Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 14d. 20:30

Tonos smėlio virto unikalia prakartėle Rokiškyje

Albertas Danilevičius ir jo žmona Kristina
V.Bičiūnaitės ir Panevėžio vyskupijos kurijos archyvo nuotr. / Albertas Danilevičius ir jo žmona Kristina

Skeptikai, manantys, kad Rokiškyje jų niekas nebenustebins, kalėdinių švenčių laiku turėtų prikąsti liežuvius. Ir ne dėl to, kad šis metas vadinamas stebuklingu. Stebuklai nenusileidžia iš dangaus, juos kuria žmonės. Prieš pat adventą duotame interviu Rokiškio dekanas Eimantas Novikas puse lūpų prasitarė apie Kalėdų trapumą įkūnijantį siurprizą. Tuomet mįslingai šypsodamasis niekaip nesutiko jo atskleisti, tačiau dabar tapo aišku, kieno trapumas turėtas mintyse. Remontuojamoje Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje už širmos slepiasi iš 20 t smėlio sukurta Lietuvoje gerai žinomo skulptoriaus Alberto Danilevičiaus prakartėlė. Visu didingumu ji bus atskleista per Kalėdas, o kol kas paliekame šiek tiek intrigos. Prakartėlės autorių Albertą Danilevičių kalbino Vilma Bičiūnaitė.

– Esate tikras žemaitis, gyvenate Juodkrantėje. Kas nutiko, kad kurti kalėdinės prakartėlės atvažiavote į priešingą Lietuvos pusę, t. y. pas rokiškėnus?

Netikėtai paskambino Rokiškio dekanas Eimantas Novikas ir pasiūlė sukurti prakartėlę iš smėlio Šv. Mato bažnyčioje. Ši mintis man buvo labai netikėta, nes bažnyčiose tai retas reiškinys. Prakartėlė iš smėlio yra buvusi Romoje, aikštėje prie Šv. Petro bazilikos, bet kad pačioje bažnyčioje būtų… Sakau, tai labai retas dalykas, aš dėl to iškart ir sutikau ją kurti. Mano biografijoje tai pirmas toks atvejis. Kažkada svajojau: gal sukursiu prakartėlę iš medžio Juodkrantės bažnyčiai…

Labai sužavėjo renesansinė idėja. Dekanas – netikėtos fantazijos ir drąsos žmogus. Kalbėjomės, kaip jam kilo tokia mintis. Latvijoje, Jelgavoje, vyksta smėlio skulptūrų festivaliai. Jį aplankęs, dekanas įsižiūrėjo ir nusprendė kada nors tai įgyvendinti Rokiškyje. Matyt, taip susiklostė įvykiai: bažnyčios grindų remontas, kiti darbai… Visos asociacijos suplaukė į viena ir gimė idėja. Dekanas ieškojo, kas Lietuvoje kuria smėlio skulptūras. Taip surado mane.

– Pakalbėkime apie smėlio skulptūrų technologiją. Kaip jos kuriamos? Galbūt į smėlį įmaišoma kokių nors kitų, rišamųjų, medžiagų, kad kūrinys taptų patvaresnis?

Principas paprastas – naudojamas vanduo ir smėlis. Visi žinome – pajūry vaikai stato smėlio pilis… Pajūrio smėlis būna išplautas, todėl labai trumpalaikis – išdžiūvo, vėjas papūtė ir tuoj pat pilis nyksta. Sudėtingesnės skulptūros kuriamos iš molingo smėlio.

– Iš kur atgabentas smėlis Rokiškio prakartėlei?

Kiek žinau, iš vietinio karjero. Pirmąkart su tokiu smėliu dirbau. Anksčiau pasitaikydavo smulkesnio, bet su didesniais molio gabalais, akmenukais. O šičia vienodas, tarsi persijotas, bet turintis smulkaus žvyriuko. Gerai susiriša. Iš pradžių buvo baimės, kad gali nekibti, bet kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad skulptūra gerai susirišusi.

– Kiek laiko darbavotės ir kokius įrankius naudojote?

Bažnyčioje man jau buvo paruošti klojiniai ir piramidės formos karkasas. Skulptūrą kūriau nuo viršaus, pamažu leisdamasis žemyn ir nuimdamas karkasą. Mes pradėjome gruodžio 4 d., baigėme 7 d., taigi darbas truko keturias dienas. Naudojau įvairius įrankius – nuo daržo kauptuko iki tapybinės mentelės. Kai kurioms kitoms skulptūroms prireikia ir samčio.

– Išgirdau žodį „mes“. Kas tie „mes“?

Žmona Kristina ir aš. Mes esame komanda. Kristina menotyrininkė, tačiau dabar tuo mažai beužsiima. Ji įvairia technika kuria paveikslus – nuo keramikos iki koliažų.

– Jūs dirbate su įvairiomis medžiagomis: medžiu, metalu, akmeniu, nendrėmis, smėliu, ledu… Ar taip susiklosto kūrybiniai etapai, ar iš kūrybinio nuobodulio imatės kitos medžiagos?

– Ar nebaisu kurti iš medžio, akmens? Nepavykusį potėpį dailininkai paslepia po kitu potėpiu, tačiau apdirbdamas akmenį, skaptuodamas medį nesi apsaugotas nuo netikėtumų, nes gali nuskilti, atitrūkti… Ar jaučiate nerimo kirminėlį?

Be abejo, atsargumo reikia, ypač smulkesnėse detalėse. Jei nors truputį persistengsi, gali tekti pasigailėti, perdaryti iš naujo. Kartais tenka net kitą akmenį imti. Gali tekti perkurti visą skulptūros veidą. Pasitaiko, kad pati medžiaga turi tam tikrų defektų – papuvimų, įskilimų. Tai diktuoja tolesnį darbą. Iš tiesų yra baimių, nuo jų niekur nedingsi. Dirbi atsargiai, bet kaip išeina, taip išeina. Kartais palieki defektus, nes gaila perkurti skulptūrą.

– Tačiau skulptūros iš nendrių, šieno, šiaudų ar smėlio yra laikinos, nes skirtos sudeginti arba jas negailestingai sunaikina pati gamta. Dažnai žiūrovai žavėdamiesi aikčioja ir iš anksto gailisi, kad jos bus sudegintos, išnyks. Kaip pats jaučiatės kurdamas laikinas skulptūras, kurios jos nestovės metų metus?

Manau, tokius menus tveriantis skulptorius kuria ne tik menus, bet ir įvykį, kažkokį reiškinį. Jei skulptūrą teks sudegti, tai skulptorius, ko gero, galvoja, ką padaryti, kad ji gražiau liepsnotų (juokiasi – aut. past.). Būna nusivylimų, kai skulptūrų nepavyksta sudeginti taip, kaip suplanuota – pasitaikė ne tos krypties vėjas ir pan. O jei suliepsnoja taip, kaip planuota, tai visi labai džiaugiasi. Degančios skulptūros susijusios su renginiais, jas daug kas pamato. Be to, lieka nuotraukos, filmuota medžiaga. Tai pasklinda daug plačiau nei akmeninės skulptūros atvaizdai, kuriuos pamato tik vienas kitas. Taigi sukuriamas įvykis.

– Visada matote, kaip dega jūsų kurtos skulptūros?

Visas, skirtas deginti, aš pats ir deginau. Išskyrus vieną. Tai už mane padarė vaikai.

– Ar taip buvo suplanuota?

Savavališkai… Skulptorius nebuvo atvykęs, todėl taip ir išėjo (juokiasi – aut. past.). Tos skulptūros sunkiai įsidegė, bet jiems pavyko.

– Jūsų kūryboje gyva tiek baltiškoji, tiek krikščioniškoji tradicija. Tai susiję su jūsų paties tikėjimu?

Be abejo, yra tamprus ryšys. Tiksliau, yra ryšys su požiūriu į tuos dalykus. Man atrodo, kad baltiškosios tradicijos ir ženklai yra tautos pamatas, kurį turime gerbti, mylėti, kaip mylime ir gerbiame savo senelius, prosenelius. Tai tarsi tolesnio mūsų tikėjimo pamatas. Man dera tarpusavyje ir baltiškieji, ir krikščioniškieji dalykai.

– Tokių temų besiimantis žmogus privalo išmanyti tikėjimų filosofiją. Ar gilinatės į juos, ar pakanka menininkams būdingo įžvalgumo?

Galbūt labiausiai tinka antrasis variantas, nes aš nesu gilus filosofijos žinovas.

– Dėkoju už pokalbį.

– Esame sužavėti rokiškėnais. Jūs labai šilti žmonės.

„Gimtasis Rokiškis“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Gerumu dalintis gera

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

00:47
19:28
00:40

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje