įstaigos, tai jos per daug visko nepertvarkė. Pavyzdžiui, nuardžius užmūrytas pertvaras, buvo surastos durų sagtelės, bėgiai, žalvariniai rieduliukai.

Ramūno Guigos nuotr./Pasak architektės Rūtos Palytės-Biliūnienės, visa laimė, kad anksčiau čia buvo įsikūrę valdiškos įstaigos, tai jos per daug visko nepertvarkė
Ramūno Guigos nuotr./Pasak architektės Rūtos Palytės-Biliūnienės, visa laimė, kad anksčiau čia buvo įsikūrę valdiškos įstaigos, tai jos per daug visko nepertvarkė

„Visgi, autentika buvo matoma, juntama iškart. Čia niekas nepameluota. Kad ir apleistas buvo namas, bet tai netrukdė nustebti, suvokti jo vertę. Europoje nuo XX a. pradžios iki 8-o dešimtmečio gyvavusiam modernizmui buvo būdingas atsiradusių naujų konstrukcijų ir medžiagų (plieno, gelžbetonio) panaudojimas. Jų dėka buvo galima išgauti visai kitokias formas, imtis modernių sprendimų. Gelžbetonis leido iškišti balkonus ar atskiras namo dalis. A.Funkas tą puikiai įvaldė“, – sakė architektė.

Pasak jos, šiame name labai jaučiasi išorės ir vidaus harmonija, nes architektas A.Funkas ne tik namą suprojektavo, bet ir kūrė vidaus interjerą, numatė, kokie čia stovės baldai.

Kaip prisimena R.Palytė-Biliūnienė, pirmą kartą atėjus į pastatą, nors buvo pojūtis, kad čia nepaprastas, žadą atimantis architektūros kūrinys, tačiau vaizdas buvo apgailėtinas: avarinės būklės pastato stogas buvo kiauras, ankstesnių šeimininkų lopytas keliais betono sluoksniais.

Ramūno Guigos nuotr./Kabinetas su kampiniu langu
Ramūno Guigos nuotr./Kabinetas su kampiniu langu

„Nepamirškite, kad namas karą atlaikė, radom tokių vietų, kur per plyšius matėsi kiemas, – pasakojo architektė. – Pirmiausia gelbėjom stogą, sutvarkėme pagal šiuolaikinius reikalavimus. Atkreipkite dėmesį į vidaus apšvietimą. Modernizmui buvo madinga naikinti puošnius šviestuvus, o lempas taip sudėlioti, kad jų nesimatytų, tačiau būtų šviesu. A.Funkas tai puikiai įkūnijo.“

Elektros jungikliai – kaip iš vaikystės namų

Restauruojant autentiškų elektros jungiklių nebuvo išlikę, tačiau architektė buvo įsitikinusi, kad jie čia turėjo būti juodi, tokie, kokie ir jos vaikystės namuose Kaune buvo.

„Užsisakėm Vokietijoje, kur dalis tokių senų buvo surinkta iš žmonių, atnaujinta ir paleista į prekybą. Kiek trūko, nusipirkom naujų, dabar tokie vėl madingi ir gaminami, – pasakojo R.Palytė-Biliūnienė. – Laikiausi tokios idėjos, kad juodus elektros jungiklius reikia palikti tokiame aukštyje, kokiame jie ir buvo – maždaug ties viduriu sienos. Kur teko statyti naujus, jie jau baltos spalvos, kad ne taip kristų į akį, ir sumontuoti žemiau.“

Ramūno Guigos nuotr./Tarpukarį menantys elektros jungikliai
Ramūno Guigos nuotr./Tarpukarį menantys elektros jungikliai

Aprodydama patalpas architektė pagarbiai komentavo kiekvieną A.Funko sprendimą. Parketas paliktas autentiškas, tik švelniai nuskustas ir truputį palakuotas. „Restauruojant atradome įrodymų, kad būta jaukių, audeklą primenančių tapetų. Pamenu, įėjau į vieną parduotuvę ieškoti, o prieš akis – beveik tokie patys. Lydėjo sėkmė. Ventiliacijos grotelės kai kur liko autentiškos, kur trūko, radome įmonę, kuri padarė panašias“, – kūrybinėmis paieškomis džiaugėsi architektė. Iljinų bute išlikę visos senosios durys. Iš laiptinės į holą – net jų stiklas tas pats.

Afrikos juodmedžio faneruotė

R.Palytė-Biliūnienė atkreipė dėmesį į nematytą kambarių durų, pertvarų rėmų raštą. „Išsiaiškinome, kad durys faneruotos Afrikos juodmedžiu. Radome ir skirtingus raštus. Iš pradžių nesupratome, kodėl skiriasi. Pasirodo, vienur juodmedis iš kamieno, kitur – iš šaknų, todėl raštai skirtingi. Kur faneruotė buvo susidėvėjusi, tiesiog pakeitėme parsisiuntę nauja juodmedžio faneruote. Vienos sieninės spintos išorinis rėmas buvo susidėvėjęs, o iš vidaus – kaip naujas, todėl atsukome į išorę“, – pasakojo architektė.

Ramūno Guigos nuotr./Restauruota autentiška sieninė spinta
Ramūno Guigos nuotr./Restauruota autentiška sieninė spinta

Baldų nebuvo išlikusių, tačiau žinant laikmetį, buvo ieškota atitinkamo stiliaus. Antikvariniams daiktams neabejingas namo savininkas kartu su architekte tai darė su malonumu.

Valgomojo veidrodį architektė atkūrė. Iš nuotraukos buvo žinoma, kad šią patalpą puošė didelis, iš atskirų dalių sukomponuotas veidrodis. Jis nebuvo išlikęs. Įstaigoms, kurios čia sovietmečiu buvo įsikūrę, tokio veidrodžio nereikėjo, tad jo ir neliko. Dabar vaizdas beveik identiškas.

Ramūno Guigos nuotr./Valgomajame – laivo iliuminatorių primenantis apvalus autentiškas langas. Atkurtas iš skirtingų dalių sudėliotas veidrodis
Ramūno Guigos nuotr./Valgomajame – laivo iliuminatorių primenantis apvalus autentiškas langas. Atkurtas iš skirtingų dalių sudėliotas veidrodis

„Tai buvo labai modernus butas. Pasižiūrėkite į langus, koks jų atidarymas, kokia konstrukcija: vienos varčios, bet dvigubo anų laikų stiklo. Dabar mes vietoj to buvusios stiklo įdėjom dvigubo stiklo paketą. Visi langų rėmai, rankenėlės autentiškos, restauruotos. Garsusis namą puošiantis 2 metrų diametro apvalus langas ir anksčiau, ir dabar yra atidaromas.

Išsiskiriantis ir užapvalintas keturkampis langas. Iš kiemo pusės yra vietų, kur atrodo tarsi būtų užmūryti langai. Tačiau langų čia nebuvo, tai tik jų imitacija, kad fasadas atrodytų su vienodu, taisyklingai išdėstytu langų skaičiumi. Taip buvo daroma, jei langas toje vietoje nebuvo reikalingas“, – pasakojo architektė.

Ramūno Guigos nuotr./Modernizmas žavi neįprastais langais
Ramūno Guigos nuotr./Modernizmas žavi neįprastais langais

Rytietiška egzotika ir piramidės formos stoglangis

Prieškambaryje dėmesį atkreipia rytietiško stiliaus poilsio zona. Pasak architektės, tuo metu rytietiški inkliuzai buvo labai madingi. „Šis nišos pavidalo kampas vadinasi alkova, joje stovėjo minkšta tachta. Jau beveik buvome suradę panašią antikvarinę, bet keliais centimetrais buvo per ilga, netilpo. Todėl pastatėme senovinę sofutę su pufais.

Anksčiau alkovoje stovėjo modernus tiems laikams muzikos centras – lempinis radijas „Mende“ su patefonu. Tai buvo tų laikų technikos naujovė. Kol kas tokio aparato čia nėra. Apskritai, pirmiausia buvo svarbu atkurti erdves, o baldus ir visa kita galima bus ir palaipsniui“, – teigė architektė.

Ramūno Guigos nuotr./Rytietiškai alkovai trūksta tik kadaise čia stovėjusio lempinio radijo
Ramūno Guigos nuotr./Rytietiškai alkovai trūksta tik kadaise čia stovėjusio lempinio radijo

Sėdint alkovoje, pakėlus galvą į lubas jose buvo matyti piramidės formos stoglangis, aplink kurį ant stogo buvo numatyta įrengti oranžeriją, deja, sumanymas tarpukariu nebuvo įgyvendintas. Ši įstiklinta žiemos sodo patalpa su egzotiniais augalais dar tik planuojama įrengti. Pagal senąjį projektą yra žinomas jos plotas, o tūris paliktas laisvam architektų pasirinkimui. Naują oranžerijos projektą jau parengė architektai Jurgis Rimvydas Palys ir Ieva Jurgita Palytė-Veilandienė – tikri Kauno architektūros fanai.

Kaip matyti iš senos nuotraukos, ponios kambaryje buvo didelis apvalus veidrodis. Dabar šioje patalpoje dirba dizainerės, tai jų darbo kabinetas. Tačiau apvalus veidrodis jau kabo. Iš šio ponios miegamojo veda durys į vonią, iš vonios – į kambarį-drabužinę. Iš drabužinės galima patekti į darbo kabinetą. Vonioje išlikęs mažas plotelis autentiškų tamsiai raudonų plytelių leido atkurti ir visas sienas. Santechnikos privedimo vietos buvo matomos, todėl nesunku buvo sudėlioti ir įrangą sukurti kaip galima panašiau.

Ramūno Guigos nuotr./Po radiatorium rastos autentiškos tamsiai raudonos spalvos plytelės leido atkurti visą vonios kambarį
Ramūno Guigos nuotr./Po radiatorium rastos autentiškos tamsiai raudonos spalvos plytelės leido atkurti visą vonios kambarį

Patalpoje, kuri, pasak architektės, galėjo būti pono kabinetas, sieninės autentiškos spintos, jų rankenėlės, durys, buvo nudažytos pilkais radiatorių dažais. Restauravus, viską nuvalius ir nuskutus, sieninės spintos vėl atgavo ankstesnį vaizdą. Sieninės spintos tais laikais buvo labai madingos. Tai vienas iš modernizmo akcentų.

Netoli virtuvės, viršutiniame aukšte, buvo tarnaitės kambarėlis. Į jį veda autentiški laiptai su išlikusiais mediniais turėklais. Po laiptais įrengtas talpus sandėliukas. Iš virtuvės buvo galima patekti į terasą, o iš jos priešgaisriniais laiptais nusileisti į vidinį kiemelį. Kaip pasakojo architektė, turėklai, statramsčiai, žalvario apkalimai laiptinėje – autentika. Į projekte nurodytą sieninę laiptinės spintą sutilpo šiuolaikinės technikos valdymo pultai, mygtukai.

Ramūno Guigos nuotr./Restauruoti laiptai į tarnaitės kambarėlį. Po laiptais – sandėliuko erdvė
Ramūno Guigos nuotr./Restauruoti laiptai į tarnaitės kambarėlį. Po laiptais – sandėliuko erdvė

„Virtuvėje radome čiaupų privedimo vietą, tad ten pastatėme plautuvę. Šaldytuvų tais laikais nebuvo, bet buvo atitvertas, užmūrytas mažas virtuvės kampas su mažu langeliu į kiemą. Žiemą tai atstodavo šaldytuvą. Autentiškas langelis paliktas, o šioje vietoje pastatytas šaldytuvas, – pasakojo R.Palytė-Biliūnienė. – Jei nuotraukose matysite to laikmečio virtuves, tai jose dominuoja juodos ir baltos spalvos. Tokios ir dabar atkurtoje virtuvėje. Grindys likę iš autentiškų plytelių.“

Jūratės Mičiulienės nuotr./Modernizmo laikų virtuvėse dominavo baltos ir juodos spalvos. Tokios spalvas ir dabartinėje virtuvėje
Jūratės Mičiulienės nuotr./Modernizmo laikų virtuvėse dominavo baltos ir juodos spalvos. Tokios spalvas ir dabartinėje virtuvėje

Architektė atkreipkite dėmesį ir į autentiškus radiatorius. Įdomiausia, kad jie skirtingų dydžių, ir labai aukšti, ir labai žemi. Net šilumos reguliatoriai su žodžiais „šilta“ ir „šalta“ yra autentiški. Namo rūsyje buvo anglimi kūrenama krosnis. Gretimoje patalpoje, su pusiniais langais į vidinį kiemą, – kūriko butas.

Pirmame aukšte įrentus du butus Iljinai nuomavo. Dabar tai irgi nuomojami butai.

Sala tarp istorinio dizaino, šiandienos ir ateities tendencijų

„Mūsų tikslas – padaryti, kad ši erdvė būtų matoma, kad žmonės domėtųsi, nes čia tikrai yra kuo domėtis, – sakė restauruotame Iljinų bute antrame aukšte dabar įsikūrusios „Blank page studio“ vadovė, interjero dizainerė Rūta Bužinskaitė. – Mes siekiame šioje erdvėje apjungti Lietuvos gamintojus (baldų, aksesuarų ir kt.), norime, kad juos labiau žinotų ir Lietuvoje, nes dažniausiai jie būna pripažinti užsienyje, o namuose nelabai žinomi. Norime, kad ši erdvė būtų savotiška sala tarp istorinio dizaino, šiandienos ir ateities tendencijų.“

Ramūno Guigos nuotr./„Norime, kad ši erdvė būtų savotiška sala tarp istorinio dizaino, šiandienos ir ateities tendencijų“, – sakė restauruotame name įsikūrusios „Blank page studio“ vadovė, interjero dizainerė Rūta Bužinskaitė
Ramūno Guigos nuotr./„Norime, kad ši erdvė būtų savotiška sala tarp istorinio dizaino, šiandienos ir ateities tendencijų“, – sakė restauruotame name įsikūrusios „Blank page studio“ vadovė, interjero dizainerė Rūta Bužinskaitė

Kaip teigė dizainerė, labai dėkingas sutapimas, kad 2022 m. Kaunas tampa Europos kultūros sostine. Tai, pasak jos, yra ir gera proga patiems kauniečiams savo namuose apsidairyti, susimąstyti, kokiame name, tarp kokių baldų gyvena, kas išlikę nuo tarpukario. Galbūt daugeliui tai taps savotišku kultūrinio paveldo atradimu ir įvertinimu. Kaune tarpukario modernizmo išlikę gana daug.

Siekdami su juo plačiau supažindinti visuomenę, Architektūros ir urbanistinių tyrimų centro darbuotojai yra parengę virtualų maršrutą „Modernizmo atspindžiai laikinojoje Lietuvos sostinėje“, kurį sudaro 42 objektai, į kurį įtrauktas ir šis K. Donelaičio g. 19 esantis namas. Plačiau apie maršrutą: http://marsrutai.autc.lt/lt/marsrutas/6

Kultūros paveldo departamentas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje