Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 18d. 14:55

Svečiuose pas benediktines: kančios diržai, žudynių laiptai bei sensacingai atrasta archeologinė mįslė

Svečiuose pas Kauno seseris benediktines
Aliaus Koroliovo nuotr. / Svečiuose pas Kauno seseris benediktines

Kauno seserų benediktinių vienuolyne pluša statybininkai – tvirtinami namo, kuriame gyveno visoje Europoje žinomas palaimintasis Teofilius Matulionis, pamatai. Sovietmečiu šis pastatas buvo užleistas pasauliečiams, vienuolės su teismo pagalba jį atgavo tik prieš keletą metų. Tikėtina, kad šis namas slepia kur kas didesnį turtą – vykdant statybas, manoma, atrasta Kauną juosusios sienos dalis.

Ekskursiją po vienuolyno, kuriame šiuo metu glaudžiasi 24 seserys benediktinės (vyriausiajai – 96-eri, jauniausiai – 24-eri), kompleksą pradėjusi sesuo Gabrielė papasakojo, kad tvarkomame pastate 1936-1943 metais gyveno palaimintasis T.Matulionis, tapęs benediktinių bažnyčios Kaune rektoriumi. Gyvendamas pas vienuoles, jis nacių okupacijos metais gelbėjo žydų vaikus.

Namas Kauno seserų benediktinių vienuolyne, kuriame gyveno Teofilius Matulionis
Namas Kauno seserų benediktinių vienuolyne, kuriame gyveno Teofilius Matulionis

„T.Matulionis išgelbėjo ir žymią visame pasaulyje pianistę Esterą Elinaitę. Ji su mama turėjo būti uždaryta į getą, bet mama dukrą atvedė pas Teofilių, kad pasirūpintų vaiku. Teofilius nuvedė mergaitę pas seseris benediktines, kurios ją slėpė.

Žinote, kaip vaikai buvo pargabenami iš geto? Paimdavo pintinę, derva ištepdavo, kad neskęstų upėje, pridėdavo, pavyzdžiui, maisto, ir siųsdavo į getą. Gete gydytojai suleisdavo gelbėjamam vaikui vaistų, kad nepabustų vidury upės. Taip vaikai, įvynioti į kailius, atsirasdavo Čiobiškio prieglaudoje, kuri priklausė seserims. Nugalėjo žmogiškumas. Nors vykdytos nuolatinės kratos, seserys nebuvo sušaudytos ar ištremtos. Viena iš seserų, tiesa, dėl platinimo maldaknygių, o gal kad jos šeimos narys – partizanas, buvo išvežta į lagerį“, – atskleidė sesuo Gabrielė.

Sesuo Gabrielė
Sesuo Gabrielė

Paklausta, ar yra išlikę kokių palaimintojo daiktų, ji patikino, kad viskas, kas surasta, atiduoda muziejui, tačiau T.Matuliono atlikti darbai bažnyčioje skelbia jo atminimą ir šiais laikais. Pavyzdžiui, 1940 metais užsakyti ir iš Miuncheno pargabenti įspūdingi vitražai. Jei geriau į juos įsižiūrėtumėte, vienoje vietoje išvystumėte kiaurai perskrodusios, bet vitražų į šipulius nepavertusios kulkos žymę.

T.Matulionio įrengtas altorius Šv. Mikalojaus bažnyčioje
T.Matulionio įrengtas altorius Šv. Mikalojaus bažnyčioje

„T.Matulionis įrengė visą bažnyčios altorių. Palaimintojo palikimas mums – kasdien vykstanti Švč. Sakramento adoracija“, – patikino vienuolė, pripažinusi, kad itin trūksta patalpų sielovadai, kur galima būtų priimti vaikus, besiruošiančius Pirmajai Komunijai, tad atnaujinamas namas, kuriame gyveno T.Matulionis, būtent tam ir pasitarnaus.

Pašnekovė papasakojo, kad pastatas statytas 1930 metais, sovietmečiu jame apgyvendintos pasauliečių šeimynos. Atgauti tai, kas priklauso vienuolynui, turėti vientisą kompleksą (kleboniją, bažnyčią, vienuolyną ir svečių namus), seserims benediktinėms, kartu su miesto valdžia, pavyko tik prieš keletą metų – teismo būdu. Kai yra svetimų žmonių vienuolyno teritorijoje, vienuolėms nėra itin malonu.

Atkasė archeologinę mįslę

Anot Kauno miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjo Sauliaus Rimo, visas šio vienuolyno kompleksas yra saugomas valstybės, todėl pirmiausiai vienuolės pagalbos, norint sutvarkyti namą, kuriame gyveno T.Matulionis, kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą.

„Bus taikomas sudėtinis tvarkybos darbų finansavimas – kažkiek prisidės departamentas, kažkiek – savivaldybė. Kadangi šis istorinis, ypatingos kultūrinės paskirties pastatas statytas tais laikais, kai apie hidroizoliaciją nebuvo žinoma, labai kentėjo pamatai. Drėgmė mūrais kildavo į viršų, kentėjo sienos, atšokinėjo tinkas. Nuspręsta, kad pastatą reikia tvarkyti etapais. Pirmiausiai – įrengti hidroizoliaciją. Taikome injekcinę hidroizoliaciją, kuri paplitusi užsienyje, bet pas mus – dar naujas dalykas. Kas 12-15 centimetrų sugręžiojama siena ir daromos skystos hidroizoliacijos injekcijos. Kiti etapai – stogo, durų, langų, sienų tvarkymas, apšvietimo įrengimas. Pagal paveldotvarkos programą šiemet tam savivaldybė skyrė 90 tūkst. eurų“, – žvelgiant į pastatą, atliekamus darbus pristatė S.Rimas.

Sesuo Gabrielė ir Saulius Rimas
Sesuo Gabrielė ir Saulius Rimas

Jis atskleidė, kad ėmus tvarkyti vienuolynui priklausantį pastatą, šių metų vasaros pabaigoje buvo atkasta tikrų tikriausia archeologinė mįslė – sienos, manoma, kadaise juosusios Kauną, dalis. S.Rimo žiniomis, iki šiol rašytiniuose šaltiniuose keltos tik versijos, kad galimai šioje vietoje galėjo driektis siena.

„Pačios plytos, ekspertų teigimu, yra tokio pačio formato, kaip ir Kauno pilies, tad siena galėjo stovėti tarp XIV ir XVII a. Reikia platesnių tyrimų. Ilgą laiką manyta, kad išlikusi tik mūrinė sienos dalis, vadinamasis malūnininko bokštas, kuri matoma prie Kauno valstybinio muzikinio teatro. Jei pasitvirtintų, kad čia tikrai atkasta miestą juosusios sienos dalis, tai būtų nemaža sensacija. Buvo manoma, kad daugiau mūrinės sienos ir nėra buvę, kad kitos atkarpos buvusios medinės. Ši atkasta vieta prašosi tolimesnių tyrinėjimų. Reiktų tikrinti po pastatu ir po gatve“, – patikino S.Rimas.

Manoma, kad atkasta senąjį Kauno miestą kadaise juosusios sienos dalis
Manoma, kad atkasta senąjį Kauno miestą kadaise juosusios sienos dalis

Tokios formos bokštų – tik du Europoje

Su seserimi Gabriele stabtelėjome prie Šv. Mikalojaus bažnyčios. Šaltiniuose buvo minima, kad ji pastatyta „tiesiai už Kauno sienos“. Kadaise ji buvo laikoma pirklių bažnyčia: atplaukę į jomarką Rotušės aikštėje, pirkliai užsukdavo paprašyti „kad parduotų“, o grįždami jau dėkodavo „už tai, ką pardavė“.

Įžengę į jos vidų, nusikėlėme atgal į XV a. Ant sienų – XVII bei XVIII a. tapyti paveikslai, altorius likęs toks, kokį jį įrengė T.Matulionis. Šalia bažnyčios išlikęs jo 1937 metais statytas kryžius. Vienuolės nori jį restauruoti, nes gali ir nebeatlaikyti artėjančios žiemos – visas sukrypęs.

Jei pasitvirtintų, kad čia tikrai atkasta miestą juosusios sienos dalis, tai būtų nemaža sensacija.

„XVII a. Šv. Mikalojaus bažnyčia jau buvo apleista ir niekam nereikalinga. Karalius Zigmantas Vaza sutiko perleisti ją benediktinėms. Pirmosios seserys benediktinės čia, į Kauną, atvyko 1623 metais. Kiek anksčiau Našlaitėlis Radvila buvo iškėlęs mintį, kad jeigu nėra žmonių, kurie melstųsi už valstybę ar karalystę, ta valstybė ar karalystė yra žlugusi. Dėl to kiekvienas valdytojas norėdavo savo žemėse turėti vienuolynus, kad vienuoliai melstųsi už jį, jo šeimą, giminę.

Pirmasis LDK žemėse funduotas moterų vienuolynas buvo būtent benediktinių. XVI a. pabaigoje jis buvo įkurtas Nesvyžiuje. Į šį vienuolyną patekdavo visų didikų dukterys. Tarp jų papuolė ir sesuo Ona Eufemija Skorulskytė. Jos tėvas sumąstė, kad reikia arčiau namų vienuolyną funduoti – taip Kaune atsiranda benediktinės“, – Kauno vienuolių benediktinių istoriją trumpai nupasakojo sesuo Gabrielė, pakvietusi užlipti į vieną iš dviejų varpo formos varpinės bokštų Europoje.

Benediktinių vienuolynas
Benediktinių vienuolynas

Lipant į bokštą, galima apžiūrėti XV a. menančius frontonus. Aprodė sesuo Gabrielė ir vienuolių pamaldumo reliktus – metalinius diržus su spygliais, kuriuos vienuolės nešiodavo ant pliko kūno. Kartais iš tų kūnų tuos diržus tekdavo išplėšti – jie būdavo tarsi suaugę su oda.

Benediktinių vienuolynas
Benediktinių vienuolynas

„XVII a. seserims benediktinėms priklausę palivarkai užėmė didžiąją dalį Kauno teritorijos – iki pat Kačiūniškės dvaro, Paštuvos, Pažaislių“, – pasiūlydama prisėsti ant ypatingų laiptų, toliau faktus ėmė dėlioti ekskursijos vedlė, vienuolyno archyvus nagrinėjanti jau ne vienerius metus.

Pražūtingų laiptų legenda

Ant mūsų apsėstų vienuolyno laiptų, pasak sesers Gabrielės, XVII a. vykusio karo metu buvo išniekintos, nužudytos ir po jais palaidotos seserys.

„XVII a. viduryje buvo siūloma Kauną apleisti, nes čia buvo tik lavonai, puvėsiai. Yra tikimybė, kad ant šių laiptų buvo nužudytos kelios seserys, bet nemasiškai, kaip skelbia legendos. Vilniaus vienuolyne išties buvo nužudytos beveik visos seserys, tik kelioms pavyko pabėgti. Jos atbėgo į Kauno vienuolyną ir kartu parsinešė savo didžiulį skausmą. Taip, legenda, matyt, ir gimė“, – istoriją nupasakojo sesuo Gabrielė.

Pasak jos, labai svarbūs benediktinių vienuolynui yra 1864-ieji metai, kuomet caras ėmėsi uždarinėti vienuolynus. Tačiau Kauno benediktinių vienuolyno jis nedrįso panaikinti. Kodėl?

„Tuo metu vyko smulkiųjų bajorų sukilimas. Jeigu būtų sukilę visi stambieji bajorai... Būtų blogai. O juk tų visų stambių bajorų dukterys tuomet sėdėjo mūsų vienuolyne. Todėl caras nusprendė Kauno benediktinių neliesti, tik uždraudė į vienuolyną priimti naujas vienuoles. Seserys sugalvojo gudrybę. Kai ateina nauja sesuo, jai reikdavo kiek palaukti. Mirdavo kokia sesuo, kurios vardą valdžia turėjo sąrašuose, ją palaidodavo po bažnyčia, o naujajai seseriai suteikdavo mirusiosios vardą. Tikrindavo vis, o tų vienuolių skaičius kaip nesikeičia, taip nesikeičia – nemirtingos vienuolės benediktinės! Nėjo išnaikinti“, – atskleidusi dar vieną iššūkį, kliuvusį jos pirmtakėms, nusijuokė sesuo Gabrielė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiškai su „Norfa“

Video

03:10
01:04
12:56

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje