Dabar populiaru
Tiesiogiai
15min be reklamos
Publikuota 2022 11 13, 17:49

Šūdnagių gintaro kasyklų beieškant: Friedricho Wilhelmo Stantieno bandymai pralobti

Į putojančias Baltijos bangas įsibridę, ilgakočiais graibštais ginkluoti gintaro žvejai yra tapę kone neatsiejama mūsų pajūrio kultūrinio kraštovaizdžio dalimi, tačiau daug mažiau žinoma apie kitą praeityje naudotą šios žaliavos gavybos būdą – kasimą.
Gintariniai papuošalai
Gintariniai papuošalai / 123RF.com nuotr.
Temos: 2 Istorija Gintaras

Bene labiausiai pagarsėjo legendinės firmos „Stantien & Becker“ istorija, kai du vietiniai verslininkai žemkasėmis darbavosi Kuršių mariose ir nuo 1862 m. per beveik tris dešimtmečius iškasė per 2 250 tonų gintaro, rado ir visame pasaulyje išgarsėjusį vadinamąjį Juodkrantės lobį su akmens amžiaus laikų gintaro dirbiniais, amuletais.

Tačiau mažiausiai nagrinėta yra minėtos bendrovės įkūrėjo ir būsimojo gintaro magnato, milijonieriaus, klaipėdiečio Friedricho Wilhelmo Stantieno (1817-1891) karjeros aušra, kuri nebuvo susijusi su plačiosiomis mariomis. Pirmieji jo bandymai pralobti iš gintaro nuveda į rytinį krantą, vietovę šalia Karaliaus Wilhelmo kanalo: ji vadinosi dabar mažų mažiausiai keistai skambančiu Šūdnagių pavadinimu.

Priekulės akcentas

Apie tai, kad gintaras XIX a. buvo kasamas ne tik gilinant farvaterį (laivakelį) Kuršių mariose, jūros dugne ties Palmininkais (dab. Jantarnyj) Kaliningrado srityje, bet ir žemyninėje dabartinės Lietuvos dalyje, trumpai užsimenama ne vienoje knygoje.

Archeologė, Klaipėdos universiteto doc. dr. Audronė Bliujienė 2007 m. išleistoje monografijoje „Lietuvos priešistorės gintaras“ rašė, jog tuomečio Mėmelio verslininkas F.W.Stantienas ne iš karto užsikrėtė gintaro karštine.

„Jo veikla buvo labai įvairiapusė: jis turėjo laivą, restoraną, vertėsi žvejyba, be to, turėjo žemės sklypą Klaipėdos senamiestyje bei malūną Rumpiškėje (dabar Klaipėdos miesto dalis). Jau nuo 1852 m. pradžiosF.W. Stantienas gintaro ieškojo savo sklype, vėliau pievoje prie Priekulės“, – informaciją pateikė mokslininkė.

Trupinėlių apie tokią veiklą pažėrė ir vokiečių žurnalistas, rašytojas Ottas Glagau (1834-1892), kuris keliavo po Prūsiją ir dabartinę Lietuvą. Savo įspūdžius jis aprašė Tilžėje 1869 m. išleistoje kygoje „Lietuva ir lietuviai“ (vok. „Littauen und die Littauer“).

„Tūkstančius metų gyventojai nesitenkindavo tuo, ką jūra pati savo noru įduodavo jiems į rankas, bet buvo prasimanę semtis gintarą, nešamą bangų keterų, graibytis jį iš jūros dugno, o pakrantėje ir net krašto gilumoje kastis iš žemės, ir vis su didžiausia sėkme, su nuostabiai puikiais rezultatais.

Pagal senus žemėlapius lokalizavus gintaro kasyklų vietą, teko paklaidžioti ieškant bent kažkokios žymės, suflerio, rudimento, liudijančio apie ją.

Neretai vienas kastuvo dūris iškeldavo į dienos šviesą sunkius daugelio svarų gabalus nuo 1 000 iki 40 000 talerių vertės“, – rašė jis ir čia pat pridūrė, kad visi šie radiniai nublanksta prieš milžiniškus „Stantien & Becker“ eksploatuotus gintaro klodus, slūgsančius Kuršmarėse.

O.Glagau skurdžiai pažymi, jog prieš tai „gintaras buvo kasamas priešpriešiniame marių krante ties Priekule, tačiau gavyba menkai apsimokėjo, ir kasyklos vis buvo užmetamos“.

Prūsijos geologas ir rašytojas Hansas Hessas von Wichdorffas (1877-1932) veikale „Kuršių nerijos geologija“ (vok. „Geologie der Kurischen Nehrung“), išleistame 1919 m., taip pat linksniuoja Priekulę.

Mokslininkas aiškina, kad gintaras dar priešistorės laikais (mūsų Baltijos gintarui – apie 55 mln. metų) iš Jutlandijos pusiasalio archajiškų upių srovių buvo nešamas į dabartinės Baltijos pakrantę.

Nemuno deltos, Priekulės apylinkėse jis atsirado tada, kai dar nebuvo Kuršių nerijos, marių, todėl ir slūgso po žeme iš pirmo žvilgsnio ten, kur jo lyg ir neturėtų būti.

Palyginus žemėlapius, kuriuos skiria per šimtą metų, pavyko aptikti nepakitusių iki mūsų darinių: senkelių, miško kvartalinių linijų ir kt.

Šūdinas reikalas

1938 m. laikraštyje „Vakarai“ išspausdintame Miko Gudaičio straipsnyje „Mūsų krašto auksas“ greta Priekulės bene pirmą kartą paminimas ir Šūdnagių pavadinimas.

„1857 m. Priekulės dvaro savininkas Sperberis rado savo pievose, grabes (griovius – aut. past) bekasant, gintaro ir pardavė jį tais metais už 2 000 dolerių.

Tais pačiais metais Wilhelmas Stantynas pradėjo kasti gintarą pas ūkininką Šūdnagį, Šūdnagiuose, pievoje, tarp girios ir kanalo (Karaliaus Wilhelmo – aut. past.).

Sekančiais metais valdžiai bageriuojant (rausiant žemkasėmis – aut.past.) marių vagą ties Juodkrante, darbininkai iškastame smėlyje atrado gintaro, kurį parduodavo karčiamoje.

Stantynas turėjo Rumpiškėj malūną ir kai jis išgirdo apie radimą, tai jis spėjo, kad gintaro gysla eina nuo Priekulės, iš kur jis kasė gintarą, ant Juodkrantės. Jis kasė toliau ir paskui pasiskolino rankinę žemsemę ir ėmė ieškoti gintaro Kuršių mariose“, – pikantiškas detales aprašė M. Gudaitis.

Tik po to, anot šio žurnalisto, F.W.Stantienas „pasiėmė kompanijonu žydelį Bekerį (Moritzą Beckerį – aut. past), kuris anksčiau turguj pardavinėjo miltus ir sudarė firmą Stantien ir Beker.

Tai firmai prisidėjo daugiau Klaipėdos ir Dancigo (dabartinio Lenkijos miesto Gdansko – aut. past.) pirklių“. Firma „Stantien & Becker“ Klaipėdoje įkurta 1858 m.

Taigi, remiantis šia informacija F.W.Stantieno pirmosios gintaro kasyklos reikėtų ieškoti kažkur ties Šūdnagių kaimu, kurio dabar nė ženklo nebelikę.

Be kita ko, toks keistokas gyvenvietės pavadinimas turi ir savotišką „giminaitį“: dabartiniame Klaipėdos rajone, apie 3 km į pietryčius nuo Kretingalės, dar prieškariu egzistavęs Šūdbarzdžių (vok. Schudebarsden) kaimas. Dabar tokio pavadinimo žemėlapiuose nebėra, išsiplėtusi gyvenvietė turi Kėkštų pavadinimą.

Galima tik spėlioti, dėl kokių priežasčių radosi tokie keisti kaimų pavadinimai. Veikiausiai abu – asmenvardinės kilmės. Tačiau kokiu būdu žmogus gavo Šūdnagio ar Šūdbarzdžio pavardę? Turbūt iš pradžių tai buvusios pravardės, o jų kilmę paaiškinti dabar įmanoma tik subjektyviomis prielaidomis.

Tarkime, daug laukuose, žemėse, prie gyvulių ar tvarte dirbęs vyras vaikščiojo nuolat purvinomis panagėmis, tad jį ir praminė Šūdnagiu, o ilgainiui tai tapo pavarde. Išskirtinės rudos spalvos barzdą turėjusiam Mažosios Lietuvos gyventojui galėjo prilipti Šūdbarzdžio pravardė (pavardė).

Anot KU istoriko prof. Vasilijaus Safronovo, Šūdnagiai (vok. Schudnaggen) – tai buvęs kaimas 5 km į šiaurės vakarus nuo Priekulės, 4 km į pietryčius nuo Kairių.

„1785 Lusgalben Nicklaus arba Schudnagen paminėta kaip Įsruties apskrities Priekulės valsčiaus karališkoji valstiečių vietovė su 4 ugniakurais.

1905 m. buvo Klaipėdos apskrities Dituvos valsčiaus kaimo bendruomenė su 21 gyvenamuoju namu, 127 gyventojais (120 lietuvių), 1910 – 121 gyventoju.

1939 m. Šūdnagiai sujungti su Vaškiais ir Dercekliais į Derceklių kaimo bendruomenę. Priklausė Priekulės parapijai. Pokariu pateko į Dituvos kolektyvinių sodų teritoriją“, – rašoma interaktyvioje Mažosios Lietuvos enciklopedijoje.

