„Jis šiek tiek primena kartuves. Tad žmonėms suprasti, kad čia švyturys, būna nelengva“, – neslėpė Č.Žemaitis. Jis įsitikinęs, jog antro tokio švyturio Lietuvoje nėra.
Išskirtinis objektas – XVII a. Klaipėdoje stovėjusio miesto švyturio analogas. Iš ąžuolo masyvo sukurtas švyturys veikia panašiu principu, kaip pakeliami tiltai, viduramžiais vedę į pilis: geležinis varpas, į kurį sudėtos malkos uždegamos, rankiniu būdu iškeliamas į kelių metrų aukštį.
Šturmų švyturio šviesa sklinda toli – Žemaičiai sako, kad Nida, Preila ir Pervalka, esančios anapus marių ir nuo Šturmų kaimo nutolusios keliolika kilometrų, jį tikrai mato. Jei varpas prikraunamas ąžuolinių malkų, jos dega tris valandas.
Be švyturio savojo Šturmų uosto Asta ir Česlovas nebeįsivaizduoja. Nors neatmeta, kad kada nors čia atsiras ir dar vienas švyturys – tik nebe medinis, o akmeninis.
Vietoje švediško iškilo lietuviškas
Apie švyturį Žemaičiai pradėjo galvoti dar net neturėdami nuosavybės pamaryje. Vos tik įsigiję ūkį, kuriame ruošėsi kurti verslą – restoraną ir viešbutį, jie sugalvojo pavadinimą „Šturmų švyturys“. Po to kelio atgal nebebuvo – švyturio šiai vietai būtinai reikėjo.
„Restorane ant židinio yra paveikslas su švyturiu. Ant jo užrašyta data: 200... – tuščią tarpą palikau skaičiui įrašyti, nes nebuvo aišku, kada pastatysime.
Tuomet atėjo krizė, nunešusi mano planus pastatyti akmeninį švyturį, kuris turėjo stovėti vietoje rūkyklos. Tačiau švyturio vis tiek norėjome – taip atsirado medinis“, – pasakojo Č.Žemaitis.
Į keliones po Prancūziją, Vokietiją, Skandinaviją išsiruošusi šeima visuomet sustodavo apžiūrėti pakeliui matytų švyturių, taip pat pirkdavo knygas apie juos.
Šiaurės, Baltijos jūros yra pavojingesnės nei pietiečių, tad ir švyturiai čia tiesiogine žodžio prasme tarnavo žmonėms, gelbėjo jų gyvybes.
„Mane visada labiausiai domino Šiaurės šalių švyturiai – jie su stipresniu charakteriu, griežtesne architektūra.
Mano nuomone, jie iš tiesų gelbėjo žmonių gyvybes, rodydami jiems kelią į namus – mūsų jūros – Šiaurės, Baltija – yra pavojingesnės nei pietiečių.
Tad nusprendęs statyti švyturį Šturmuose, norėjau, kad jis būtų panašus į Stokholmo švyturį, skirtą kelto „Estonia“ tragedijai atminti. Buvau atsivežęs jo graviūrą. Ją parodžiau Simui (architektas ir laivadirbys S.Knapkiui, – aut. past.). Sutarėme, kad statysime“, – pasakojo Č.Žemaitis.
Tačiau po kurio laiko S.Knapkis „Šturmų švyturio“ šeimininkams parodė Ch.Hartknocho graviūrą, kurioje buvo matyti 1684 m. Klaipėdoje prie išėjimo į jūrą stovėjęs medinis švyturys. Švediškas buvo gražesnis, tačiau medinis – artimas šiam kraštui.
„Kadangi visą aplinką buvome nusprendę kurti autentišką, ir švyturį nutarėme daryti medinį. Nors ir negražus, sunkiau pakeliamas, bet mūsų kraštui būdingas“, – apie neįprasto švyturio atsiradimą pasakojo Č.Žemaitis.
Uždegamas ypatingomis progomis
Sudalyvauti ritualą primenančiame švyturio uždegimo procese gali visi „Šturmų švyturio“ svečiai. Tiesa, tai daroma tikrai ne kasdien, tik ypatingomis progomis, pavyzdžiui, minint šeimai svarbias sukaktis, švenčiant Jonines, Naujuosius metus.
„Šio ritualo mūsų nuolatiniai svečiai, kurių dalis Naujuosius Šturmuose sutinka jau ne vienerius metus, labai laukia. Visi susirenka ir stebi, kaip Česlovas krauna malkas, paskui pakelia varpą.
Žiūrėdami į degančią ugnį išgeriame šampaną ir keliaujame atgal į restoraną, kur jau laukia mano desertas“, – apie įprastą Naujųjų metų sutikimą Šturmuose pasakojo A.Žemaitienė.
Padėjo rasti kelią namo
Tiesioginę savo paskirtį – rodyti kelią iš marių grįžtantiems žvejams ir keliautojams – Žemaičių švyturys atliko tik kartą.
„Tąkart grįžome iš vienos savo ekspedicijų iš Klaipėdos. Plaukėme su kurėnu, kurio autorius, kaip ir švyturio, – Simas (S.Knapkis – aut. past.). Buvome maždaug 3 km nuo Šturmų kaimo, kai staiga sutemo. Žinojau, kad krantas arti, bet kur – nemačiau. Paskambinau žmonai ir paprašiau užkurti švyturį.
Kai darbininkai tai padarė, viskas buvo aišku – labai smagiai grįžome į krantą, lydimi šiltos savo švyturio liepsnos“, – pasakojo švyturio šeimininkas.
Mums pasisekė – tą vakarą, kai lankėmės „Šturmų švyturyje“, oro dievai buvo palankūs ir Žemaičiai galėjo uždegti savo švyturį. Stebint archaišką procesą ir patiems keliant varpą pasijunti vietos dalimi – tyloje spragsinti ugnis veikia kažkaip magiškai: ramina ir tarsi suteikia vilties.
Šiuo metu Lietuvoje oficialiai registruoti 7 švyturiai – visi jie yra valstybiniai. Privačių apskaita nevedama.
Pirmieji jų prie Baltijos jūros ir Kuršių marių buvo pastatyti XVIII a. pab. – XIX a. pr. Seniausias iš jų yra Klaipėdos švyturys, kuris stovi išlikęs nuo 1798 m.
1819 m. Klaipėdos švyturys buvo paaukštintas (projekto autorius – Samuelis Irentalis), jame įrengta nauja žibintų sistema, kurią sudarė 13 varinių poliruoto sidabro plokštelėmis dengtų atšvaitų, apšviestų 13-os lempų, kūrenamų alyva. Tuomet jūroje švyturio šviesa sklisdavo toliau – maždaug 30 km.
Tiesa, iki šių dienų iš senojo švyturio autentiška išliko tik 4 metrų cokolinė dalis. Per Antrąjį pasaulinį karą jis buvo visiškai sugriautas, 1945 m. atstatytas, o iš naujo perstatytas 1953 m.
Dabartinio švyturio aukštis – 44 metrai. Atstumas nuo jūros – 500 m. Signalas matomas iš 33 kilometrų.
Daugelis klaidingai įsivaizduoja, jog patekti į švyturius neleidžiama. Iš tiesų jie atviri visuomenei. Žinoma, ekskursijos vyksta tik iš anksto susitarus.
Kviečiame pasidairyti po Šventosios ir Nidos švyturius ir pasigėrėti panorama, atsiveriančia iš jų.