Schudnagen vietovė jau pažymėta 1796-1802 m. Prūsijos kartografo Friedricho Leopoldo von Schröterio (1743-1815) sudarytame žemėlapyje, tačiau labai abstrakčiai.

Friedrichą Wilhelmą Stantieną su partneriu Moritzu Beckeriu išgarsino mariose aptikti akmens amžiaus gintaro dirbiniai (nuotraukoje – rasto amuleto replika).

Kasyklų vieta

Norint surasti tikslią F.W.Stantieno gintaro kasyklų vietą teko analizuoti ne vieną senovinį žemėlapį, lyginti juose esančią kartografinę medžiagą su dabartine situacija.

Po daugybės paieškų 1893 m. žemėlapyje pavyko rasti tai, kas vainikavo ilgą darbą: visiškai šalia Karaliaus Wilhelmo kanalo, keli kilometrai į pietvakarius nuo Šūdnagių kaimo ir apie 7 km į šiaurės vakarus nuo Priekulės, vokiečių kalba aiškiai parašyta: „Bernstein Gruben 1860“.

Pažodžiui į lietuvių kalbą verstųsi „gintaro duobės“, tačiau net nekyla abejonių, jog turimos omenyje Baltijos aukso kasyklos. Tos pačios, kurios minimos 1938 m. straipsnyje, kadangi visiškai šalia yra Šūdnagių kaimas, kurio trobos išsibarsčiusios, o tolimiausios yra kaip tik šalia kasyklų.

Šiame žemėlapyje greta išganingojo įrašo nupiešta ir netaisyklingo stačiakampio užapvalintais galais bei vingiuotais kraštais struktūra. Atkreiptinas dėmesys, jog ši vieta 1893 m. pažymėta pievose, tačiau visai netoli Lūžijos (dab. Kairių) miško.

Atsekti tikslią kasyklų vietą buvo išties nelengva: teko naudotis 1893 m., 1936 m. ir dabartiniais žemėlapiais, lyginant juos ir ieškant nuo XIX a. pab. nepakitusių elementų: tebestovinčių namų, besidriekiančių miško kvartalinių linijų, kelių ir kt.

XXI a. vaizdas išties nė iš tolo nebeprimena XIX a., tačiau buvo už ko užsikabinti: visuose žemėlapiuose pažymėtas iki šiol nepakitusia trajektorija einantis senkelis iš Vaškių kaimo link Karaliaus Wilhelmo kanalo.

Tuomet išnagrinėtos miško kvartalinės linijos, kanalo aplinkoje esantys mažesni vandens grioviai, Šūdnagių, Vaškių namų situacijos. Gerai paanalizavus paaiškėjo, kad iki mūsų dienų išliko nepakitusios kai kurios (bei esančios šalia „Bernstein Gruben“) minėto miško kvartalinės linijos.

Važiuojant keliu nuo Vaškių link kanalo, jį pasiekus reikėjo judėti palei kanalą pietryčių link ir skaičiuoti statmenai jo einančias miško kvartalines linijas. Ta, kuri pažymėta 1893 m., išliko iki mūsų dienų. Už apie 500 m nuo jos – ieškomų kasyklų vieta.

Tad ją pavyko rasti pirmiausia teoriškai, pagal žemėlapius, ir pasižymėti tikslias koordinates. O nuvykus į vietą patirti ne atradimo, o savotiško nusivylimo jausmą. Nieko panašaus į gintaro kasyklų karjerą nebėra.

Tiesa, reikia įvertinti ir galimą XIX a. pab. žemėlapio paklaidą: jame kasyklos nubraižytos prie pat kanalo, tačiau jos galėjusios būti ir keliasdešimt metrų toliau į rytus.

Todėl logiškai mąstant, jei buvo eksploatuojamas karjeras, kasamas gintaras, ši vieta turėjusi likti kaip vandens pilna kūdra. Veikiausiai prieš šimtmetį apsodinant kasyklų plotą mišku duobė ar duobės buvo užversti žemėmis, paviršius – išlygintas, kad galėtų augti medžiai.

Ir vėl pasitelkiant logiką net ir tokiu atveju turėtų būti suflerių: užpylus karjerą dirvožemis galėjęs likti šlapias, o jis tinkamas tik tam tikriems medžiams augti.

Pavyzdžiui, juodalksniams, plaukuotiesiems beržams. Na, o tokią vietą – šlapią, pelkėtą beržyną – keliasdešimt metrų nuo XIX a. pažymėtų kasyklų išties pavyko rasti.

Ilgas, bet pasiutusiai įdomus kelias Šūdnagių gintaro kasyklų link, ir kartais džiaugsmo suteikia ne rezultatas, o pats procesas. Šis atvejis – būtent toks.

Vakarų ekspresas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje